Visada smagu rašyti apie mamas, moteris, kurias naujiems iššūkiams ir netikėtoms idėjoms įkvėpė vaikai. Būtent tokia ir ši istorija – apie daugiavaikę mamą, kuri Lietuvai siūlo neįprastą mainų dėvėtais vaikiškais daiktais idėją.
„Visada norėjau daug vaikų”
Trijų vaikų mama iš Vilniaus Saulė Dienienė Archipova su trimis bendraminčiais imasi verslo, kokio iki šiol Lietuvoje dar nebuvo. Išaugti vaikiški rūbeliai gali praversti kitoms šeimoms, o mainais už tai galima gauti didesnių dydžių kitų šeimų išaugtų vaikiškų rūbų.
Pokalbį su Saule pradedu nuo klausimo apie vaikus. Ne kasdien sutiksi moterį, kuri turtinga ne tik ambicingais planais ir verslo idėjomis, bet ir… vaikais. O jų Vilniuje gyvenanti Saulė Dienienė – Archipova (35) turi tris. Visi dar tokio amžiaus, kai itin reikia mamos švelnumo, dėmesio ir rūpesčio. Pašnekovė sako visada norėjusi daug vaikų, tačiau kiek jų augins, nebuvo nubėžusi ribos. „Žinot, kaip su tais planais būna – tu planuoji, o kažkas iš viršaus juokiasi…
TAIP PAT SKAITYKITE:
Populiariausi vaikų vardai 6 didžiausiuose Lietuvos miestuose
7 garsenybės, kurioms likimas dovanojo dvynukus
Aš visada norėjau daug vaikų, bet nesitikėjau, kad bus taip, kaip šiandien yra. Mūsų šeimoje auga trys vaikučiai. Vyriausiam Algirdui septyneri metai, jis jau mokinys, darželinukei Margaritai – penkeri, o mažiausiajai Živilei – metukai ir trys mėnesiai” – savo didžiausią turtą pristato moteris.
Mintis imtis verslo kirbėjo seniai
Verslo vadybos ir sociologijos studijas baigusi Saulė jau senokai sukasi drabužių srityje. Ilgą laiką ji dirbo didelėje kompanijoje, kur dalyvavo naujų kolekcijų pirkimuose. „Mūsų šeimoje ir mama, ir močiutė dailiai siuvo, mums tai buvo svarbu, turėjau nuo mažų dienų įskiepytą skonį gražiems rūbams, matyt, tai mane ir pastūmėjo dirbti su drabužiais. Dirbau pirkimų srityje, buvau atsakinga už kolekcijų įsigijimą.
Grįžau į darbą ir po pirmagimio sūnaus gimimo, tačiau greitai gimė antroji dukrytė. Tada, kai jai dar nebuvo metukų, mūsų šeimą ištiko nelaimė, tie metai buvo be galo sunkūs visom prasmėm. Nebegrįžau į senąjį darbą, norėjosi pokyčių visur. Atvirai pasakius, jau iki antrojo gimdymo viduje kirbėjo mintis, kad kažką reikia daryti kitaip. Nežinojau, ką ir kaip, bet viduje jau buvo užsisukęs mechanizmas, kad darysiu kažką kitą, – pasakoja moteris. – Viskas susiklosto taip, kad kažkiek pats planuoji, bet daug lemia ir aplinkybių sutapimas bei atsitiktinumai.
Saulė su bendraminčiais sukūrė unikalų keitimosi savo vaikų daiktais projektą. Asmeninio arch. nuotr.
Su dabartinio verslo kolegomis mes buvome kurso draugai. Gerai sutarėme, bet turėjome savo darbus, todėl kartas nuo karto susitikdavome išgerti arbatos ir pabendrauti. Per vieną iš susitikimų kolegė užsiminė apie Lietuvoje negirdėtą dėvėtų rūbų keitimosi būdą, paklausė, gal mums būtų įdomu išgvildenti šią idėją iki galo ir įgyvendinti. Šiais laikais sudėtinga išrasti dviratį, tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse vienoks ar kitoks dėvėtų daiktų pardavimas vyksta. Bežiūrėdami įvairiausias idėjas iš svetur, ginčydamiesi ir diskutuodami, sukūrėme KIDIBAM. Tai originali naujiena Lietuvoje”.
Panašu į virtualų komisą
Paprašyta keliais sakiniai pristatyti savo projektą, Saulė ima pasakoti: “tai yra patogus, greitas ir patikimas būdas išaugtus vaiko rūbelius parduoti ir už tai įsigyti didesnių dydžių rūbelių. Tai šiek tiek panašu į virtualų komisą – tėvai atsiunčia vaikų drabužėlių, kuriuos mes įvertiname ir iš karto atsiskaitome virtualiais taškais, nelaukdami, kol parduosim tą rūbą (o tikrame komise pinigus atgauni tik tada, kai daiktai išties parduodami). Už gautus taškus galima įsigyti kitų norimų rūbelių (jų galima pirkti ir už pinigus, nesiunčiant savo drabužių).
Mes priimame tik kokybiškus ir nenudėvėtus daiktus, užtikrindami, kad tie, kurie pirks, gaus nenudėvėtą drabužį, kurį galės nešioti vienas ar daugiau vaikų” – pasakoja pašnekovė. – Kol kas populiariausi rūbai yra mergaitiški. Tai yra natūralu, juk ir namuose, ir parduotuvėse moteriški rūbai užima daugiau spintų, negu vyriški. Mergaitės ir moterys labiau linkusios puoštis, be to, turi tam daugiau variantų – ir suknelės, ir sijonai, kelnės. Gauname visokių dydžių vaikiškų rūbelių, nemažą dalį sudaro kūdikių ir mažų vaikų drabužėliai. Tai laikas, kai vaikai greitai išauga rūbus ir nespėja jų sudėvėti. Gimus vaikeliui dažnai mamos ar tėčio ranka nesusilaiko ir priperka daugiau rūbelių, negu vaikui reikia, be to, daug jų gaunama dovanų”.
Kviečia mažinti vartojimą
Trijų vaikų mama Saulė Dienienė Archipova įsitikinusi, kad šiandien gyvename per daug vartotojiškai. „Norisi, kad aplink mus nebūtų tiek daug vartojimo, kad turėtume mažiau, bet kokybiškų rūbų, kuriuos galėtų dėvėti keli vaikai. Kaip atpažinti kokybišką daiktą? Kai ką gali pasakyti prekės ženklas – vieni ženklai garsėja geru trikotažu, kiti lauko drabužių patvarumu, treti – išskirtiniu stiliumi. Tačiau ne viską pasako prekinis ženklas. Daug ką sužinome iš savo, draugų patirties – kaip drabužiai dėvisi, kaip skalbiasi, kokio sudėjimo vaikams jie skirti.
Lauko rūbų savo vaikams esu nemažai pirkusi Skandinavijos firmų, ir vieną iš tokių kombinezonų nešioja jau penktas vaikas. Skandinavijoje atšiaurios oro sąlygos, vaikai daug būna lauke, todėl rūbai tikrai tvirti ir vaikui patogūs” – sako pašnekovė. Ji nesutinka su nuomone, kad nauji rūbai ir avalynė Lietuvoje yra neadekvačiai brangūs: „dalis tiesos yra, nors su šiuo teiginiu nesutinku visiškai. Tiesiog mūsų šalis yra maža, todėl ir pasirinkimas mažesnis, palyginus su didelėmis Europos šalimis, ne visi vaikiškų prekių ženklai pas mus yra. Nėra taip, kad tas pats rūbas Lietuvoje kainuoja dvigubai daugiau, o kažkur – perpus mažiau.
Sakoma, kad Didžiojoje Britanijoje per išpardavimus galima prisipirkti vaikams rūbų po svarą ar du. Taip, bet jie tikrai nėra visi labai kokybiški. Daugelis jų yra gražūs iki pirmo skalbimo. Vienareikšmiškai sakyti, kad pas mus yra brangiau, būtų neteisinga. Mums tenka labiau pagalvoti, kaip išsisukti su mažesne pinigų suma. Anksčiau buvo vienas variantas – parduotuvė, į kurią nuėjus nusiperki rūbą, o dabar variantų daugiau. Daug tėvų vaikams rūbus perka internetu”.
Ne visi nori dėvėtų rūbų
O kaip lietuvių nuostatos dėl blogos dėvėtų rūbų auros, esą nešiojant kito rūbą, perimsi ir visą neigiamą buvusio savininko „kraitį”? Saulė neslepia, jog yra skeptikų šiuo klausimu. „Aš pati turiu prisipažinti, jog anksčiau turėjau atsargų nusistatymą apie dėvėtus rūbus, ypač, jei nežinai, kas juos dėvėjo, iš kur jie atkeliavo. Tačiau mano požiūris keitėsi natūraliai ir pamažu. Gimus vaikams, su draugėmis ir giminaitėmis pradėjome dalintis rūbais, tada į dėvėtą rūbą žiūri visai kitaip – jis, nors ir dėvėtas, neturi neigiamos nuostatos. Net priešingai – rūbas tampa dar smagesnis, kai pagalvoju, koks šaunus mažylis jį nešiojo prieš tai.
Todėl mes ir nedarėme tokio verslo, kad nuperkam iš padėvėtų rūbų sandėlio daug kilogramų rūbų ir juos pardavinėjam. Darome taip, kad rūbai keliauja iš namų į namus, iš tokių šeimų, kaip mano, į jūsų. Gal jūsų rūbelius nupirks kaimynystėje gvenanti šeima? Tai man atrodo jauku ir labai priimtina.
Tris vaikučius auginanti mama įsitikinusi, kad dirbti mėgstamą darbą – didelė laimė. Asmeninio arch. nuotr.
Žinoma, mūsų projektas – dar jaunas kūdikis, mažutis, kurį reikia auginti. Išgyventi tik iš jo dar neišeina, bet susidomėjimas yra didelis. Daug žmonių jau siunčia, perka, dar daugiau klausinėja, kas ir kaip. Apskritai, lietuviai nėra tie, kurie iš karto priima naujoves. Jie linkę pasižiūrėti, pasvarstyti. Kartais žiūri įtariai. Tai yra natūralu. Visada stengiuosi daryti tai, kuo tikiu. Tikrai tikiu, kad mūsų pasiūlyta idėja prigis”.
Tarp šeimos ir karjeros
Saulė Dienienė – Archipova jaučia, kad tai, ką daro, jai yra ir įdomu, ir malonu, ir prasminga. Žinoma, pasitaiko dienų, kai moteris susimąsto, kas ji labiau – daugiavaikė mama ar verslininkė. „Kai labai reikia, galiu sau leisti nevažiuoti į darbą ir padirbėti iš namų. Mažosios Živilės neleidžiu į darželį, bijodama kolektyvinių virusų, todėl ateina puiki auklytė studentė. Man labai pasisekė, kad turime nuostabius senelius, kurie daug prisideda ir padeda auginant vaikus.
Visiems laiko paroje skirta vienodai, dvidešimt keturios valandos. Aš spėju tiek, kiek… spėju. Kartais pasijaučiu plėšoma iš vidaus: jei daugiau dirbu, jaučiuosi blogai, kad nepabuvau su vaikais. Kai būnu su vaikais, kirba mintis, kad kažko nepadariau darbe. Tačiau labai noriu tiek gausios šeimos, tiek prasmingos veiklos ir už namų ribų. Taigi tenka tai suderinti – kad ir kaip sunku bebūtų” – atsisveikina trijų vaikų mama.
