Jeigu ir jūs norite tapti mūsų rubrikos „Kurianti mama“ heroje bei papasakoti mums apie savo veiklą, kurią įkvėpė vaikai, rašykite el.paštu portalas@tavovaikas.lt. Šiandien kviečiame susipažinti su „meškininke“ Jūrate.
Susipažinkime, Jūrate, iš arčiau.
Esu Jūratė Sutkutė-Ambrazienė, dviejų nuostabių vaikų, Dominykos ir Rojaus, mama, taip pat mylimo vyro Egidijaus žmona. Įsikūrę atokiau nuo miesto šurmulio, ramiame Kauno kampelyje prie Nevėžio upės. Dominyka pasaulį išvydo dar studijų metais, o Rojaus atėjimo į mūsų šeimą teko ilgokai palaukti. Labai džiaugiuosi, kad turiu tokią nuostabią šeimą ir labai juos myliu.
Kokia yra jūsų profesija ir kaip sugalvojote imtis naujos veiklos?
Kiek pamenu save vaikystėje, tai nuo pat mažens buvau kūrybinga. Visos lėlės turėjo mano kurtus rūbelius, patiko siūti, piešti, lipdyti, konstruoti. Dvyliktoje klasėje pasirinkau dailės egzaminą, kurį išlaikiau puikiai, nes buvo didžiulis noras ir užsidegimas studijuoti dizainą, bet taip nutiko, kad studijavau teisę. Dešimt metų studijų, keturi teisininko diplomai, teisės magistro laipsnis. Paskutiniais bakalauro studijų metais atlikau praktiką vienoje valstybinėje įstaigoje, po kurios likau ten dirbti pagal specialybę. Dienos metu teisininkės darbas, o vakarais ir naktimis – darbas, kuris mielas širdžiai – tai lėlių ir meškučių kūrimas. Prieš dvejus metus gimė taip ilgai lauktas sūnus Rojus. Gimus sūnui, tarp kūdikio dienotvarkės, namų ruošos ir šeimos poreikių, lėlėms ir meškučiams laiko labai trūko, o noras kurti niekur nedingo. Sūnui po truputi augant ir darantis savarankiškesniam, vis atrasdavau daugiau laiko meškučių kūrimui, nes jutau kad reikia laiko tik sau.
Papasakokite ape pačią veiklos pradžią.
Paaugus dukrai pajutau, kad man trūksta saviraiškos, noriu kurti. Bandžiau kurti papuošalus, tekstilinius meškučius ir lėlės, vėliau atradau modeliną iš kurio kūriau lėles. Prisipažinsiu, kad lėlių kūrimą esu apleidusi dėl laiko stokos. Pajutau, kad meškučių kūrimo procesas man kelia daug gerų emocijų, juos kurdama aš tarsi medituoju, pailsiu. Matyt todėl mažieji meškučiai užvaldė visa mano laisvą laiką. Esu visiška savamokslė, mokiausi iš knygų ir interneto platybių. Pirmąjį meškutį pasiuvau dukrai prieš dešimt metų, iš lino ir su sagomis vietoje sąnarių, kad galėtų judinti letenėles. Jis buvo visiškai nepanašus į tuos meškučius, kuriuos kuriu dabar. Ilgainiui gilinantis į meškučių kūrimo subtilybes, atsirado priemonių ir medžiagų, skirtų specialiai jų kūrimui. Kad meškučiai būtų ilgaamžiai, jie kuriami iš ypač kokybiškų, specialiai tam skirtų medžiagų (moheros, alpakos, medvilnės, viskozės, stiklo ir tt.), visas meškučiams kurti reikalingas medžiagas (specialius kailiukus, metalines detales, stiklines akis ir įrankius) siunčiuosi iš Vokietijos. Pirmieji mano kurti meškinai iškeliavo kaip dovanos draugams ir artimiesiems, buvo malonu dovanoti savo kūrybą ir matyti, kad juos priima su šiluma. Pradėjus savo kurtų meškučių nuotraukomis dalintis socialiniuose tinkluose, atsirado gerbėjų ir norinčių įsimeškintį mano meškučius. Beje noriu paminėti, kad meškinai nėra perkami ar parduodami, jie yra įmeškinami. Taigi, esu interjerinių/kolekcinių meškučių ir lėlių kūrėja arba tiesiog meškininkė. Mane galima surasti: FB paskyra: Jūratė Ambra ir Instagramo paskyra Jūratė Ambra.
Kaip gimsta Jūsų meškučiai ir kiek laiko užtrunka juos sukurti?
Meškučio gimimas prasideda nuo idėjos mano galvoje. Nuo idėjos iki realaus meškučio gimimo praeina kelios savaitės, tai sudėtingas, ilgas ir daug kruopštumo reikalaujantis procesas. Nemėgstu kurti skubotai, noriu mėgautis kūrybiniu procesu, esu krapštukė. Kuriant meškučius laikausi pagrindinių jų kūrimo taisyklių, visos meškučio galūnės turi būti judančios, kiekvienas meškutis turi turėti savo autentiškumo dokumentą ir dėžutę, kurioje keliauja į naujus namus. Įgyvendinti idėją pradedu rinkdamasi kailiuką būsimam meškučiui. Nusipiešiu iškarpą, pagal kurią sukerpamos meškučio kūnelio detalės. Visos meškučio detalės susiuvamos rankomis, sudedami sąnariai, kamšalas. Kuomet kūnelis jau paruoštas, veidukas veliamas natūralia vilna, tonuojamas aliejiniais ir pasteliniais dažais, pritvirtinamos stiklinės akys, pasiuvamas kostiumas, aprengiamas. Ir štai jis čia, žiūri į tave juodomis akytėmis ir su plačia šypsena.
Koks meškutis bus, niekada nežinau iki pat pabaigos, jie labai įnoringi, patys renkasi kaip nori atrodyti. Kuomet meškutis jau baigtas yra ruošiamas jo autentiškumo dokumentas, kuriame nurodytas meškučio vardas, gimimo data, iš ko jis sukurtas, meškučio nuotrauka. Dokumente pažymiu, jog tai unikalus rankų darbo kūrinys ir kad jis nėra žaislas, jog jį reikia saugoti ir mylėti, nes gal jis bus svarbus jūsų šeimai ir keliaus iš kartos į kartą. Džiaugiuosi, kad meškučiai suranda naujus namus ne tik Lietuvoje bet ir užsienyje, kad meškučius įmeškina ne tik mažieji gerbėjai, bet ir dideli, kurie pamatę tą žvilgsnį negali atsispirti ir pasako – šis meškutis mano. Esu laiminga, kad galiu kurti meškučius su malonumu ir meile, tikiu, kad ta dalelė mano meilės iškeliauja kartu su meškučiu į naujus namus.
Kaip sekasi suderinti veiklą su motinyste?
Man paroje tikrai trūksta valandų, kad galėčiau padaryti viską, ką reikia ir ką norėčiau. Norėtųsi daugiau laiko skirti meškučiams, gal net atrasti laiko lėlėms. Dukra jau didelė, jai penkiolika metų, o sūnui dveji, tik pradėjo lankyti lopšelį, aišku, kaip ir visus tokio amžiaus vaikus puola ligos ligelės, tai nemažai laiko būname abu namuose. Tuomet prie meškučių kūrimo galiu prisėsti per mažojo pietų miegelį ir vakare kai jau užmiega nakčiai, arba vyrai nusprendžia vakarą praleisti kartu ir duoti mamai laisvę. Kartais susėdame abu kiekvienas su savo darbeliais, bet kadangi mažylis žingeidus ir judrus vaikas, tai jam labai reikia mamos meškučių kūrimui skirtų įrankių, abu apžiūrim, ką mama turi ir su kuo jam negalima žaisti, kad ir kaip norėtų. Nežinau, ar tai sutapimas, ar ne, bet sūnus labai myli minkštus žaisliukus, o labiausiai meškučius. Abu vaikai turi po vieną mano kurtą meškutį, sūnus su savo meškučiu nesiskiria nuo pirmos savo gyvenimo dienos. Vaikystėje ir aš turėjau savo meškutį animacinio filmuko personažą – Mikę pūkuotuką, labai gaila, bet kraustantis iš vienų namų į kitus kažkur pasimetė.
Ko palinkėtumėte mamoms, kurios dabar skaito interviu su Jumis?
Visoms mamoms noriu palinkėti mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka, išmokti atrasti balansą tarp laiko, skiriamo vaikams, vyrui, namams ir, žinoma, sau pačiai. Nebijoti keistis ir atrasti sau mielą veiklą, kuri taptų malonumu jūsų sielai.
