Retai sutiksi žmonių, kurie niekuo nesiskundžia, savo gyvenimą mato tik šviesiomis spalvomis ir, kaip patys sako, viskas jiems lengva. Ir tie du jauni tėveliai augina trynukus! Patys – be auklių, be močiučių, nes pagalbos tiesiog nereikia.
Kauniečiai Arūnė (30 m.) ir Vytautas (31 m.) Simanavičiai prieš septynis mėnesius sulaukė Amelijos, Saulės ir Beno.
Vytautas kiekvieną dieną keliauja į darbą, o Arūnė dar spėja rašyti tinklaraštį „Trys kaip vienas“.
Kaip sutikote žinią, kad sulauksite iš karto trijų vaikų?
Vytautas. Kad laukiame trynukų, sužinojome maždaug po mėnesio nėštumo. Nebuvo kažin kokio šoko, priėmiau tai labai natūraliai. Gal net dabar iki galo nesuprantu, kad turime tris vaikus iš karto (juokiasi).
Arūnė. Kai aš sužinojau, kad laukiuosi, mano mama su močiute, pradėjo skaičiuoti, kas mūsų giminėje turėjo dvynius, o jų buvo – ir ne vienas. Sakiau vyrui, pamatysi, turėsime du.
Vytautas. Kai žmona buvo pas gydytoją, laukiau koridoriuje, girdėjau jos susijaudinusį balsą, maniau, pasakė, kad dvynukai. Kai išėjo iš gydytojo kabineto, parodžiau du pirštus, o ji papurtė galvą ir parodė tris. Nei išsigandau, nei minčių kilo: „Ką reikės daryti?“ Tiesiog aplankė labai geras jausmas. Ir gimus jiems nieko tokio nebuvo, mano toks darbas – aš dažnai komandiruotėse, vaikais užsiima Arūnė, man tikrai mažiau visų rūpesčių tenka. Ilgiausia mano išvyka buvo daugiau nei savaitės, išvažiuoju ramus, nes pasitikiu žmona. Ji puikiausiai susitvarko.
Sunkus buvo nėštumas?
Arūnė. Man atrodė, kad mano pilvas buvo visai nedidukas, net nesupratau, kaip aš galėjau priaugti tuos 24 kg. Griežtai laikiausi visų gydytojų rekomendacijų, teko ir su lašinėmis pagulėti, vis tiek trys – ne vienas.
Vytautas. Rytą, prieš pat gimdymą, nufotografavau gulinčią iš kojūgalio, nieko daugiau, išskyrus pilvą, beveik nebuvo matyti. Tiesa, aš mačiau, kad pirmasis trimestras tikrai nebuvo lengvas, Arūnę nemažai pykino, buvo silpna, nors ji per daug nesiskundė.
Turite pagalbos – auklių, močiučių?
Vytautas. Arūne, ar mums reikia pagalbos?
Arūnė. Tikrai ne, močiutėms sakau, kad gali atvažiuoti bet kada pasidžiaugti anūkais.
Sunku patikėti.
Vytautas. Svarbu susikurti gerai veikiančią sistemą, pasidalyti darbus ir chaoso nebus. Žinote, tėvai ramūs ir vaikai ramūs. Visai drąsiai sutikčiau sulaukti ir dar trijų vienu kartu, jeigu jie būtų tokie patys geri kaip šitie (juokiasi).
Arūnė. Mus nuo pat pradžių gąsdino, kaip bus sunku vaikams gimus. Nebuvo sunku, tuomet žmonės kalbėjo, palaukite, kol sueis du, trys mėnesiai. Suėjo, na, nesunku. Kol dantys pradės dygti, kol ims ropoti ir t. t. Taip ir laukiame tų sunkumų, o jų vis nėra ir nėra (juokiasi). Tikrai nesakau, kad nebuvo bėdų, buvo, ir pilvuką diegliai kankino, dantys dygsta… Bet, kai yra problema, imi ją ir sprendi.
Vytautai, matėte, kaip į šį pasaulį atkeliauja jūsų vaikai?
Vytautas. Įsiprašiau, daug, aišku, nemačiau, nes vyko cezario pjūvio operacija, bet sėdėjau prie Arūnės galvos, o veiksmas vyko už širmos. Amelija gimė mažesnė – 1844 g, ją iš karto išvežė į reanimacijos skyrių ir aš kartu su ja. Benas gimė didžiausias – 2440 g, Saulė – 2320 g. Didieji iškeliavo į intensyviosios terapijos skyrių. Klinikose praleidome dvylika dienų. Gerai buvo ligoninėje, vaikiukai sustiprėjo, mes patys pripratome ir įgudome su jais apsieiti.
Arūnė. Dabar man atrodo, kad viskas buvo lengvai ir greitai, bet iš tiesų buvau šiokia tokia ligonė, vis dėlto operacija, skausmas, mažai miego. Po ligoninės namo parvažiavau tik su vienu kilogramu, likusiu nuo nėštumo.
Vytautas. Arūnė vis nusitraukdavo savo pieno ir nešdavome Amelijai, kol vaikiukams mamos pieno reikėjo nedaug, išsiversdavome, paskui naudojomės pieno banko paslaugomis.
Arūnė. Kas tris valandas maitindavome, aš nusitraukdavau, Vytautas parnešdavo dar papildomai iš pieno banko. Neturėjome jokių prietarų ir baimių, kad negerai svetimos moters pienas. Dar ligoninėje pradėjau duoti mišinio, manęs vienos jiems nebūtų pakakę. Buvo dienų, kai vaikai miega arba ramiai guli viename dideliame ligoninės vežimėlyje, Vytautas dirba prie kompiuterio, o aš gulėdama mezgu. Patyrusi akušerė sakė, kad tokio vaizdo nematė gal 20 metų.
Vytautas. Mes mokėmės iš personalo, ateina, tarkime, nuprausti, o mes prašome, kad leistų patiems.
Arūnė. Viską stengėmės daryti patys – ir temperatūrą matavome, ir svėrėme. Jokio išgąsčio, jokio sutrikimo, vienintelis nepatogumas – miego stygius.
Kai grįžote namo, niekas irgi nepadėjo?
Vytautas. Patys viską darėme. Vaikai gimę spalio 10 dieną, o į pirmą ilgą komandiruotę išvažiavau lapkričio viduryje ramia širdimi, žinojau, kad Arūnė susitvarkys. Jeigu reikėtų pagalbos, pamatyčiau, kad jai sunku, tikrai samdytume auklę.
Arūnė. Žinot, kodėl kol kas nereikia? Aš iš pradžių juk gyvenau vaikiukų gyvenimą, tik neseniai pradėjau po truputį gyventi savo. Jie miegodavo – ir aš kartu, juk nesakysiu svetimam žmogui: „Dabar galite eiti pasivaikščioti ar palaukite truputį.“ Aš toks žmogus: kai mūsų namuose yra kitų žmonių, net jei tai ir tėvai, turiu jais pasirūpinti, pasiūlyti vaišių, kažkaip užimti. Labiausiai pailsiu būdama viena.
Vis tvirtinate, kad jums nesunku.
Arūnė. Man pasakojo pažįstami ir aš padariau išvadą, kad pametinukus auginti kur kas sunkiau. Sunku, kai visų vaikų ritmas, poreikiai kitokie, o maniškiams visiems reikia to paties – jie vienodai valgo, vienodai miega, vienodai nori dėmesio. Jeigu dainuoju dainelę, jiems tinka ta pati (juokiasi).
Anksčiau, kai buvo mažesni, susidėdavau juos visus tris ir šokdavau, dainuodavau, žaisdavau, kad visiems užtektų žaidimų ir lavinimo, kad žaisliukus sektų akimis, į ranką paimtų ir pan. Dabar patys jau juda kruta, vartosi, šliaužia. Labai įdomu, kaip jie vienas kitą „atranda“ besivartydami. Sunkiausia iš tiesų iškeliauti į lauką, vienai sunku išsinešti. Daugiausia einame pasivaikščioti, kai yra Vytautas, bet galima rasti išeičių, tarkime, paprašyti kaimynų pagalbos.
Vytautas. Kai buvo šalta, užtrukdavo juos aprengti ir sunešioti.
Arūnė. Ruošiamės iš vakaro, susidedame drabužėlius, susiskaičiuojame sauskelnes.
Vytautai, kiek sauskelnių reikia per dieną?
Šiuo gyvenimo periodu jiems pakanka 12 sauskelnių, anksčiau reikėdavo gerokai daugiau. Pakelyje, kokius mes perkame, yra 44 vienetai, perkame penkto dydžio, vienos pakuotės pakanka maždaug trims keturioms dienoms. Atsakiau į klausimą? (juokiasi)
Kiti nuvargsta su vienu vaiku.
Arūnė. O mums vaikus auginti yra smagu. Labai daug priklauso nuo požiūrio, nuo aplinkos, nuo vyro geranoriškumo.
Vytautas. Kartais vakarais aš lieku su vaikais, mamą išleidžiame pasportuoti arba ten, kur jai reikia. Aš puikiausiai viską galiu padaryti pats – pamigdyti, pavalgydinti, perrengti, pažaisti. Nė karto nebuvau emociškai „nutrūkęs“. Tikrai žinau, kad mano vaikai neverkia be reikalo, todėl mėginu, jei taip nutinka, visus metodus – gal jie alkani, gal šlapi, gal miego nori. Viską bandai iš eilės ir kažkas „suveikia“. Pažįstame mes juos, žinome, ko reikia.
Tarkime, kokia muzika jiems tinka migdyti. Jazzu daina „Rudens naktis sustojo“ veikia stebuklingai ir nutyla bet koks verksmas. Leidžiame jiems ir klasikinės muzikos, skaitėme straipsnį, kad tai teigiamai veikia vaikų raidą. Man viskas tikrai gerai – mano vaikai geri, o žmona puiki, visi sveiki, kodėl turėčiau skųstis?..
Arūnė. Neseniai buvome su draugais gamtoje, vaikai užmigo apie devintą vakaro, o mes puikiausiai vakarojome. Mes susidėliojome dienotvarkę, dažniausiai vakarais vaikai eina miegoti 18.30 val. ir visą vakarą turime tik sau, keliasi 6.30 val. ir turime ilgą bei gražią dieną. Būna, kad neužmiega paguldyti, ateini pažiūrėti, kaip miega, o jie radę kažkokios veiklos tyliai sau laiką leidžia.
O jeigu norėtumėte kur nors dviese išeiti?
Vytautas. Mūsų giminė didelė ir visada pasiruošusi padėti. Neseniai mano brolis padovanojo parą SPA Druskininkuose, buvo puikus laikas.
Arūnė. Manau, kad mano mama ir anyta mano, jog aš truputį meluoju, sakydama, kad viskas gerai ir nereikia jokios jų pagalbos. Jos skambina ir sako: „Tik pasakyk, mes iš karto atskubėsime į pagalbą.“ Žadu joms paskambinti, kai prireiks pagalbos, žadu jau septynis mėnesius (juokiasi). Man tik kartais būna liūdna, kai Vytautas komandiruotėse, o aš viena, kai vaikai miega, nelabai turiu ką veikti. Kelis kartus pas mane nakvojo mano močiutė, ji galėjo pasidžiaugti proanūkiais, o aš – jos kompanija.
