53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Atviras interviu su Renata Norvile: dar norėčiau dukrytės

Atviras interviu su Renata Norvile: dar norėčiau dukrytės

Pasitikusi žurnalistus, Renata Voitechovskaja-Norvilė (38 m.) guodėsi, kad buvo bemiegė naktis, nes mažylis Rėjus vėl nusprendė nemiegoti.

Vis dėlto žiūrint į žavią moterį nuovargio nematyti nei pėdsako, nemigo kaltininkas pūtė į akį, šešiametis Emilis čiauškėjo kaip užsuktas, girdamasis kaip keturis kartus šachmatais aplošė senelį, o vyresnėlė Vanesa (14 m.) vis bėgiojo patikrinti, ar mažajam broliui viskas gerai.

Tarp miškų įsikūrusi Norvilų šeima atrodė kaip iš pasakos – kvepėjo tikru naminiu jaukumu ir nesuvaidinta ramybe. Trūko tik tėčio Deivio ir šuns.

Jūs dabar pagal visus apibrėžimus esate daugiavaikė mama…

Kokia aš jau daugiavaikė, vyrui sakau, kad daug vaikų tai kokie septyniolika, o čia tik trys, galime dar vieną planuoti. Vyrui ta mintis visai nepatinka, sakė: „Aš jūsų visų nepajėgsiu išlaikyti, išeisiu aš iš namų…” Tik juokais jis taip paburba, aš visada norėjau bent jau trijų vaikų.

Jums po nemigo nakties, kaip pati sakėte, nei bluosto nesudėjus, kyla minčių apie dar vieną vaiką?

O kodėl gi ne? Dar vienos dukrytės tikrai neatsisakyčiau, labai tikėjausi mergytės, bet vėl gimė berniukas, ir vėl „mano” vaikas mėlynakis, šviesutis, „mano” vaikai nelinkę keisti akių spalvos, nors tėtis ir rudakis. Gal sakau, bent duktė paveldėtų jo rudas akis ir tamsesnį gymį. O dabar Deivis žiūrėdamas į Rėjaus mėlynas mėlynas akis laukia, o gal jos vis dėlto paruduos… (juokiasi). Jau laukė taip pat žiūrėdamas į Emilį, tegul laukia.

Dabar jau galite palyginti, ką sunkiau auginti – berniuką ar mergaitę.

Sunkiausia man buvo auginti Vanesą, ji taip „dainuodavo” naktimis, kad langai skambėdavo. Rėjus, palyginti su ja, tik cypsi. Vanesa pradėdavo rėkti vienuoliktą valandą vakaro ir tai tęsdavosi iki septynių ryto. Ir taip visą naktį ant rankų, supdavau ir supdavau. Paskui kažkaip išaugo.

Kodėl ji buvo tokia nerami? Dabar jau klausiu jūsų kaip patyrusios mamos…

Galiu drąsiai pasakyti, kad tu tikrai nežinai, kaip auginti pirmą vaiką, tegul nesako niekas, girdi, „įsijungia” visi motiniški instinktai. Netiesa, tu tiesiog dar nieko nežinai ir nieko nesupranti. Tik iš trečio karto, kai dabar auginu Rėjų, jau pradedu suvokti, ką ankstesniais kartais dariau ne taip ir ką reikėtų daryti, kad būtų kitaip. Tos, kurios sako, kad viską žino ir moka, matyt, yra labai jaunos, galima pasakyti ir taip: jaunystė – kvailystė, kai manai, kad viską žinai. Aišku, jeigu tu skaitai, domiesi, aiškiniesi, tai gali taip sakyti, bet iš niekur, tik iš instinktų, tas žinojimas neateina. Aš pati dabar trigubai, keturgubai daugiau skaitau specialios literatūros, naršau internete, bandau surasti visus atsakymus į man kylančius klausimus. Aš net tą pačią knygą, kurią skaičiau augindama Emilį, „Kaip auginti vaiką iki trejų metų” dabar suprantu visiškai kitaip.

Gal pati jaučiatės brandesnė?

Be jokios abejonės, nebeturiu ožių, kantrybė užsigrūdino, nebekyla kvailų minčių: „Oi, nebegaliu, dabar jau bėgsiu lėksiu…” Pirmąjį kartą tapusi mama dar labai bijojau, visko bijojau.

O tapusi antrąkart mama?

Emilis buvo auksinis vaikas, jį augindama neturėjau jokių bėdų. Tiesa, vieną turėjau, buvau prisigalvojusi, kad jam kažkas negerai, nes jis visiškai neverkė, absoliučiai. Iki trijų mėnesių net bandydavau paskatinti, kad suverktų kaip nors, o jis ne, ir taškas. Galvojau, na, mes su vyru abu turime balsus, turi turėti ir mūsų vaikas, o jis tylėdavo. Kai norėdavo valgyti, tik sukniurkdavo, ir tiek. Net gimęs jis vos cyptelėjo. O vieną gražią dieną, kai buvo miego metas, nuvežiau masažų ir jam tai nepatiko, jis užrėkė, o aš taip apsidžiaugiau: „Mano vaikas turi balsą!”

Tai Emilis turi balsą ir klausą?

O taip, turi puikius duomenis. Jis, matyt, „taupėsi”, klausa gali būti ir absoliuti, dar netikrinome, bet niekada nenusidainuoja, nors dainuoti visiškai nenori. Dainuoja pats, kuria sau dainas, kaip jis įsivaizduoja, „angliškai”. Kartais su manimi padainuoja, o su tėčiu atsisako. Nebent „už kažką”. Mes nenorime jo spausti, nenorime, kad dainuotų per prievartą, ateis metas, gal norės, o gal ir ne.

Kuris gimdymas jums buvo sunkiausias?

O kas yra sunku? Pirmo vaiko, vaizdžiai tariant, vos „nepamečiau”, antrą irgi labai greitai pagimdžiau. Deivis atvežė į ligoninę ir sako: „Gal galėtum pagimdyti šiandien? Man rytoj spektaklis Klaipėdoje.” Sutikau pagimdyti „šiandien”. Taip ir įvyko.

Prieš gimstant antrajam sūnui, atsibudau naktį ir pagalvojau, kažko tas mano vaikas neramus, bet net nesupratau, kad jau prasidėję sąrėmiai, nes iki nustatyto laiko dar buvo likusi savaitė. Paryčiais, apie šeštą, lindau į internetą pasitikslinti, gal man vis dėlto sąrėmiai, o jie ir buvo. Svarsčiau, gal dar pamiegoti, tačiau pagalvojau, kad nuo aštuonių prasidės transporto kamščiai, reikia važiuoti dabar.

Jokios panikos?

Oi, ne, paniką ir nerimą jautė būsimas tėtis. Jis mane paleido prie ligoninės durų, o pats nuėjo pastatyti mašinos, dar truputėlį paklydo ligoninės koridoriuose ir… vos spėjo į Rėjaus gimimą. Mūsų vaikiukas, įskaitant ir kelią nuo namų iki Santariškių, gimė per maždaug valandą.

Jūs – iš tų laimingųjų, kurioms gimdymo skausmai nepalieka nemalonių prisiminimų?

Aš nuo vaikystės skausmui nejautri, gal kokia atbukusi, su stora „skūra”. Neaikčioju dėl įsidūrimų ar įsipjovimų, lipu į ledinį vandenį ir man nešalta. Esu susilaužiusi kojos pirštą, bet nesupratau, kad jis lūžo. Na, jei aš turiu internete pasitikrinti, ar tikrai sąrėmiai, tai greičiausiai mano skausmo slenkstis tikrai labai žemas…. Visi trys mano vaikai gimė nei per dideli, nei per maži tokie, kokius rekomenduoja (juokiasi).

Laikotės kokio režimo ar auginate taip, kaip „auginasi”?

Rėjui mėginau nustatyti kažkokį režimą, bet nepavyko. Valgo kada nori, miega kada nori ir kiek nori. Tiesiog leidžiu augti taip, kaip jam patogiau. Nieko bloga čia nematau, tokie mes jau esame – be režimo. Truputį sunkiau, kai reikia važiuoti į mokyklą ir į darželį (kalbėjome per moksleivių atostogas aut. past.). Matyt, man teks keltis šeštą ryto ir išvežioti vaikus, nes Deividui sunkoka taip anksti ristis iš lovos.

Auklių neturite?

Geriausios mūsų auklės yra močiutės. Mano mama padėjo ir Vanesą, ir Emilį auginant, ir jau Rėjuką pažiūrėjo, Deivio tėvai gyvena Klaipėdoje. Bet ir juos dažnai aplankome. Per didžiąsias šventes, kai Deivis daug koncertavo, nenorėjome skirtis, todėl visur jį lydėjome visa šeima, tik Vanesa sirgo. O kad mano važinėjimas iš paskos būtų pateisinamas, per vyro koncertus vieną kitą dainą ir aš padainuodavau. Ta mūsų kelionė su tėčiu buvo tikrai sunki ir varginanti, pervertinau savo jėgas, pavargome visi, tačiau yra ir šviesioji pusė – buvome visi drauge.

Geriausios mūsų auklės yra močiutės. Mano mama padėjo ir Vanesą, ir Emilį auginant, ir jau Rėjuką pažiūrėjo, Deivio tėvai gyvena Klaipėdoje. Bet ir juos dažnai aplankome.Renata NORVILĖ

Man Dievas duoda vaikus kas šešerius-septynerius metus vadinasi, taip reikia, kas septyneri metai į mūsų šeimą atkeliauja džiaugsmas. Tie džiaugsmai – visi planuoti, norėti ir ilgai laukti. Rėjukas pas mus atkeliavo per praėjusių metų Kalėdas. Koncertuodami su vyru aš sakydavau tokią frazę: „Aš tau turiu kai ką pasakyti”, o Deivis atsakydavo: „Mes laukiame trečio?” Tai buvo tik koncertinis numeris ir taip juokaudami ant scenos mes net nežinojome, kad iš tiesų jau laukiame trečio. Šiemet taip jau nejuokavome…

Vaikai nuolat girdi jus su vyru dainuojančius?

Deivis repetuoja namuose ir Rėjus jau girdėjo, reaguoja teigiamai, nes neverkia, kai aš jam dainuoju, būna labai patenkintas ir šypsosi, o kažkada išgirdo per televizorių „metalą”, tai baisiai nepatiko, ašaros pradėjo byrėti kaip pupos, teko skubiai išjungti, klasikinę muziką labai mėgsta. Įjungiu per „youtube” specialiai migdyti skirtą klasikinę muziką, kaip miego priemonė jam neveikia, o pasiklausyti mėgsta. Migdyti labai tinka pientraukio garsas.

Maitinate savo pienu?

Taip, dar turiu savo pieno. Mūsų didžiajai kelionei po Lietuvą, kai tėtis koncertavo, jo netgi buvau užsišaldžiusi.

Per nėštumus maitinotės kažkaip ypatingai?

Gal tik laukdamasi Vanesos, nes beveik nieko negalėjau valgyti, taip pykindavo, o su laukdamasi berniukų valgiau visko ir daug. Anyta, kai laukiausi Rėjaus, taip atsargiai papriekaištavo: „Gal tu pristabdyk šiek tiek, paskui bus sunku numesti svorį”, aš ją raminau, kad man tai tikrai ne bėda. Besilaukdama Emilio, priaugau 20 kg, o Rėjaus – net 25 kg ir visi tie kilogramai ištirpsta be ypatingų pastangų – dietų ir sportų, tiesiog savaime, per kelis mėnesius. Kai Emiliui buvo trys mėnesiai net dalyvavau grožio konkurse, dabar jau net negalėčiau paaiškinti, kas man tuomet šovė į galvą…

Kaip vyresnieji vaikai reagavo į Rėjaus gimimą?

Mes labai ruošėmėss, daug kalbėjome, nes nei duktė, nei sūnus dar vieno vaiko nenorėjo. Daug kalbėjome ir aiškinome, kad reikės dalytis viskuo – ir žaislais, ir tėvų meile. Emilis labai bijojo, kad vaikas neduos naktį miegoti. Aš juos net truputį erzinau, sakiau, jei nervins mane, tai Rėjaus lovytę pastatysiu jų kambaryje. Kai mažylis gimė, viskas stojo į savo vietas, Vanesa jo nuo rankų nepaleidžia, tik sauskelnes keisti atsisako.

Man Dievas duoda vaikus kas šešerius-septynerius metus – vadinasi, taip reikia, kas septyneri metai į mūsų šeimą atkeliauja džiaugsmas. Tie džiaugsmai – visi planuoti, norėti ir ilgai laukti.Renata NORVILĖ

Emiliukas irgi pabūna su broliu, kai paprašau, nors kartais pamiršta ir išeina „savais reikalais”. Kiekvieną vakarą, prieš miegą, Emilis pabučiuoja brolį į žanduką ir palinki „labos nakties”. Mažylis irgi jau labai džiaugiasi vyresnėliais. Emiliui dabar daug dėmesio skiria tėtukas, miega kartu su juo. Vanesa dabar jau didelė mergaitė ir viską supranta, jai buvo sunku, kai gimė Emilis, tuomet net depresija buvo apėmusi, bijojo, kad Emiliuką mylėsime labiau negu ją. O dabar jiedu su Emiliu – draugai, kartu pabūna, pažaidžia, pasimuša, susitaiko, jie jau tokia viena kompanija.

Ar Deivis – griežtas tėtis?

Aš esu tas piktasis cerberis, galite paklausti Emilio.

– Emili, kas piktesnis mama ar tėtis?

Emilis:

– Man atrodo, mama.

Va, matote, o ką daryti, mama turi laikyti visus keturis namų kampus, tėtį, tris vaikus ir dar šunį – bavarų pėdsekį, kuris yra tokio nuostabaus charakterio, kad iškeliautų su pirmu pasitaikiusiu žmogumi. Net mūsų šuniui reikia griežtos rankos ir nuolatinio dėmesio. Mes stengiamės taip dalytis: Vanesai –šuniukas, tėtukui – Emilis, o man – Rėjus, bet taip išeina, kad visais tenka rūpintis man…

Gyvenate užmiestyje, pliusai aiškūs – nuostabi gamta ir tyras oras, o minusai?

Vargina tas važinėjimas. Kol dar dirbau, keldavausi į darbą ir veždavau vaikus, vieną į mokyklą, kitą į darželį, apie 20 km nuo namų. Ir mokyklą, ir darželį pasirinkau prie savo tėvų namų, kad jei kokie nenumatyti atvejai, mano mama galėtų paimti Emilį, o Vanesa turėtų kur pareiti. Duktė dažnai ir lieka pas senelius, nes tingi anksti keltis. Tokie tie gyvenimo užmiestyje smulkūs minusai.

Jūsų dienos taip ir bėga, tarp miškų?

Ramiai mes savo miške pabuvome tik mėnesį, paskui jau pradėjome keliauti. Tokia jau aš esu – man reikia judėti. Kol kas po Lietuvą, dažnai nuvažiuojame pas Deivio tėvus netoli Klaipėdos, pirmąjį mėnesį, kai mažylis naktimis visai nemiegojo, norėjau pagalbos „iš šalies”. Iš pradžių mano mama leisdavo man pamiegoti, pagamindavo valgyti, paskui išvažiavome pas Deivio tėvus, kaip skaniai mane maitino anyta…

Trys vaikai jau kaip reikiant keičia gyvenimą, su draugėmis nebenulėksi kur nors kavos pagerti…

Žinote, draugių aš neturiu, niekada ir neturėjau. Esu tokio charakterio, kad man nepatinka vakarėliai, diskotekos, įvairūs „tūsai”, visada buvau šeimos žmogus, toks „naminis”. O kokiai draugei tu gali būti tokia įdomi? Todėl mano geriausia draugė – mano mama. Aš visada galiu jai pasipasakoti, išsikalbėti. Mano ryšys su ja labai artimas ir ypatingas, jausčiausi negerai, jei jai nepaskambinčiau nors dieną. Tarp mūsų toks ryšys, kad net jei būnu kažkur toli ir negaliu jai paskambinti, tiesiog mintimis paprašau: „Mama, paskambink man”, ir ji visada paskambindavo… Poreikio turėti draugių net nėra, jei ne su mama, tai su vyru visada galiu pakalbėti.

Vis tiek kažkaip laisvalaikį leidžiate, kiek jo lieka nuo vaikų?

Turime sodybą Zarasų r., nemėgstu sėdėti užsidariusi tarp keturių sienų, jos mane pradeda „spausti”, net kai dirbau, mano darbas buvo toks, kad važinėdavau po „Kristianos” parduotuves visoje Lietuvoje, tikrai negalėčiau dirbti tokio, kur reikėtų sėdėti prie kompiuterio nustatytas valandas. Dabar mums tikros atostogos, kai visi namuose, net ir tėtis. Jis pats geriausiai pailsi, kai išeina į medžioklę ir sėdi bokštelyje „susiliejęs” su gamta. Kartais net juokauju, kad galėtų iš tų medžioklių bent jau mėsos parnešti, bet jam ne tai svarbiausia, jam svarbu pabūti su savimi. Sodyboje jis irgi mėgsta „ištirpti” gamtoje, išeiti į mišką su šuniuku, pašerti žvėris ir žuvis… Iš ūkio darbų renkasi kapoti malkas, o remontus ten padariau aš, padedama mamos ir tėčio.

O jūs pati ką mėgstate?

Jums bus juokinga… Aš mėgstu ieškoti žvėrių ragų. Kažkas renka grybus ar uogas, o aš ieškau ragų. Galiu išeiti į mišką penkioms valandoms ir negrįžti, kol rasiu, ko ieškau. Kažkada netyčia radau briedžio ragus, nuo to karto ir „užsikabinau”. Braidau po miškus viena ir „kaifuoju”, ačiūdie, turiu labai gerą orientaciją, mano „asmeninis” GPS veikia puikiai. Nors esu vilnietė, bet nesu miesto asfalto „caca”…

Balandžio mėn. TAVO VAIKO žurnale skaitykite:

Živilė Vaškytė-Lubienė: „Saldu auginti ir mergaitę, ir berniuką“
Vitaminas D: naujausios rekomendacijos
Velykos Tailande: išsiilgę tradicijų
Užduotis: pradėti eiti
Kaip miega mamos
Psichologė: „Tėtis – ne mamos pavaduotojas“
Aplankyk močiutę, arba giminystės jausmas teikia saugumo
Auklėjimo stilius: nebijok keistis!
Vaikų mada: „Čir vir vir pavasaris“

Mano išsaugoti straipsniai