Tyrimai rodo, kad būti mama laimės požiūriu yra tas pats, kas kasdien eiti į darbą, t. y. kasdien „dirbdama” mama moteris patiria panašų laimės jausmą, kokį patiria ir labai pareiginga tarnautoja. Laimės projektas – nauja žurnalo „Tavo vaikas” rubrika. Kas mamą daro laimingą, šįkart teiraujamės „Mamų mugės” įkūrėjos Jurgos Barboros Jauniškienės.
Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, Kai vaikas jus įžeidžia, yra vienas geras būdas, kaip sureaguoti
Jei motinystė būtų profesija, mamos darbo sutartis atrodytų taip
Laimės kodas
Vaikytis ne trumpų malonumų, o ieškoti ilgai galiojančios laimės „recepto” Barborą privertė nuovargis. „Nuovargio jausmas atsiranda arba dėl pernelyg didelių ambicijų, kurios degina ir sudegina, arba dėl visiškos apatijos, kai niekas nebeįdomu. Mane išvargino mano pačios maksimalizmas, ambicijos ir kategoriškumas. Vaizdžiai tariant, ėmė spausti bateliai, kuriuos tuo metu avėjau. Yra žmonių, kurie apsipranta su tuo, kad ankšta, bet aš negalėjau taikytis. Ėmiau ieškoti žinių, mokytojų. Viena knygų, kuri padėjo ieškoti ir atrasti buvo Jameso Redfieldo romanas „Celestino šventyklos pranašystės”. Ją perskaičiusi supratau, kad gyvenime nėra atsitiktinumų: taksistas, kuris šiandien tave veža, nėra atsitiktinis. Kaip tik jis tave veža ne šiaip sau. Net žmogus, kuris troleibuse šiandien tave apšaukė, apšaukė ne šiaip sau. Kai kasdienybę pradedi matyti kaip filmą, kuriame viskas yra susiję, pastebi siunčiamus ženklus, kurie visada ką nors reiškia, ką nors praneša, įspėja. Kol tų ženklų „neskaitai”, esi lyg akla višta. Kai „skaityti” išmoksti, gyvenimas tampa labai įdomus ir… prasmingas.
Tik suvokusi, kad nėra atsitiktinumų, suvokiau ir savo, kaip moters, paskirtį. Tada lioviausi blaškytis tarp visuomenės kuriamų stereotipų, kurie reikalauja, kad kažką būtinai turi padaryti, veikti ir pan. Supratau, kad tikrai nieko neprivalau padaryti, nes kiekvienam duodama tiek, kiek jis turi padaryti, neprivalau lygiuotis ir su kažkuo lygintis, nes tai supančioja. Galbūt turi pagimdyti tik vieną vaiką ir tik jį auginti – ir tai didžiausia prasmė, svarbiausia, ką tu padarysi, nes galbūt tavo vaikas paskatins dar didesnius įvykius.
Tik kai randi tikrąją laimę, užtenka kelių įkvepiančių smulkmenų, kad ir toliau su džiaugsmu tarnautum, nes moters paskirtis – tai prisitaikyti ir tarnauti. Išmintinga moteris gali būti laiminga net sunkiausiomis aplinkybėmis, nes ji supranta savo prasmę amžinybėje.”
Laimės taisyklė nr. 1: gerbk savo vyrą
Septynmečio Ąžuolo Tautvilo, šešiametės Henrietos Gildės, penkiamečio Karigailos Jono ir vienmetuko Leičio Gabrieliaus mama Barbora prisipažįsta: „Man pasisekė, kad šeimą sukūriau jau perpratusi tikrosios laimės principus, todėl mudviem su vyru buvo lengviau sėkmingai startuoti.
Ilgai buvau maksimalistė, maniau, kad geriau būti vienai, nei gyventi su bet kuo ir taikytis. Tačiau „atradusi” vidinę laimę suvokiau, kad susitikimas su savo žmogumi yra neišvengiamas. Žinios, kurias gavau, leido ne tik tobulėti, bet ir kantriai laukti tokio žmogaus, kokio visada tikėjausi. O tada nereikia net taikytis, nes gauni tai, ko pati esi verta. Žinojau, kad jei noriu gražių ir gerų santykių, turiu nuolat investuoti ir tobulėti, todėl, užuot laksčiusi po parduotuves ar į sporto klubus, iki šiol einu į paskaitas pasisemti žinių. Esu Vedų šalininkė, pritariu, kad šeimos santykių vairą savo rankose šimtu procentų laiko moteris. Santykiai su vyru yra mūsų pačių atspindys.
Lietuvoje kol kas neįprasta nubėgti pas draugę ir išplauti jai grindis. Įprasta užbėgti kavutės, sausainių, pasiguosti, išsikalbėti, apkalbėti savo vyrus ir kitus santykius. Kai svečiai išeina, moteris, kuri ir taip pavargusi, paskui dar turi tvarkytis, plauti puodelius. Galbūt dėl to dažnai mamai norisi išvis užsidaryti, nebendrauti, nieko į namus nesikviesti.MAMŲ MUGĖS įkūrėja Jurga Barbora Jauniškienė
Kodėl vienas vyras vaikšto išdidus lyg povas, nors lyg ir neturi ko pūstis, o kitas, daug pasiekęs, bet visad nuleidęs galvą, sugniuždytas? Tai priklauso nuo moters, kuri šalia. Bet jei moteris vyro negerbia, „spaudžia”, ji pjauna šaką, ant kurios sėdi. Jei puola atlikti „vyriškus” darbus nelaukdama, kada jis ja pasirūpins, tai visą laiką ir neš tą jungą ant savo pečių, netrukus neturės į ką atsiremi. Jei nesugeba būti „silpna” moteris, tai pati ir turi rūpintis savimi, nes tik šalia „silpnos” moters nubunda tikras vyras. Mes, moterys, esame stiprios, bet stiprybę turėtume pasitelkti santykiams kurti, o ne vyriškoms pareigoms. Kai elgiamės priešingai, tampame nelaimingos.
Šeimos laimę garantuoja darnūs mamos ir tėčio santykiai. Svarbiausia, kad vaikai ne tik matytų, bet ir jaustų, kad mama tėtį gerbia, o šis ją myli. Tai svarbiausias principas ir jei pavyksta jo laikytis, pavyksta ir visa kita. Visai nesvarbu, kad tėtis nėra tobulas, tačiau jei mama juo didžiuojasi ir gerbia, vaikams ji perduoda žinią. Jei tėtis apkabina ir su meile rūpinasi mama, vaikai seka paskui.”
Saldainio nereikia
Šeimų konsultantai, psichologai ir laimės puoselėtojai sutaria: mama ir tėtis kartais turi pabūti tik dviese. Išeiti į kiną, teatrą ar bent į parką, bent valandą-dvi pabūti vieni „Tai svarbu, bet tai tik saldainis, – tarsteli Barbora. – Man neužtektų valandos per dieną, man reikėtų viso vakaro. Antra vertus, matau, kad dabar mums su vyru užtenka kartą per pusmetį pabūti tik dviese. Kažkaip sugebame net ir būdami su vaikais būti vienas su kitu, o kartais užtenka ir žvilgsnių, kurie susitinka vaikų pilname kambaryje. Jei tarpusavio ryšį nuolat reikia kurstyti išoriniais malonumais, „maitinti” saldainiais, jis netikras. Jei kiekvieną savaitgalį vaikus „numetę” kurstysime santykius, tai gali būti kelio galas, nes jei ryšio nėra, jis, deja, gali ir neatsirasti. Vaikai kartais net apsikabinti neleidžia: vos vyras mane apkabina, žiūrėk, jie jau ir spraudžiasi į viduriuką. Bet tai natūralu! Pajutę meilės bangą ir vaikai nori būti ant jos, nori to gėrio atsigerti. Tačiau kai visi esame kartu, tai dar nerodo, kad nesame dviese”.
Taisyklė nr. 2: neapkalbėk – padėk
Vienus metus Barbora su tada dar trimis vaikais gyveno JAV, į kurias buvo išsiųstas jos karininkas vyras. Iš ten parsivežė ne tik mugės idėją, bet ir vieną laimės „receptą”. Moteris prisimena, kaip ją ištiko šokas, kai kartą į svečius atėjo dvi amerikietės, kiekviena auginanti po tris vaikus, ir pareiškė, kad Barborai reikėtų pailsėti, atsigauti, nueiti į seminarą. „Jos pasakė rytoj ateisiančios prižiūrėti mano vaikų, turėsiu laiko sau iki penktos valandos vakaro. Tai buvo moterys, kurias pažinojau vos vieną mėnesį!
Manau, kad tai išsigelbėjimas. Net ir Vedose rašoma: „Pradėk rūpintis.” Pradėk rūpintis vaikais, seneliais, silpnesniais – tais, kuriems reikia pagalbos. Tikras vyras bus be galo dėkingas ir mylės rūpestingą moterį net nesuvokdamas, kodėl. O paslaptis paprasta: moteris, kuri rūpinasi ir globoja, spinduliuoja moteriškumą. Tai labai stipru! Be to, moteris, kuri rūpinasi kitais, tarsi sako: reikia, kad ir manimi kažkas pasirūpintų. Vadinasi, kai padedame kitomis šeimoms, laimė grįžta mums.
Esu Vedų šalininkė, pritariu, kad šeimos santykių vairą savo rankose šimtu procentų laiko moteris. Santykiai su vyru yra mūsų pačių atspindys.MAMŲ MUGĖS įkūrėja Jurga Barbora Jauniškienė
Lietuvoje kol kas neįprasta nubėgti pas draugę ir išplauti jai grindis. Įprasta užbėgti kavutės, sausainių, pasiguosti, išsikalbėti, apkalbėti savo vyrus ir kitus santykius. Kai svečiai išeina, moteris, kuri ir taip pavargusi, paskui dar turi tvarkytis, plauti puodelius. Galbūt dėl to dažnai mamai norisi išvis užsidaryti, nebendrauti, nieko į namus nesikviesti. O juk kaip tik bendravimas su žmonėmis yra vienas didžiausių laimės šaltinių. Džiaugiuosi, kad ir čia, Lietuvoje, turiu draugių, kurios į svečius net su savais patiekalais ateina!
Juk iš tikrųjų galėtume labiau atsipalaiduoti ir džiaugtis bendraudamos, jei draugės, užuot sėdėjusios ir laukusios, kol bus paruošta kava, imtų ir padėtų tvarkytis. Pietų amerikietės taip ir bendrauja, pavyzdžiui, ateina kuri nešina plaukų dažais ir sako: „„Užmesiu” tau spalvą.” Kol kalbame, tai ji dar ir plaukus padažo. Arba štai važiuodama į parduotuvę užsuka ir klausia: „Gal ir tau reikia duonos, pieno?” Tai galvojimas apie žmogų, rūpestis juo, stengimasis bendrauti taip, kad ne „išsunktum”, o pastiprintum.”
Taisyklė nr. 3: viskas praeina
„Apie keturis vaikus niekada nesvajojau, – prisipažįsta Barbora. – Jau į trivaikes žiūrėjau kaip mamas iš kosmoso. Kaip pati tapau viena jų, net nepajutau… Kai vienas po kito gimė pamečiukai, žinau, buvo visko, sunku, bet… šiandien sunkumų nepamenu”.
Mamos gyvenimas – tai nemiga, nerimas, nuovargis, o kai keturi vaikai, turbūt net pietų nėra kada ramiai, abiem rankomis, pavalgyti, knygos „nuo… iki…” paskaityti, nėra kada net mamiškos laimės pajusti, provokuoju.
„Fizinis nuovargis laikinas, nieko nereikia daryti, tik išgyventi, palaukti, praeis. Juk išsimiegi, ir viskas pasikeičia. Kiek tai truks? Pusmetį? Metus? Kai geriau pagalvoji, juk tai tik akimirka… Absoliučiai neturiu laiko skaityti jau kokius penkerius metus! Nebent vieną kitą pastraipą „nugvelbiu” iš kokios knygos – įkvepiu kaip oro gurkšnį. Ir visiškai nesijaudinu dėl to, nes žinau: „Ateis mano knygų metas.” Susitaikau, nes moters paskirtis – taikytis. Ateis metas ir paskaitysiu. Todėl nusiperku knygą, pasidedu: paskaitysiu po dešimties metų. Žinau, kad noriu, ir savo norų neatsisakau. Kol kas juos „kolekcionuoju”: pasidedu į lentyną ir nestresuoju, nes žinau: „Dabar toks mano laikas ir aš žinau, ko jis vertas.”
