Aktyvi socialinių projektų ir renginių organizatorė Birutė Jakučionytė su keturiais vaikais po skyrybų persikėlė gyventi iš Lietuvos į Londoną. Kaip sekasi pritapti naujoje šalyje, Birutė pasakoja savo nepagražintuose dienoraščiuose portale TavoVaikas.lt.
Vis atidėlioju rašymą, atrodo, kad nieko nėra svarbaus papasakoti.
Arba pradedu manyti, kad niekam nebeįdomu, ką aš čia rašinėju. Tegul šis kartas būna asmeninės terapijos vardan. Įsipyliau pusę taurės raudono vyno, atsinešiau vaisių į lovą, visi miega, vidurnaktis. Naktinėju.
Vakar savo vaikų mokykloje pravedžiau pirmąsias Eco Ethno dirbtuves tėvams. Neišpasakytai geras jausmas, lyg būčiau namie, savo Amatų kamaroje Gerviniuose arba Ežiukų klube Panoramoje. O taip, viskas visai kitaip – negaliu tiek daug pliurpti, nes žodžių tiesiog neužtenka. Čia mokydama eilines suaugusias moteris turiu žinoti, kad jos nemoka nei su žirklėmis kirpti, nei juo labiau siūti kraštą su užmetimu. Publika visai kita. Įdėjau kelias nuotraukas į Eco Ethno FB profilį.
Man keistas jausmas sėdėti šalia moterų ne tik skaras dėvinčiomis, bet ir su burka, kai matosi tik akių kraštelis. Jos nori mokytis, irgi nori mokėti taip, kaip aš. O aš joms visiškas kosmosas: sunkiai protu suvokiama, kaip tiek daug galima mokėti gražių dalykų padaryti iš visiškai netikėtų medžiagų, pvz.: pintinės iš laikraščių ar dekoruotos dovanų dėžutės iš tualetinio popieriaus ritinėlio. Beje, jūsų bendram išprusimui galiu pasidalinti kai kuriomis plonybėmis. Suplanuotas dirbtuves teko šiek tiek koreguoti, dėl skirtingų religijų. Kadangi mokykloje mokosi labai daug musulmonų vaikų, tai gavau žinią, jog vargiai jie ką nors darys iš tualetinio popieriaus ritinėlių, nes tai yra perdėm nehigieniška. Pakeičiau juos į virtuvinių rankšluoščių ritinėlius.
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
1 serija: Naujas gyvenimas Londone
2 serija: Kaip Londonas pasitiko daugiavaikę mamą? Pirmų savaičių įspūdžiai
3 serija: Mėnuo Londone: su nerimu širdyje
Kitas klausimas buvo apie pačias Šv. Kalėdas ir papuošimus. Šešiakampę žvaigždę teko pakeisti penkiakampe, kad nebūtų asociacijos su Dovydo žvaigžde ir paruošti daugiau neutralių formų: širdelė, apskritimas. Sakysit, kad lendu jiems į š…ą. Ne, aš tiesiog gerbiu jų vertybes, man nėra jokio skirtumo, kelių kampų žvaigždė. Jaučiu, kad Londone tokios plonybės, apie kurias kartais net nenutuokiu, laukia manęs už kiekvieno kampo ir man dar mokytis, ir mokytis.
Taigi, mano dirbtuvių dalyvės ir organizatorės krykštavo nuo mano gebėjimų, o man buvo smagu. Tikrai, kad aš daug visko moku. Beje, mokykla planuoja organizuoti vasaros festivalį. Čia tokie būna beveik kiekvienoje mokykloje. Pavasarį aš su vaikais pataikiau į šalia esančios nedidelės mokyklos vasaros festivalį, tai Lego ir Playmobil konstruktorių, po 2 ar 3 svarus, nupirkom tiek, kad vos visi namo parnešėm. Per tokius renginius organizuojamas sendaikčių turgelis, užsakomos karuseles, maitintojai, organizuojamos įvairios atrakcijos vaikams: piešimas ant veidų, dirbtuvės. Dalis surinktų pinigų skiriama mokyklos reikmėms. Man toks renginys tai kaip eilinis renginukas, kurių esu suorganizavusi Lietuvoje šimtus. O turint ir kelių tūkstančių dalyvių renginio organizavimo (Ekodaiktų festivalis) patirtį, tokie festivaliai atrodo visai kaip saulėgrąžų gliaudymas. Mano vaikų mokykla yra pasišovusi irgi tokį suorganizuoti šią vasarą.
Nepriklausau tėvų komitetui, bet mano patirtis ir gebėjimai lenda, kaip ylos iš maišo, todėl buvau pakviesta į susirinkimą dėl organizacinių klausimų. Iš pradžių daug nesireiškiau, tik išvardinau viską, ką galėčiau daryti: suorganizuoti kelias dirbtuves tam, kad iš anksto pasigamintume papuošalų ir suvenyrų, kuriais galima prekiauti, renginio metu vaikams pravesti įvairias dirbtuves, piešti ant veidų, Gongų ir kitokių archaiškų instrumentų koncertą padaryti. Jie ilgai ginčijosi apie nieką, planavo, diskutavo, išėjau susirinkimui nesibaigus. Sunki jų laukia užduotis.
Ėjau namo ir galvojau, kad aš esu Anglijai tikras lobis.
Kaip ir mano vaikai. Ir tikrai norisi dėl to pasigirti. Kristupas buvo atrinktas tarp šešiolikos geriausių mokinių iš penkių šimtų ir važiavo į Royal Albert Hall stebėti teniso varžybų. Sėdėjo VIP vietose. Bernardas su Marijonui vieną kartą per savaitę eina į baseiną, ir jau abu išmoko plaukti. Tai įeina į mokymo programą, o man kaip akmuo nuo pečių, kad nereikės rūpintis, kur ir kada jie išmoks plaukti. Kaip galėčiau nesidžiaugti tuo, kad išvažiavome iš Lietuvos? Kiek turėčiau uždirbti pinigų, gyvendama Lietuvoje, kad mano vaikai nors akies krašteliu pamatytų ir patirtų tiek, kiek dabar?
Todėl man kyla didelis noras duoti Anglijai tiek, kiek atidaviau Lietuvai. Ir aš tą padarysiu. Tegul mano patirtis ir žinios organizuojant mokyklos vasaros festivalį bus tik pradžia, bet aš nuoširdžiai tikiu, kad tikrai ne pabaiga. Kažkurią dieną sėdėjau pilnaties ar knygos rašymo paveikta, kažkaip žliumbti norėjosi. „Nagi, nagi, susiimkim”, – pasakiau sau ir sumąsčiau surašyti viską, ką aš moku gerai daryti. Ne “šiaip, pabandžiau ir gavosi”, o esu dariusi ne viena kartą, ir turiu patirties. Nusibos jums skaityti, bet visa tiesa apie Birutę tokia:
Ką aš moku daryti?
Siuvinėti kryželiu, siūti su siuvimo mašina, nerti vąšeliu, megzti riešines, siūti žaislus ir dekoracijas, velti, kurti mozaiką, pinti pintines iš laikraščių, gaminti instrumentus iš šiukšlių, verti sodus iš šiaudų, gaminti papuošalus, kurti papje maše technika, karpyti karpinius, daryti dekupažą, restauruoti baldus, lipdyti iš molio, vesti renginius, organizuoti renginius, suplanuoti vestuves, pagaminti dekoracijas renginiui ar vaikiškam spektakliui, sukurti scenografiją, režisuoti vaikiškus spektaklius, kalbėti viešai, pravesti mokymus laiko planavimo, pardavimų temomis, groti su Gongais, daryti garso masažą, dainuoti, šokti lietuvių liaudies šokius, gaminti maistą, virti obuolių sūrį, puošti tortus ir meduolius, kaligrafiškai rašyti, betonuoti, užmaišyti skiedinį, tapetuoti, dažyti sienas ir grindis, piešti, mūryti, suprojektuoti nesudėtingus statinius, nupirkti reikiamas statybines medžiagas, pjauti žolę su dalgiu, trimeriu ir traktoriuku, rašyti savo istorijas blog’e, vadovauti įmonei, suprantu buhalteriją, pasakoti vaikiškas pasakas iš galvos, formuoti gėlynus, padaryti tvenkinį su upeliu ar fontanu, genėti augalus, genėti vaismedžius, vairuoti, išvairuoti iš sniego pusnies ar dumblyno, kalbėti trimis kalbomis, parduoti gyvybės draudimą, parduoti bet ką, kas man patinka, plaukti su baidarėm, plaukti, fotografuoti, filmuoti, valdyti nesudėtingas web programas, naudotis FB, daryti kalanetiką ir penkis Tibeto pratimus, badauti 10 dienų, nukirpti vaikus, parašyti pranešimą spaudai, susitvarkyti su keturiais sūnumis, „išplauti smegenis” sau ir kitiems, skaityti ir suprasti ženklus, greitai susipažinti ir užmegzti kontaktą, lengvai bendrauti su žmonėmis, supažindinti reikiamus žmones vienus su kitais.
Na kaip? Virš septyniasdešimt, neskaitant visokių buitinių dalykėlių – moku lyginti, skalbti ir grindis plauti. Ir kaip gyventi su visais tokiais gebėjimais? Tikras “lobis”, kuris kartais mane pačią slegia, bet nuoširdžiai rekomenduoju ir jums susirašyti apie save. Kai pradedi liūdėti ar savęs gailėtis, paskaitai ir iš karto šviesiau akyse pasidaro. Manau, kad savo sąrašą dar pildysiu – sunku tiek daug atsiminti, kiek visko moku.
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
5 serija: Nuotykiai tęsiasi: ir lėktuve, ir britiškuose namuose
6 serija: Ar įkopė Birutė į Everestą? Du mėnesiai Londone
7 serija: Trys mėnesiai Londone: kaip musė barščiuose
8 serija: 4 mėnuo Londone: du bučkiai ir jokio sekso
Turiu ir daugiau dėl ko girtis.
Vos tik užsiminiau, kaip man čia reikėtų pradėti socializuotis, ir iš karto gavau du kvietimus į gimtadienį. Praėjusią savaitę. Buvau abiejuose. Patirtis neįkainojama. Pirma, tai skiriasi iš esmės gimtadienių šventimo būdas ir tradicijos. Buvau tik dviejuose, bet viskas buvo labai panašiai. Sukaktuvininkas „nesiparina”, kaip ir už ką jam balių draugams padaryti – pakviečia visus į restoraną, visi puikiai praleidžia laiką, valgo ir geria, pabaigoje sąskaitą pasidalina po lygiai ir susimoka. Tuo tarpu draugai irgi iš proto nesikrausto, sukdami galvą, ką padovanoti – dovanų ir gėlių nė viename gimtadienyje nemačiau, tiksliau, mačiau, bet irgi iš lietuvės. Dovana ir yra tai, kad visi susirinko, pasilinksmino ir pagerbė sukaktuvininką. Taip išsprendžiamas klausimas ir dėl nereikalingų daiktų gausėjimo namuose. Patogu? Man tai labai, nes aš amžinai ėdu save, kad neturiu laiko normaliai žmogui dovaną nupirkti, visada darau tai paskutinę minutę, laužau galvą ir eikvoju energiją, ką reikėtų nupirkti.
Sakysit, kad pirkdamas dovaną žmogui galvoji apie jį, lyg pasirūpini, bet tai netikras dėmesys, ne „čia ir dabar”. Jeigu reikia rinktis tarp dovanos ir buvimo drauge, tai aš renkuosi buvimą su tuo žmogumi, kuris man brangus ir kuriam noriu skirti savo laiko ir energijos. Todėl kitaip nei Lietuvoje švenčiamuose gimtadieniuose įžvelgiu tik pliusus. Vienas iš gimtadienių vyko labai madingame tailandiečių restorane, tokia „poš” vieta, sakyčiau. Vieta, į kurią pati vargiai kada beeičiau. O ko verta visa puiki internacionalinė kompanija: amerikietis, danė, kelios kinės, italė, dvi lietuvės! Abu gimtadieniai man labai patiko.
Pagauta noro socializuotis, buvau nuvykusi net į Lietuvos ambasadą Londone.
Pirmą kartą. Važiavau į susitikimą su liberalais R.Šimašium, G.Steponavičium ir E. Masiuliu. Du pirmuosius pažįstu beveik dvidešimt metų, nes kažkada ilga ir smalsi nosis mane buvo nuvedus pas jaunuosius liberalus, buvau net pati įstojus į partiją, bet po R. Pakso įstojimo į tą pačią partiją, manęs ten nei kvapo neliko. Smagus buvo pasisėdėjimas, lietuvybės gūsį gavau. Manau, kad R. Šimašius kada nors bus Lietuvos prezidentu.
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
9 serija: Kaip išgyventi su keturiais vaikais Londone? 4 mėnesių Londone pabaiga
10 serija: Ar lengva daugiavaikei mamai susirasti naują gyvenimo draugą?
11 serija: Kaip nepalūžti Londone? Penktas mėnuo baigiasi: išpažintis
12 serija: Šeštas mėnuo Londone: apie vaikus ir emigrantės medaus mėnesį
Ir dar buvau viename renginyje praeitą sekmadienį, kuris mane nustebino. Visada maniau, kad argentinietišką tango šoka šiltesnių šalių gyventojai, labiau atviri, aistringi. O kaip jums sekmadieniais, 13 – 18 val., apie šimtas vyresnio amžiaus anglų, šokančių argentinietišką tango? Aš buvau sužavėta ir negalėjau patikėti, kad tiek daug vietinių žmonių Anglijoje šoka tango, klausinėju savo mokytojos Astos, kuri tuos šokius ir organizuoja, kaip taip gali būti? Pasirodo, šokti sekmadieniais po pietų yra labai sena anglų tradicija, ir jie yra puikūs šokėjai. Šoka ir pramoginius šokius, ir salsą. Šoka visą gyvenimą. Va šitai man irgi labai patinka! Kad šoka, kad visą gyvenimą, kad tango. Stebėjau juos ir gėrėjausi. Ir džiaugiausi, kad mano traukinys dar nenuvažiavo, kad spėsiu dar iki senatvės tango išmokti.
Na, kad prisigyriau, gal jau ir užteks, tegul dūsta visi pavyduoliai ir žino, kad komentarų neskaitau.
TAIP PAT SKAITYKITE KITUS BIRUTĖS DIENORAŠČIUS:
13 serija: Atostogos Lietuvoje: apie tai, kas kraupina ir stebina
14 serija: Po atostogų Lietuvoje nauji iššūkiai Londone
15 serija: Specialusis reportažas apie internetines pažintis
16 serija: Devyni mėnesiai Londone – emociškai labai sunku
17 serija:10 mėnesių Londone: mokausi šokti tango ir svajoju sutikti savęs vertą vyrą
Ne viską papasakojau, ką norėjau, bet gal geriau trumpiau ir dažniau, nei dukart per mėnesį ilgiausia paklodė.