Dizaineris Robertas Kalinkinas (28 m.) su žmona Agne Jasiulevičiūte-Kalinkina (32 m.) kuria nuostabias drabužių kolekcijas ir prisipažįsta, kad kai gimė sūnus Markas (3 m.), visa tai daroma dėl jo, ne tik dėl savo, kūrėjo, ambicijų.
Atvirai apie šeimą ir apie tai, koks sunkus kelias buvo nueitas, kol šiame pasaulyje atsirado sūnus, pasakojo pats Robertas. O tokių gražių žodžių, kokie skirti jo gyvenimo moteriai, tikrai ne kasdien išgirsi.
Bet šį kartą pakalbėkime ne apie kolekcijas, o apie šeimą…
Aš turiu auksinę šeimą, kitaip nepavadinčiau. Labai anksti susituokėme, kitiems taip atrodė, bet mes metais nieko neskaičiuojame. Žinokite, aš turiu pačią fainiausią, kokią tik įmanoma, žmoną. Susipažinau su ja labai jaunas. Buvau grįžęs iš Londono, kuriame dirbau ir mokiausi kalbos, man buvo ką tik suėję aštuoniolika ir susipažinau su Agne, dabartine savo žmona. Kai susituokėme, man jau gal buvo dvidešimt. Taigi, su Agne mes beveik dešimt metų.
Jūs taip anksti vedėte, jautėtės subrendęs tokiam atsakingam žingsniui?
Baikite, aš dar ir dabar nesijaučiu brandus. Manau, kad yra tiesos tame posakyje, kad vyras – tai tas pats vaikas, tik pasikeičia jo žaislai. Aš taip ir jaučiuosi.
Norite pasakyti, kad žmona jums yra tarsi mama?
Ne, ne, tikrai ne (juokiasi). Mūsų šeimoje galva esu aš, toks ganėtinai valdingas, paveldėjau tai iš savo mamos. Kai augau pas tėvus, mūsų šeimoje buvo matriarchatas, o mano paties šeimoje vyrauja patriarchatas. Aš viskuo rūpinuosi, gaminu, prižiūriu, kad namuose būtų tvarka ir švara. Žmona – labiau menininkė negu aš, nori kiemo, augalų, įvairiausių grožių, bet ji sugeba tai, kas man yra neįkandama – apskaičiuoti ir apmokėti sąskaitas, užrašyti pas medikus ir pan. Aš toje srityje esu visiškai bejėgis. Galima apibūdinti taip: paradui vadovauju aš, o ji prižiūri, kad mano galva nenulėktų nuo pečių.
Tai gal vis dėlto žmona yra tas kaklas, kuris sukioja galvą?
Žinote, kai pagalvoji gerai, tai greičiausiai taip ir yra. Turbūt save šiek tiek apgaudinėju, kad viskam vadovauju aš…
Vaikelį planavote, žinojote, kada jis turėtų jums gimti?
Mūsų šeimos padėtis buvo tokia įdomi. Susituokėme, kitų nuomone, labai jauni, matyt, daugelis manė, kad „iš reikalo”, visi laukė, kada gi mums gims kūdikis. Ir mes abu labai norėjome vaiko, bet niekaip nepavyko. Tikrai mes labai stengėmės, bet rezultato vis nebuvo. Iš pradžių nedarėme iš to tragedijos, na, nepavyksta, gal dar ateityje, kada nors. Bet kai praėjo beveik ketveri metai, kurie nedavė vaisiaus, susirūpinome. Nors niekada ta tema nekalbėjome, iš tiesų norėjome daug vaikų, anksti ir greitai. Mes buvome laisvi, labai norėjome vaikelio, mums tikrai nereikėjo užsitikrinti kažkokių saugių sąlygų, kad turėtume vaiką tada, kai būsime viskuo apsirūpinę. Bet taip nenutiko. Žinote, esu girdėjęs tokių istorijų, kad vos prisiliečia vienas prie kito ir jau trynukai. O kaip norėjau, kad ir mums taip nutiktų!
Galbūt jums dar nebuvo metas?
Labai nemėgstu šito posakio, kad Dievas duos tada, kai tam ateis metas. Aš stengiuosi viską padaryti pats – ir tada, kai man reikia, ir tada, kai aš noriu. Aš net galiu trinktelėti kumščiu per stalą ir pasakyti, kad bus taip, kaip aš noriu. Kai taip neįvyksta, prisipažįstu, mane gali ištikti momentinis nusivylimas, bet paskui susikaupiu ir vėl judu sava kryptimi. Dabar mes jau su žmona galime pasakyti, kad darbas, nuolatinė įtampa padarė savo. Nors protas nepripažino, kad esame pavargę, bet, matyt, kūnai „galvojo” kitaip.
Ėmėtės ryžtingų žingsnių?
Mes abudu su žmona labai palaikome įvaikinimo idėją, todėl buvome nusprendę, jeigu mums nepavyks sulaukti savo vaikelio, imsimės globoti ar įsivaikinti iš vaikų namų. Apie pagalbinį apvaisinimą negalvojome, mąstėme, kad rasime vaikelį vaikų namuose, kuriam mūsų reikia ir jo reikia mums. Bet jūs žinote, kaip į menininkus žiūrima Lietuvoje? Nors save laikau ne menininku, tik kūrėju, menininkas – aukštesnis lygmuo. Taigi, abu su žmona esame kūrėjai, abu dirbame mados srityje, neturime jokio pastovumo, mūsų verslas toks trapus, mes galime bankrutuoti kiekvieną dieną, galime nesukurti kolekcijų. Mūsų atsakomybė už pačius save, už žmones, su kuriais mes dirbame, – didžiulė. Kai pradėjome domėtis įvaikinimo galimybėmis, supratome, kad mums sunkiai kas nors leistų įsivaikinti.
Mes abudu su žmona labai palaikome įvaikinimo idėją, todėl buvome nusprendę, jeigu mums nepavyks sulaukti savo vaikelio, imsimės globoti ar įsivaikinti iš vaikų namų.Robertas KALINKINAS
Nors tai buvo realūs planai, vis dėlto iš pradžių mes kreipėmės į medikus. Nutiko tikrai juokinga istorija. Buvome su žmona užsirašę pas specialistus, aš prieš tai buvau papuolęs į ligoninę dėl sutrikusios sveikatos, išėjau iš vieno darbo, Agnė turėjo keliauti pas ginekologą dėl vaisingumo bėdų ir staiga ji pastojo.
Gal jūs buvote abu šiek tiek pailsėję ir jau pasiruošę tėvystei?
Manau, kad mes buvome savo sukurtos realybės įkaitai. Mes susikūrėme tokią darbo aplinką ir tokią savo gyvenimo visumą, kai viskas gula tik ant mūsų pečių ir viskas priklauso nuo mūsų smegenų ir rankų. O toji terpė buvo mums per daug „rūgštinė”.
O kokia ji dabar?
Manau, dar labiau „rūgštinė”, nes istorija ir vėl kartojasi. Mūsų sūnui Markui – jau treji ir mudu su žmona vėl bandome kurti naują gyvybę. Jau apie dvejus metus – ir vis nesėkmingai.
Kaip jūsų sūnus įsiliejo į tokią dviejų kūrėjų šeimą?
Labai puikiai, mat aš jo žiauriai laukiau. Mane piktina, kai žmonės sako: „Palaukite, susilauksite vaiko, pamatysite, kas bus, kaip viskas pasikeis, baigsis jūsų bizniai, viską „užrauksite”, nes mažas atims visą laiką ir t. t., ir pan. Bet mes norime užauginti savo verslą tiek, kad vaikas turėtų, ką iš manęs perimti. Kad ir tuo atveju, jeigu jis nesuras, ką pačiam veikti gyvenime, bent jau galėtų perimti tai, ką dariau aš.
Negi jūs versite jį eiti savo pėdomis?
Oi, tikrai ne, aš tiesiog noriu jam sukurti stabilų pagrindą po kojomis, nes aš neatmetu galimybės, kad mano sūnus gali neturėti tokių ambicijų kaip aš arba neturėti kažkokių gabumų, arba tiesiog būti tinginys ar nevėkšla, kuris norės gyvenime nedaryti nieko. Nenorėčiau, kad taip nutiktų, bet ir tokių žmonių gyvenime esu sutikęs. Tai va tam, kad jis turėtų pagrindą po kojomis, aš ir kuriu savo, skambiai tariant, imperiją.
Ar sunki buvo pradžia, kai namuose atsirado kūdikis?
O buvo viskas taip: Markas gimė iš karto po mūsų kolekcijos pristatymo, visi įsipareigojimai rėmėjams lieka dar ilgam ir po renginio, pasiėmiau atostogų vieną mėnesį, kad galėčiau pabūti su šeima ir padėti Agnei, nes žinojau, kad vėliau bus dar baisiau, nes tuo metu dar atidarėme savo parduotuvę. Man tas mėnuo buvo stebuklingas, mums buvo viskas gerai. Dabar, kai sūnus paaugo, mes suprantame, kad jis buvo neramus vaikas, kuris prastai miegojo, užmigdavo tik nešiojamas ant rankų. O tada atrodė viskas labai gerai, na, ir kas, kad jis naktį prabusdavo penkis-šešis kartus. Žinote, „vaikas” nėra diagnozė ar liga, lygiai taip pat kaip ir nėštumas. Tai tiesiog gyvenimas.
Mes niekada neturėjome griežto ciklo ar rutinos, vaikas ir dabar užmiega tada, kai nori. Galbūt mes nekokie tėvai, nes netaikome jam griežto grafiko, mes tiesiog gyvename visi trys. Markas gyvena pagal ciklą darželyje, tai savitas jo darbas, o kai grįžta namo, gali elgtis kaip tinkamas. Nori eiti miegoti dvyliktą nakties? Prašom.
Bet jam ryte juk keltis „į darbą”, t. y. darželį? Ne per daug vaikui laisvės, jam tik treji?
Bet mes jam paaiškiname, kad jei jis bus išsimiegojęs, tai geriau jausis. Esu įsitikinęs, kad jis greitai tai pats supras, juk jis supranta, kad filmukų negalima žiūrėti be perstojo, nes skauda akytes… Beje, jis ne taip ir retai pats pasiprašo miegoti.
Jūs labai laisvamaniškas tėtis…
Taip, ir dar darau „negerų” dalykų, pavyzdžiui, Agnė jį migdo lovytėje, sekdama pasakas, o aš iki pat šiol migdau jį ant rankų. Aš taip jį myliu ir taip jį noriu nešioti, kol dar mažas. Nors iš tiesų jis didokas vaikas, jau yra ką nešti. Aš jam dainuoju, jis dainuoja kartu su manimi ir mums abiem tai teikia tokį didžiulį malonumą, kad net sunku apsakyti. Aš suprantu, kad gal truputėlį taip gadinu vaiko miego ciklą, bet paskui aš jo, kokio penkiolikmečio, juk nebepanešiosiu…. Prisimenu, kaip mama manęs, paauglio, paprašydavo prisiglausti ir pabūti nors dešimt minučių, o aš mintyse galvodavau: „Nesąmonė, nenoriu, neturiu tam laiko…” Bijau, kad laikas taip greitai bėga, jog nespėsiu savo sūnaus išmylėti daug, o jis taps tuo spygliuotu paaugliu, kokiu buvau aš.
Jums nebuvo svarbu, kas – berniukas ar mergaitė gims?
Absoliučiai ne, net nesuprantu, koks turėtų būti žmogus, kuris norėtų konkrečios lyties vaiko. Gimus pirmam vaikui, svajonės gali didėti: „Va, norėčiau antro sūnaus ar gerai dabar būtų dukrytė.” Labai norėjome sveiko vaiko, nes tai tokia žiauri loterija, kuri vadinasi gyvenimu, kai nežinia, laimėsi ar ne. Aš žinojau, kad mylėsiu bet kokį vaiką, koks gims, tik ta meilė bus skaudi. Aš tikrai labai daug apie tai galvojau. Kartais dirbu su vaikais iš vaikų namų, retkarčiais mes leidžiame su tokiais mažyliais laiką, o ten yra tokių skaudžių pavyzdžių… Žinote, vaikų su negalia dažnai susilaukia ir tie žmonės, kurie gyvena tinkamą gyvenimo būdą. Bet tie vaikai yra tokie nuostabūs ir lygiai taip pat trokštantys meilės kaip ir sveiki. Baisu yra ne tai, kad bus sunkiau jį auginti, baisu tai, kad tu esi neamžinas ir negalėsi visada būti su juo ir kažkada jis liks vienas… O mūsų visuomenė kol kas žiauri „kitokiems”.
Gal dabar jau vis dėlto norėtumėte mergaitės, kuri, esu beveik įsitikinusi, iš jūsų vytų virveles?
Ne, tikrai nesvarbu, aš dabar noriu antro vaiko. Žinote, kaip yra – labiausiai nekenčiamas ir labiausiai mylimas žmogus tuo pačiu metu yra vaikas. Įsivaizduokite, tu grįžti po bjaurios dienos neįmanomai pavargęs, o čia dar vaikas „kapsi” tau ant galvos, jis nori kokios nors smulkmenos, o tu nebeturi, atrodo, sveikatos niekam ir tai siaubingai erzina, bet tuo pačiu metu jis yra tas, kurį tu labiausiai myli šiame pasaulyje ir staiga atsiranda jėgų ir tu pasiruošęs atiduoti jam absoliučiai viską! Išvažiavęs į kelionę, aš Marko pasiilgstu tik įsėdęs į lėktuvą ir jau noriu viską mesti ir grįžti pas jį. Tokie jausmai…
Markas jau supranta, kuo užsiima jo tėvai?
Jis gimė pačiu mūsų darbymečiu, mėnesį mes praleidome namuose, paskui prisikaupė tiek darbų, kad turėjome juos nudirbti abu. Sūnui mašinoje įtaisėme didesnę patogią kėdutę ir jis su mumis visur važiuodavo. Galima sakyti, jis pirmus metus užaugo automobilyje. Tai gan liūdnai skamba, gal taip ir buvo. Agnė ne kartą verkė, kai reikėdavo maitinti kūdikį mašinoje, tarpuose tarp
Labai norėjome sveiko vaiko, nes tai tokia žiauri loterija, kuri vadinasi gyvenimu, kai nežinia, laimėsi ar ne. Aš žinojau, kad mylėsiu bet kokį vaiką, koks gims, tik ta meilė bus skaudi.Robertas KALINKINAS
važinėjimo po siuvyklas. Arba kai aš, ką tik užmigdęs sūnų, ant medžiagos atraižų susitinku su užsakovais ir šnibždu, kad tik Markas neatsibustų. Tokių patirčių, ko gero, niekas nenorėtų, kad jų vaikai augtų kažkur siuvykloje ar automobilyje. Antra vertus, visa tai išėjo į gera, berniukas yra neįtikimai bendraujantis, nieko nebijo. Jis puikiai žino, ką mes veikiame, koks mūsų darbas. Jam tai labai patinka. Mes niekada nesvarstėme, kas mums svarbiau – vaikas ar verslas? Juk ir taip aišku, kad vaikas svarbiausias gyvenime, bet jis nori ir valgyti, jam reikia ir apsirengti, jį būtina lavinti, o visam tam reikia pinigų.
Gal jūs galėjote „paleisti” žmoną, kad ji užsiimtų tik vaiku, o versle ir kūryboje suktis vienas?
Po vieną mes galime atlikti tam tikrus darbus, bet kad jie taptų visuma, mudu turime būti kartu. Tokie mes esame, mudviem taip pasisekė, kad sutikome vienas kitą, tokie patys, taip pat „nukrypę” ir taip pat matantys.
Jūs labai prisirišęs prie šeimos?
Pagal mane meilė neturi nei amžiaus, nei lyties, nei jokių ribojimų. Ne kartą esu sakęs žmonai, kad jeigu ji būtų vyras su tokiomis smegenimis, tai aš turbūt dabar gyvenčiau su vyru. Juk myli žmogų už protą, o ne už tai, kaip jis atrodo. Prisipažįstu, kad kai ją sutikau, pirmiausia mane patraukė išorė, bet dabar gyvenu pirmiausia su jos protu.
