Interviu su psichologe Dovile Jankauskiene apie psichosomatinius sutrikimus, kuomet vaikas skundžiasi, kad jam skauda, tačiau medikai ligos neranda.
Skauda, o ligos nėra.
„Duktė lanko privačias pianino pamokas. Apie tai žino ir darželio auklėtoja. Todėl natūralu, kad artėjant Mamyčių dienai ji paprašė, kad mažoji pianistė pagrotų. Emilė labai bijo scenos, todėl teko ilgai ją įkalbinėti, kad sutiktų. Šventės išvakarėse duktė kartu su broliu bėgiojo kieme. Pakviesta eiti namo, ji paslydo ant žolės, parvirto ir susitrenkė ranką. Medikai diagnozavo rankos kaulo lūžį. Planuotas mažosios pianistės debiutas per Mamyčių šventę neįvyko.“
„Sūnų labai dažnai vargina ūmūs pilvo skausmai. Pastebėjome, kad dažniausiai jie užklumpa pirmadienį, kai po smagiai praleisto savaitgalio reikia keltis į darželį. Ne kartą kreipėmės į medikus, atlikome daugybę tyrimų, tačiau jokios ligos, galinčios sukelti stiprius pilvo skausmus, niekas nerado.“
Tokie ir panašūs laiškai į redakcija plūsta nuolat. Visos istorijos – apie skausmą, tačiau šį kartą nusprendė pakalbinti ne traumatologą ar chirurgą, bet psichologę.
Konsultuoja psichologė Dovilė Jankauskienė.
Kodėl gana dažnai skausmą gydo ne medikai, bet psichologai?
Kai vaikui ką nors suskausta, tėvai pirmiausia kreipiasi į medikus, kad šie kruopščiai ištirtų organizmą. Tačiau gana dažnai medikai būna bejėgiai – mažyliui skauda, o ligos nėra. Tais atvejais, kai organų sutrikimo nėra, galima diagnozuoti psichosomatinius sutrikimus, kurie priskiriami prie psichologinių sutrikimų. Tik nemanykite, kad tas skausmas nėra tikras ir mažieji jį išsigalvoja. Nieko panašaus! Vaikams tikrai skauda! Tik to skausmo kilmė kitokia.
Kokia psichosomatinių sutrikimų kilmė?
Trumpai tariant, psichosomatinių sutrikimų kilmė – emocinė. Vaikai labai dažnai savo jausmus ir emocijas „sudeda“ į kūną, specialistų kalba tariant, somatizuoja. Mes esame vientisi. Mūsų kūnas ir psichika bendradarbiauja. Pirmas to įrodymas yra smarkiau pradedanti plakti širdis, kai pagalvojame apie ką nors nemalonaus. Todėl nieko keista, kai, pavyzdžiui, mažylis nenori eiti į darželį ir jam pradeda skaudėti pilvą, ima pykinti ar jis viduriuoja.
Psichosomatiniai sutrikimai prasideda nevalingai ir nesąmoningai, tačiau vaikui sudarant tam tikras sąlygas. Liga pirmiausia prasideda galvoje, o tik tada sunegaluoja kūnas.
Tačiau vienus vaikus psichosomatiniai sutrikimai užklumpa dažniau, o kitus – rečiau.
Kiekvienas mūsų nuolat jaučiame didesnį ar mažesnį nepatogumą: alkį, troškulį, veržia drabužiai, negera kūno padėtis. Skiriasi tik viena – mūsų reakcija į nepatogumus. Ne išimtis – ir vaikai. Tačiau kaip į vieną ar kitą padėtį reaguos mažylis, neretai įtakos turime mes, suaugusieji. Mat psichosomatiniai sutrikimai yra glaudžiai susiję su kitais žmonėmis arba savęs vertinimu. Kuo didesnis išorės spaudimas patiriamas, tuo dažnesni psichosomatiniai sutrikimai. Tai gynybinė organizmo reakcija. Vaikai aukoja save, kad išvengtų sunkumų ar nemalonių aplinkybių.
Dažniausiai psichosomatiniai sutrikimai užklumpa labai lepinamus, nesavarankiškus, augančius be jokių ribų vaikus, arba, priešingai, autoritariniu režimu auginamus mažuosius, nuolat girdinčius tik liepimus ir draudimus. Taip vadinamieji lepūnėliai, kurie, iškilus pirmiesiems sunkumams, nesugeba patys su jais susidoroti, todėl linkę dramatizuoti esamą padėtį. Autoritarinio auklėjimo šalininkų atžalos, bijodami nuvilti gimdytojus, negali sau leisti suklysti, ir ta baimė juos tarsi įkalina, jie nieko nedaro.
Ir tuomet vaikai „renkasi“ ligą?
Liga – vienintelė rimta, neginčijama, o svarbiausia, pateisinama priežastis ko nors nedaryti arba daryti tai, ko būnant sveikam daryti negalima. Pavyzdžiui, sunegalavęs mažylis, užuot ėjęs į darželį, privačias muzikos pamokas ar šokių būrelį, gali visą dieną gulėti lovoje ir žiūrėti mėgstamus filmukus. O jei dar tėvai ligonėlį apiberia perdėtu dėmesiu, kurio jam trūksta, kol jis sveikas, natūralu, kad sirgti ne tik naudinga, bet ir malonu.
Kokiais negalavimais dažniausiai skundžiasi mažieji ligoniukai?
Pastebėta, kad dažniausiai vaikai skundžiasi pilvo ir kojų skausmais. Sunku pasakyti, kodėl, bet mažieji labiausiai jaučia apatinę kūno sritį ir dažniausiai savo mintis sutelkia kaip tik į pilvo sritį. Ir tik vyresniems vaikams jau pradeda skaudėti galvą. Pagal rytiečius pilvas – mūsų emocinės smegenys. Pilvo žarnynas net vizualiai panašus į smegenų vingius. Matyt, vaikai, to nežinodami, intuityviai jaučia tą ryšį.
Kaip emocijos gali būti susijusios su tam tikrais negalavimais?
Remiantis psichofiziniu kūno žemėlapiu, atsižvelgtį į kūno organų ar kūno dalių funkcijas, galime pastebėti emocijų ir tam tikrų negalavimų ryšį.
Per slogą vaikai išlieja irzlumą, liūdesį, ašaras, netektį, gedulą.
Pilvo skausmai susiję su negalėjimu pakęsti tam tikros padėties, negalėjimu su ja susidoroti, žargonu kalbant, jos „suvirškinti“ ir įsisavinti.
Astma gana dažnai užklumpa perdėtai kontroliuojančių tėvų (ypač mamų) atžalas.
Sąnarių ligos gali rodyti užslėptą pyktį, nenorą susitaikyti, nusileisti, atsiprašyti.
Kojų skausmai būna susiję su nenoru kur nors eiti, keisti vietą.
Šlapinimasis į lovą susijęs su šlapimo pūsle, inkstų veikla, kai kankina labai didelės baimės, naktiniai košmarai.
Alergija, maisto netoleravimas rodo nepakantumą ir priešišką požiūrį į aplinką, su kuria reikia kovoti.
Emocinis kurtumas susijęs su nenoru girdėti.
Kaip gydomi psichosomatiniai sutrikimai?
Deja, o gal, laimei, tabletė, lašelinė ar chirurgo skalpeilis čia nepadės. Prireiks kur kas daugiau:
Suteikti galimybę išsakyti jausmus. Pirmiausia suteikite mažyliui galimybę išsakyti savo jausmus. Net jei apie tai išgirsti jums bus nemalonu. Leiskite, pavyzdžiui, nemylėti mažojo broliuko, kuris užmiega tik sūpuojamas ant rankų ir taip iš vyresnėlio pavagia visus mamos vakarus, leiskite nenorėti, kad atvažiuotų močiutė, nes dėl šio apsilankymo jūsų turtelis negalės visą dieną pliuškentis ežere. Leiskite vaikui jausti! Nepamirškite, kad jausmai yra ir bus – ir dėl to, kad jums jie nepatinka, niekur nedings. Turite susitaikyti su tuo, kad jausmai turi savo pasaulį, ir turite leisti jiems gyventi.
Mokytis reikšti jausmus. Ne mažiau svarbu mokytis reikšti savo jausmus. Nepamirškite, kad jausti galima įvairius jausmus – net ir tuos, kurie kitiems nepatinka. Tačiau elgtis privalome taip, kad kitų žmonių neįžeistume ir neįskaudintume. Pavyzdžiui, jūsų atžala pareiškia, kad nemyli savo broliuko, papasakokite vaikui, kokie jausmai jį užklupo, ir parodykite pavyzdį, kaip nurimti, o ne žaloti kitus ar save.
Neslopinti ir nestimuliuoti jausmų. Vaikui svarbu duoti žinią, kad jausti galima ir tai normalu, kaip ir pasakyti kitiems apie savo jausmus. Puiku, jei tėvai patys yra nuoseklūs, emociškai neišsikrauna ant atžalų, o iškilus bėdai su vaikais pasikalba, kai šie nurimsta.
Taikyti terapiją. Terapija – tai saugus santykis, per kurį iškeliauja negalavimas. Pati veiksmingiausia terapija, kurią gali atlikti kiekviena mama ar tėtis, – apkabinti savo vaiką. Per dieną kiekvienas mažas žmogutis turėtų būti apkabinamas ne mažiau nei aštuonis kartus. O svarbiausia – apkabinti mažylį turite be jokios priežasties. Tik todėl, kad jį labai mylite.
Jeigu mažylis mėgsta šokti, puikiai tinka šokio terapija, jeigu jam patinka dainuoti, tegu dainuoja. Svarbiausia, kad tai, ką darys, vaikui teiktų malonumo.
Skatinkite ir palaikykite. Tik nesupainiokite – paskata ir pagyros nėra tas pats. Vaikams reikia labiau ne pagyrų, o kaip tik, kad juos paskatintų ir palaikytų. Kuo rečiau vartokite tėvų taip mėgstamą žodį „šaunuolis”. Geriau pasakykite: „Mes įveiksime šiuos sunkumus“. „Labai džiaugiuosi“, „Man patinka, kai tu…“, galima pasinaudoti pasakų išmintimi: „Ar prisimeni, kaip jautėsi princesė, kai ragana …“
