Skiepytis neverta sirgti. Kur šiame sakinyje derėtų padėti kablelį, sprendžiame mes, mažylių tėvai. Netgi pasiryžę skiepyti savo vaiką valstybės rekomenduojamais ir finansuojamais skiepais, norime to ar nenorime, susiduriame su skiepų dilema. Kaip elgtis tuo atveju, kai skiepytis reikia už savo lėšas?
Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!
Konsultuoja Antakalnio poliklinikos bendrosios praktikos gydytoja Renata Žemaitienė.
Kirtis „rotui”
Skiepą nuo šio ūmaus žarnyno negalavimo, pasireiškiančio gausiu vėmimu, karščiavimu bei viduriavimu ir kuriuo užsikrėsti yra itin paprasta – per nešvarias rankas ar daiktus, mamos yra bene labiausiai apipynusios abejonėmis ir įvairiausiais „jeigu”. Tiesą pasakius, netgi aš pati, augindama dvimetukę, kurios neskiepijau nuo „roto“, o ši, žinoma, jį kažkur ėmė ir „pasigavo” ir mums abiems dėl to teko kurį laiką praleisti ligoninėje, kad lašelinės mažylę prikeltų iš leisgyvių pasaulio, besilaukdama antro vaikelio, nežinau, ar jį skiepysiu. Grįžusi iš ligoninės buvau labai kategoriška ir visiems tvirtinau: „Antrą – būtinai.” O dabar vėl graužia abejonės…
Skiepas juk negarantuoja, kad vaikas nesirgs?
Renata Žemaitienė: taip. Tačiau, jis, tikėtina, sirgs lengvesne ligos forma, jam nereikės gulėti ligoninėje, lašelinių. Tėvai turėtų atminti, kad šis virusas pats pavojingiausias yra kūdikiams ir mažiems vaikams, mat jų imuninė sistema dar nefunkcionuoja taip, kaip turėtų. Be to, vemdami ir viduriuodami kūdikiai ir maži vaikai itin greitai netenka skysčių, sutrinka organizmo elektrolitų pusiausvyra. Skiepijami yra tik kūdikiai (nuo 6 sav. iki pusės metų amžiaus). Tai, kokio stiprumo imunitetas, susidarys, lemia ne tik skiepas, o ir pats žmogaus organizmas.
Skiepas yra sugirdomas, o ne leidžiamas į kraują. Jei kūdikis gausiai atpylinėja, skiepas gali „išeiti” laukan kartu su mamos pienuku ar mišiniu?
Renata Žemaitienė: mamos greičiausiai nežino, kad to geriamojo skiepo yra vos du lašai. Jie yra lašinami į lūpų kamputį. Kartu su seilėmis kūdikis juos nuryja. Netgi jei netrukus po skiepo mažylis ir atpils, skiepai jau bus patekę į skranduką, įsiskverbę ten, kur reikia. Tikimybė, kad imunitetas nesusidarys, labai maža, nes tam, kad vaikas užsikrėstų rotovirusine infekcina, pakanka vos kelių viruso dalelių. O tuose dviejuose skiepų lašuose šių dalelių yra tūkstančiai.
Jei vaikas šeimoje vienturtis, nelanko darželio, o mama vengia masinių žmonių susibūrimo vietų, tikimybė apsikrėsti nedidelė.
Renata Žemaitienė: tačiau mama su mažyliu juk negyvena izoliuotai. Vaiko tėtis ar kitas artimas šeimos narys virusą gali „parnešti” iš darbo, parduotuvės, viešojo transporto.
Skiepas imunitetą suformuoja tik kuriam laikui?
Renata Žemaitienė: taip, maždaug 2-3 m. Maždaug tiek pat laiko organizmas saugus ir natūraliai persirgus. Tačiau juk sunkiausiai serga patys mažiausieji. Žmogus per gyvenimą rotovirusu gali sirgti kelis ar net keliolika kartų, bet visi kiti ligos kartai būna daug lengvesni. Šiuos netgi galima supainioti su paprastu apsinuodijimu maistu, kai vemiama ar viduriuojama vos kartą kitą.
Skiepijama nuo vienos rotoviruso atmainos, o jų yra keliolika.
Renata Žemaitienė: vakcina yra sukurta tų viruso tipų pagrindu, kuriais sergama dažniausiai. Žinoma, paskiepytas vaikas gali užsikrėsti tuo viruso tipu, kuris į skiepo sudėtį neįeina, tačiau tai reti atvejai. Pasitaiko, kad kai kurios mamos painioja rotovirusą su noro-, adeno-, kitais žarnyno virusais. Tai visiškai kitos ligos. Jos tik pasireiškia taip pačiais požymiais ir yra gydomos panašiai.
Ar rotovirusas organizme palieka savo „žymę”?
Renata Žemaitienė: vaikui, kuris sirgo itin sunkiai, gali ilgam sutrikti žarnyno veikla, maitinimosi bei tuštinimosi įpročiai ir poreikis (gali pradėti valgyti labai daug arba išvis nebevalgyti, tuštintis nesuvirškintu maistu ir pan.), taip pat labai nusilpti imunitetas. Trumpiau tariant, po ligos gali išsiderinti visas organizmas, sutrikti fizinė raida. Ar to reikia?
Encefalitą „padovanoja” ne tik erkės
Kadangi pati su šeima gyvenu užmiestyje, netoli miško, pasiskiepijome visa šeima. Tačiau visai neseniai viename populiariausių naujienų portalų perskaičiau štai tokią informaciją, kurią žurnalistams suteikė puikiai žinomi šalies medikai: „Lietuvoje infekuota tik iki 5 proc. erkių, todėl tikimybė susirgti nėra didelė. Be to, net ir įsisegus užkrėstai erkei suserga tik trečdalis žmonių. Kitų organizmai su virusu susidoroja. Dažniausiai Lietuvoje vyrauja silpnos ir vidutinės šios ligos formos, o komplikacijos – gan retos.”
Jei taip, tuomet kodėl kiekvieną pavasarį skiepo nuo erkinio encefalito tema tampa viena labiausiai diskutuojamų? Vadinasi, į organizmą patekus užkratui viskas priklauso nuo žmogaus imuninės sistemos?
Renata Žemaitienė: didžia dalimi taip. Organizmas kovoti pradeda iš karto. Ištraukus įsisiurbusią erkę, toje vietoje lieka nedidelis, plika akimi matomas taškelis. Tai leukocitų sankaupos, kurios stengiasi „neutralizuoti” virusą. Jei šie su šia užduotimi nesusitvarko, virusas pasklinda po visą kūną. Kuo ilgiau erkė yra įsisiurbusi, tuo daugiau viruso dalelių išskiria į kūną. Deja, bet dažniausiai ji yra pastebima ne iš karto ant odos, o jau gerokai vėliau. Kasmet erkiniu encefalitu suserga vis daugiau žmonių ir ligos formos tikrai būna ne iš lengvųjų. Įdomu tai, kad vaikai šia liga paprastai serga lengviau nei suaugusieji.
Skiepas imunitetą suformuoja visam gyvenimui?
Renata Žemaitienė: taip, tačiau šis skiepas kas keleri metai privalo būti atnaujinamas. Imunitetas pasiskiepijus pirmą kartą susiformuoja maždaug po 3 savaičių. Jei žmogus nesiskiepijo ir persirgo erkiniu encefalitu, imunitetas išlieka visam gyvenimui.
Ar tiesa, kad virusu galima užsikrėsti nebūtinai nuo erkės?
Renata Žemaitienė: taip. Jei užkrėsta erkė įsisiurbė karvei ar ožkai, o žmogus gėrė nepasterizuoto šių galvijų pieno, tikėtina, taip pat susirgs.
Vėjauraupiai – tik maža vaikų bėda?
Pamenu, kaip penkerių mane mama nuo galvos iki kojų ištepė briliantine žaluma – tai buvo bene efektyviausia priemonė nuo vėjaraupių. Buvo visai smagu pabūti žaliu taškuotu žmogeliuku, neiti į darželį, liga visai nevargino. Kartu su manimi sirgo kone pusė darželio draugų, kaimynų vaikai, su kuriais dūkdavome kieme. Pati tapusi mama buvau nusprendusi: išgirsiu iš draugės, kad jos atžala susirgo vėjaraupiais, būtinai vyksime su dukryte į svečius. Juk mažyliai šią ligą įveikia labai nesunkiai. Vis dėlto pasikalbėjusi su gydytoja šiuo savo sprendimu suabejojau…
Kuo jaunesniame amžiuje susergama vėjaraupiais, tuo liga įveikiama greičiau ir lengviau?
Renata Žemaitienė: viskas priklauso nuo vaiko imuninės sistemos. Vieni mažyliai iš tiesų serga labai nesunkia ligos forma, kitus gali labai gausiai išberti (netgi burnos gleivinę ir lytinius organus), varginti įkyrus niežulys ir aukšta temperatūra. Tas pats galioja ir suaugusiesiems.
Tėvai kažkodėl ligos „lengvumą” pamiršta „pamatuoti” pinigais. Mažasis ligoniukas turėtų būti izoliuotas visą bėrimo laiką iki tol, kol visi spuogeliai pasidengia šašais, mat virusas yra itin užkrečiamas, o plinta oro lašeliniu būdu. Vadinasi, namų režimu kartu su darželio ar mokyklos negalinčiu lankyti vaiku turi gyventi ir kuris nors tėvų mažiausiai dešimt dienų, o kartais net ilgiau.
Ir vis dėlto jei vėjauraupiai organizme nepalieka jokių rimtų padarinių, gal skiepytis tikrai neverta?
Renata Žemaitienė: tiesa ta, kad vėjaraupiai gali paskatinti kitą ligą. Apie vėlyvąją vėjaraupių formą, kuri yra vadinama juostine pūsleline, kažkodėl nelabai kalbama. Persirgus vėjaraupiais, ligos virusas organizme lieka iki pat mirties, jis tūno nugaros smegenų ganglijuose (nerviniuose mazguose). Pakartotinai tos pačios ligos šis virusas nebesukelia, tačiau organizmui labai nusilpus (jei žmogus, pavyzdžiui, patyrė itin didelę įtampą, nuovargį, susirgo kokia nors lėtine ar onkologine liga) gali paskatinti juostinę pūslelinę – žmogų išberia pūslelėmis pagal nervų kamienus, dažniausiai tarpšonkaulinius, bet gali būti ir kitose vietose (tiesa, bėrimas pasitaiko ne visada). Ligonį vargina siaubingi skausmai, kurie gali tęstis pusę metų ar net metus ir juos labai sunku gydyti. Žmogus, kuris pasiskiepija nuo vėjaraupių, iš karto apsisaugo nuo abiejų šių ligų. Vaikystėje persirgus vėjaraupiais juostine pūsleline susirgti galima ir garbioje senatvėje. Būna, juostine pūsleline susirgęs senelis ar močiutė vėjaraupiais gali užkrėsti šia liga dar nesirgusį anūką.
Ar skiepas imunitetą suformuoja visam laikui?
Renata Žemaitienė: vakcinos yra dvi dozės, jų pakanka visam gyvenimui. Nuo vėjaraupių vaikai pradedami skiepyti būdami 1 m. ir 3 mėn. amžiaus. Žinoma, galima skiepyti ir vyresnius.
Meningokokas renkasi sveikiausius?
Kaskart per žinias išgirdusi, kad nuo meningokokinės infekcijos staiga, vos per kelias valandas, mirė iki tol buvęs sveikas mažylis ar paauglys, pašiurpstu. Apsisaugoti nuo šios itin negailestingos ir baisios bakterijos šiandien taip pat jau galima skiepais.
Tačiau… skiepytis siūloma nuo vieno infekcijos tipo, o jų yra keliolika.
Renata Žemaitienė: pasaulyje išskiriama 13 meningokokų grupių, tačiau Europoje, taip pat ir Lietuvoje populiariausia B grupė. Europoje B grupės meningokokas paskatina maždaug 90 proc. vaikų meningokokinės infekcijos atvejų. Vakciną nuo B grupės meningokoko sukurti buvo be galo sunku, mat daug dešimtmečių ši bakterija atrodė tiesiog neįveikiama.
Gydytojams neretai būna sunku anksti diagnozuoti ligą, mat pirmieji jos požymiai dažnai primena paprasčiausią gripą. Klasikiniai meningokoko sukelto negalavimo požymiai, pavyzdžiui, sustingęs kaklas ir hemoraginis (nedidelis violetinio atspalvio) bėrimas, išryškėja gan vėlai, ligai jau įsibėgėjus, todėl gali būti, kad gyvybę galintis išgelbėti gydymas bus pradėtas ne iš karto.
Meningokokinę infekciją „pasigauti” gali kiekvienas, mat bakterija plinta oro lašeliniu būdu. Net 5-15 proc. žmonių yra sveiki infekcijos turėtojai, kuriems meningokokas nesukelia jokių požymių arba tik lengvą slogą. Ir vėl, sirgs vaikas ar ne šia baisia liga, jei sirgs, kaip sunkiai, lemia jo imunitetas. Paradoksalu tai, kad žaibinė, baisiausias komplikacijas sukelianti šios infekcijos forma dažniausiai „kerta” pačius sveikiausius, atrodytų, stipraus ir su virusais pajėgaus kovoti imuniteto vaikus. Tuo tarpu nuolat „varvančia” nosimi ir čiauduliu bei gerklės skausmu besiskundžiantys mažyliai tik tokiais požymiais ir apsiriboja. Kodėl? Galbūt galima daryti prielaidą, kad nuolat su meningokoku nosiaryklėje gyvenančio vaiko imuninė sistema moka su liga kovoti.
Sezoninio gripo gniaužtai
Menu, kai studijų metais pirmą ir kol kas vienintelį kartą nusprendžiau pasiskiepyti nuo sezoninio gripo, tuo periodu sirgau gal tris ar keturis kartus. Ir gana sunkiai. Visi kiti mano šaltieji sezonai apsiribodavo, duokdie, paprasčiausia sloga. Tačiau sulaukusi vaikų vėl pradedu svarstyti galimybę skiepytis ir paskiepyti juos. Svarstau ir tuo pat metu abejoju…
Skiepas nuo gripo tikrai neapsaugo visu šimtu procentų, mat šios ligos virusas itin greitai kinta ir turi nepaprastai daug tipų, atmainų?
Renata Žemaitienė: taip, gripo virusas išties labai greit kinta, kasmet jis vis kitoks. O skiepai nuo šios ligos yra sukurti populiariausių viruso tipų pagrindu. Dėl to dalis nuo gripo pasiskiepijusių žmonių vis tiek serga. Antra vertus, pasikeičia tik tam tikros gripo viruso dalys. Tad pasiskiepiję žmonės, nors ir serga gripu, išvengia rimtų komplikacijų.
Įdomu tai, kad tuo pačiu metu gali cirkuliuoti kelios gripo atmainos. Viena, pavyzdžiui, „kirs” tik pavienius žmones, kita išguldys visus miestus ar ne šalis, sukels ne tik epidemiją, bet ir pandemiją.
Jei skiepo „padovanotas” imunitetas toks trumpalaikis, ar verta nuo šios ligos skiepyti kūdikius ir mažus vaikus?
Renata Žemaitienė: įvertinus, kiek daug kūdikis ir mažas vaikas per pirmus savo gyvenimo metus gauna skiepų nuo ypač sunkių ligų bei tai, kad sezoninis gripas kaskart vis kitoks, logiškiau turbūt būtų skiepyti ne mažylį, o pasiskiepyti patiems, paskiepyti kitus vyresnius šeimos narius. Tokia vadinamoji „kokono” strategija tikimybę susirgti gripu patiems mažiausiems tikrai sumažins iki minimumo.
Ką verta žinoti, nusprendus skiepytis?
– Nereikėtų skiepyti sergančio, karščiuojančio vaiko. Geriau palaukti, kol pasveiks, baigs vartoti gydytojo skirtus vaistus.
– Tarp skiepų rekomenduojama 28 dienų pertrauka.
– Skiepo vieta 1-3-ią dieną po injekcijos gali šiek tiek parausti, niežėti. Gali pakilti temperatūra. Tačiau jei vaikas pirmas dvi dienas po skiepo nekarščiavo, o temperatūra jam pakilo trečią dieną, greičiausiai priežastis visai ne skiepas, o kas nors kita.