Janina Isiūnienė – auksarankė iš Vilniaus – šiandien mūsų rubrikos „Kurianti mama“ viešnia. Moteris pasakoja, kaip ją motinystė įkvėpė imtis visiškai naujos veiklos – savo rankomis kurti mielus žaislus.
Susipažinkime iš arčiau, Janina.
Kartu su vyru Tomu auginam be penkių minučių keturmetį sūnų Aidą. Gyvenam, dirbam Vilniuje, bet abu esame kilę iš Alytaus.
Mano šeima yra mano uola. Taip sakau turbūt dėl to, kad man labai pasisekė, nes mano vyras Tomas pirmiausia yra mano geriausias draugas, esame kartu jau 14 metų, iš kurių 6 susituokę.
Kadangi per daug metų buvimo tik dviese pritrūko nuotykių, ryžomės leistis į patį prasmingiausią nuotykį savo gyvenime – sūnaus Aido gimimą! Labai puikiai pamenu savo duotą pažadą Tomui per mūsų vestuves, kad vaikelio susilauksim iki mano 30-ojo gimtadienio. Ir savo pažadą ištęsėjau, Aidas gimė likus vienai dienai iki mano trisdešimtmečio. 53 cm ir 3,457 kg maža dovanėlė sau.
Be šių žavių jaunuolių turiu nuostabią mamą, sesę, dukterėčią ir auksinę močiutę, kuri vardu Janina. Tai tarsi slapta grupuotė, kaip vienas kumštis, padedantis išlaikyt pusiausvyrą gyvenant su dviem vyrais. Iš tiesų, jos visos nerealios, apie kiekvieną iš jų būtų galima knygą parašyt.
Nesumeluosiu sakydama, kad jei ne vyro ir mano moteriškos kompanijos begalinis palaikymas, aš niekada nebūčiau išdrįsus užsiimti nauja veikla.
Ar veikla, kuria užsiėmėte iki tampant mama, buvo kitokia, negu dabar?
Prieš motinystę ir žaisliukų kūrybą dirbau konsultacinėje įmonėje su ES finansuojamais projektais, rengiau paraiškas paramai gauti, administruodavau jau vykdomus projektus. Darbas buvo įvairus ir tikrai įdomus, reikalavo daug atidumo ir kruopštumo, kadangi kiekvienam naujam projektui naujos sąlygos ir įgyvendinimo taisyklės. Turbūt tai vienintelis bendras dalykas tarp mano buvusio ir dabartinio darbo, tai kruopštumas ir atidumas. Juk jeigu netiksliai pažymėsiu siūlės vietą, tai vietoj vienaragio gali gautis ožka.
Daug mamų sako, kad gimus vaikeliui, joms pritrūksta laiko sau, o jūs dar naują veiklą sugalvojote?
Prisimenu – pirmas savaites žiūrėdavau į savo sūnų ir persmelkdavo dar nepatirtas jausmas, kad šis mažas trupinėlis yra mano ir aš tapau mama visam gyvenimui. Buvo gera ir baisu vienu metu.
Prisipažinsiu, man motinystė – tai tikrai ne vien vaivorykštėmis nusispalvinęs dangus ir vienaragiai, lakstantys po žemuogių pievas. Buvo visko… Supimo ant rankų per naktis, nelemtų slogų ir ašarų iš nuovargio ir bejėgiškumo. Prireikė laiko suvokti, kad ne viską gali sukontroliuoti ir planai gali apsiversti aukštyn kojom bet kurią minutę. Laikui bėgant išmoksti prisitaikyti ir į daugelį dalykų pradedi žiūrėti paprasčiau, be panikos veide, supranti, kad vaikas turi ir tėtį, su kuriuo puikiai leidžia laiką ir be mamos. Tuomet ir laiko sau “stebuklingai” atsirado, kai nustojau lenktyniauti pati su savimi dėl Metų mamos titulo.
Pristatykite savo veiklą – kaip kilo idėja ir ką jūs kuriate?
Nauja veikla atsirado visai atsitiktinai. Internete pamačiau, kad viena mama pasiuvo meškiuką iš savo vaiko šliaužtinukų… Pagalvojau, ir aš galiu taip. Ne paslaptis, kad žiūrint internete, kaip viskas paprastai ir lengvai gaunasi, realybėj visiškai kitaip, kai adatos nesi laikiusi nuo mokyklos darbų pamokos. Tad bandymas pasiūti žaisliuką iš šliaužtinukų tuo metu prilygo raketos konstravimui skrydžiui į mėnulį… Viskas taip ir liko tik idėja. Bet noras sūnui padovanoti savo rankomis kurtą žaisliuką manęs niekaip neapleido.
Prisipažinsiu, man motinystė – tai tikrai ne vien vaivorykštėmis nusispalvinęs dangus ir vienaragiai, lakstantys po žemuogių pievas. Buvo visko…Janina
Tad po gero pusmečio suvokiau, kad užtenka žiūrėti siuvimo vaizdo įrašų ir laikas įsigyt siuvimo mašiną. Radau internete, vyras tą patį vakarą ją parvežė. Bijojau net prisiliesti, nes viskas atrodė sudėtinga ir neįveikiama. Kantriai valandą laiko mėginau suverti siūlus, kol galiausiai atėjo vyras ir pažiūrėjęs į instrukciją, suvėrė siūlus per 5 min. Tuo metu aš jo nemylėjau kokias 10 minučių.
Žingsnelis po žingsnelio susidraugavau su siuvimo mašina ir tuomet pradėjau kurti pirmojo žaisliuko lekalą. Turbūt nedaugelis mano klientų ir facebook paskyros Ausuotis (https://www.facebook.com/ausuotis/) sekėjų, žino, kad meškučio ausys yra mano sūnaus pusryčių dubenėlio formos. Kai pradėjau kurti, tuo metu neturėjau jokių lekalų konstravimui skirtų linijuočių, tad sūnaus dubenėlis puikiai tiko.
Sukūrus pirmąjį žaisliuką, sulaukiau daug pagyrų iš artimųjų. Tuomet po truputėlį, su begaliniu šeimos ir draugių palaikymu, atsirado užsakymai. Ir šiandien prisimenu pirmosios klientės vardą, jos susižavėjimą mano žaisliuku, šiltus padėkos žodžius. Jausmas buvo neįkainojamas, pavadinčiau „drebulės“ būsena, nes iš tiesų krėtė lengvas drebuliukas gerąja prasme.
Kažkada manęs paklausė, kaip aš sugalvoju naujus modelius. Ir negalėjau atsakyti vienu sakiniu, nes vienaragio, kūrimą įkvėpė didžiulis guzas ant sūnaus kaktos, kai skaudžiai krito ir susimušė. Flamingas, buvo ambicija išbandyt naujus audinius ir siuvimo technikas. Na, o gulbė… jos visada norėjau sau. Visus šiuos žaisliukus kurti pradėjau dėl skirtingų priežasčių.
Kas jums yra sunkiausia ir kas teikia didžiausią malonumą?
Pirmais metais išsikėliau sau tikslą išsikraustyti iš „namų dirbtuvių“ į savo atskiras dirbtuvėles. Paieškos užtruko, bet pavyko rasti dirbtuvėles. Viską įsirengiau pati, sienas perdažiau su geros draugės pagalba, nusipirkau dėvėtus baldus, kuriuos kartu su dukterėčia skaudančiom nugarom susitempėm.
Deja, šaltajam sezonui prasidėjus, ten pasidarė nežmoniškai šalta. Pastatas buvo senas, tad vyras visais įmanomais būdais stengėsi apšiltinti dirbtuvėles, deja, rytais atėjus net ir prie įjungto šildytuvo būdavo 12 laipsnių šilumos. Prisipažinsiu – verkiau vakarais… Sudėjau visą savo širdį, kad tos dirbtuvėlės būtų mano antri namai, o neįmanoma dirbti dėl šalčio… Neliko nieko kito, kaip tik ieškotis naujų patalpų.
Kainos nedžiugino, supratau, kad viena neįstengsiu jų išlaikyt. Buvo sunkus metas, klaidos ir patirties stoka kišo koją. Bet situacija pasikeitė, kai susitikau su savo pussesere, kuri ką tik startavo su savo nauja veikla. Išsikalbėjome, kad ji taip pat ieškosi patalpų ir priėmėm sprendimą patalpų ieškotis kartu. Prie mūsų prisijungė dar viena kolegė. Tad šiandien nuomojuosi nedideles patalpas su dar dviem nuostabiom kuriančiom mamom. Tai labai paskatino dirbti, stengtis ir tobulėti.
Kalbant apie procesus, didžiausias malonumas yra naujo modelio kūrimas, eksperimentavimas su naujais audiniais, bandymas naujų technikų. Ir kai iš 20-o bandymo viskas pavyksta tobulai, o, dievai, kokia palaima!
Kartą per radiją girdėjau skambią frazę „Jei tu gali to nedaryti, tai būk geras – nedaryk. Bet jei negali nedaryt, tuomet – privalai daryt“. Ji puikiai atspindi tai, ką jaučiu.
Kita mano mėgstamiausia darbo dalis – naujos pažintys. Tiek pažintys su klientais, tiek su kitomis versliomis mamomis. Pradėjusi užsiimti šia veikla aš susipažinau su daug drąsių, veiklių jaunų moterų, kurios tikrai įkvėpė ir drąsino visais įmanomais būdais imtis savo veiklos. Smagu tai, kad pažinčių ratas vis didėja ir ta moteriška jėga ir energija pulsuoja visuomet.
Ar planuojate (ir kaip) plėsti savo dabartinę veiklą?
Apie plėtrą, manau, svajoja kiekvienas pradedantysis nuo pirmosios dienos, aš nesu išimtis. Šiuo metu ieškau galimybių bendradarbiauti su butikais. Norisi, kad žaisliukų pasiekiamumas būtų didesnis ir lengviau pasiekiamas pirkėjui.
Artimiausiu metu noriu išmėginti savo jėgas užsienio rinkose. Planuoju atsidaryti Etsy parduotuvę, tai unikali pardavimų platforma skirta prekiauti rankdarbiais ir puikus būdas būti pastebėtai daug didesnės auditorijos.
Gaunu daug nuotraukų su klienčių vaikais, kurie glaudžia prie savęs mano kurtus žaislus, man tai pats nuoširdžiausias atsiliepimas ir tikrai didelė motyvacija.Janina
Planų, idėjų tikrai netrūksta! Kad ir šiuo metu su pussesere dirbam ties bendru projektu. Bendradarbiavimas su kitomis kūrėjomis, visada įneša gaivaus oro.
Kokių atsiliepimų girdite apie tai, ką darote?
Koks saldus klausimas! Nuskambės kiek pagyrūniškai, bet nesu gavusi nei vieno blogo atsiliepimo. Gaunu daug nuotraukų su klienčių vaikais, kurie glaudžia prie savęs mano kurtus žaislus, man tai pats nuoširdžiausias atsiliepimas ir tikrai didelė motyvacija. Esu labai dėkinga savo klientėms už tai, kad jos parašo man asmeniškai. Neretai sulaukiu įvairių pasiūlymų, tiek iš klienčių, tiek ir iš draugių ką galėčiau naujo sukurti, tas man labai patinka, nes visada smagu, kad kiti domisi tavo veikla.
Kaip sekasi suderinti veiklą su motinyste?
Kadangi sūnus lanko darželį, tad viską suderinti tikrai nesudėtinga. Manau, kad kaip tik ši veikla man duoda labai didelę laisvę ir vidinę ramybę, nes sūnui susirgus nereikia atsiprašinėti iš darbo, jaustis nejaukiai prieš darbdavį. Neretai, sūnui rimtai nesergant, į darbą keliaujame kartu, mums tai būna maža šventė. Jam vis dar įdomu žiūrėti kaip aš siuvu, nukirpti siūlus kai baigiu siūti.
Buvę ir kuriozinių situacijų. Daviau sūnui užduotį sukarpyti audinių likučius, o jis sugalvojo tuo pačiu ir plaukus pasitrumpint. Bet labiausiai jam patinka man padėti, jaustis svarbiu komandos nariu.
Iš tikrųjų, sūnaus gimimas, leido man atsiskleisti, tarsi išlaisvino mane ir pakeitė požiūrį į daugelį dalykų. Kad gyvenimas – tai nebūtinai viena tiesi linija, ėjimas į tą patį darbą visą savo gyvenimą. Kad su dideliu noru ir šaukštu drąsos gali daryti tai, ką myli ir dar užsidirbti. Turbūt jo dėka šiandien ir vadovaujuosiu posakiu: „Geriau ištarti Ooooops, nei svarstyti, kas būtų, jeigu būtų…“
Ko palinkėtumėte mamoms, kurios neseniai tapo mamomis ir dabar skaito interviu su Jumis?
Nuskambės banaliai, bet linkiu mokėti mėgautis motinyste, neįsprausti savęs į “aš mama” rėmus, atsipalaiduoti ir nepamiršti, kad švariuose ir tvarkinguose namuose gyvena nelaimingi vaikai.
