Žaibiškas gimdymas automobilyje. Pasirodo, taip būna ne tik kine. Ir ne tik Amerikoje, kur atstumai dideli, todėl pagimdyti greitkelyje tikimybė yra didesnė, negu, pavyzdžiui, Lietuvoje.
Jurbarke gyvenanti Eglė Kimutienė savo istoriją pasakoja ramiai, tačiau jau vien jos klausantis kūnu laksto nuostabos šiurpuliukai… Visą nėštumą uoliai lankiusis pas gydytoją, pirmuosius sąrėmius pajutusi ir iš karto į ligoninę nuvažiavusi moteris pagimdė automobilyje. Kodėl taip nutiko, pasakoja pati Eglė, dvejų metų Pauliaus ir pusantro mėnesio Luko mama.
Pirmasis gimdymas buvo sklandus
Laiko pokalbiui Eglė suranda jau saulei temstant. Auginti du mažučius sūnus, nors ir padedant seneliams, nėra lengva. Pasakojimą apie neįprastą antrąjį gimdymą Eglė pradeda prisiminimais apie pirmąjį. Jis buvo niekuo neišskirtinis, toks, kaip ir daugelio pirmą kartą besilaukiančių moterų. Paulius, 54 cm ūgio ir 3500 gramų svorio pirmagimis, gimė prieš dvejus metus rugpjūčio 16 dieną. Eglė apie 10 valandų praleido ligoninėje, viskas vyko sklandžiai, tik likus iki gimdymo maždaug valandai sulėtėjo gimdos kaklelio atsivėrimas, tad teko suleisti vaistų. Nieko keisto ir neįprasto.
Tiesa, nors Eglė gyvena Jurbarke, gimdyti ji važiavo į Tauragę, esančią už 40 km. Jurbarke, kaip ir kituose Lietuvos rajonų centruose, dėl sumažėjusio gimstamumo buvo uždarytas gimdymo skyrius. Tad besilaukiančios moterys dabar gimdo kituose arčiausiai esančiuose gimdymo skyriuose – Tauragės, Raseinių, Kauno ar kt.
Antrojo gimdymo pradžia
Besilaukdama antrojo sūnaus, Eglė lankėsi pas gydytoją Tauragėje, čia ir vėl planavo gimdyti. Kai suėjo 40 nėštumo savaitė, vieną naktį moteris pajuto pirmuosius sąrėmius. „Apie antrą valandą nakties prasidėjo sąrėmiai, jaučiau juos maždaug kas 20 minučių. Ryte jie nurimo. Dieną vėl šiek tiek ėmiau jausti, tad su vyru nusprendėm važiuoti į Tauragės gimdymo namus. Iki jų – 40 km. Atvažiavus mane patikrino, pasakė, kad gimdos kaklelis atsivėręs 1 cm, vaikučio širdutė plaka gerai ir liepė važiuoti namo. Echoskopo tyrimo nedarė. Sakė, kad čia man paruošiamieji sąrėmiai, dar negimdysiu, liepė atvažiuoti tik tada, kai sąrėmiai bus kas 5-7 minutes. Grįžom namo.
Visą dieną pravaikščiojau kieme, nes buvo karšta diena ir Pauliukas maudėsi pripūstame baseine. Sąrėmiai užeidavo maždaug kas valandą. Naktį vėl pradėjau jausti juos maždaug kas 20 minučių. Pažadinau vyrą, jis man nuoširdžiai padėjo, užėjus sąrėmiams trynė nugarą, aš kvėpavau taip, kaip buvau išmokusi pirmojo gimdymo metu. Visą laiką matavau laiką tarp sąrėmių – jie užeidavo kas 20 – 17 minučių. Kaip nėra tų dažnėjančių sąrėmių, taip nėra. Paryčiais apie 5 valandą jaučiu, kad viskas, jau tuoj gims vaikas. Vos pritūpiu, jaučiu, kad norisi stumti.
Kai pasakiau vyrui sakau, kad jau tikrai tuoj gimdysiu, jis, prisiminęs gydytojos liepimą laukti sąrėmių kas 5-7 minutes, patikėjo ne iš karto. Taip su chalatu ir sėdau į automobilį, išvažiavom. Nuo Jurbarko nuvažiavus apie 5 km, jaučiu, kad jau gimdau. Jaučiu, kad vaiko galvutė ir petukai jau lenda. Beliko tik kelnaites nusimauti – ir gimė! Po pusantro stūmimo gimė sūnus, tiesiai į mano rankas įkrito”.
Stresas ir ramybė
Eglė tvirtina, kad tą akimirką ji nesutriko. Moters vyras yra karininkas, todėl moka susitvardyti ir taip pat elgėsi ramiai bei šaltai. „Vyras griebė telefoną skambinti į greitąją pagalbą, ką daryti. Aš paėmiau vaikutį, apglobiau jį ir laikiau prie krūtinės, žiūrėjau, ar neverkia. Gražutis toks, švarus, mažas… Greitosios pagalbos darbuotoja pradėjo klausinėti, ar virkštelė pulsuoja. Vyras tuo tarpu žaibiškai apsuko automobilį ir nuskubėjo į Jurbarko ligoninę. Mes ne nevažiavom, o skriejom, kai prisimenu, kaip vyras skubėjo, stebiuosi, kaip nepakilom į orą. Aš raminau jį, kad vaikas kvėpuoja, viskas gerai, kad važiuotų ramiau, nes taip ir užsimušti galima.
Atvažiavus į Jurbarko ligoninės priimamąjį, čia visi buvo sutrikę, nebuvo net ratukų pasiruošę, kad ištrauktų mane iš automobilio. Vyras suorganizavo lovą, ištraukė mane iš mašinos, paguldė ir nuvežė į priėmimo skyrių. Mačiau, kaip visi buvo apimti šoko. Man atrodė, kad viskas normalu – vaikas gimė, viskas gerai, o čia – tokia suirutė… Man vėliau sakė, kad gal aš šoką patyriau, kad taip ramiai į viską reagavau, bet mane iš tiesų buvo aplankiusi ramybė – vaikutis gimė, gyvas, sveikas. Net tokia mintis buvo šovusi, kad suprantu, kodėl kai kurios moterys namuose gimdo – savo aplinkoje, į savo rankas…
Jurbarke viena gydytoja ėmėsi mane „tvarkyti”. Lyg kažką nujausdama, aš jos gal tris kartus paklausiau: „Ar tikrai man išvalėte placentą?”, Ar tikrai jos neliko?”. Jaučiau, kad kažkas ne taip, nors mane patikino, kad viskas gerai. Priimamajame išbuvau apie valandą, o tada su greitąja pagalba mane ir vaiką išvežė į Raseinių ligoninę”.
Gimdymo kmplikacija
Iki Raseinių ligoninės panašus atstumas – 40 km. Važiuojant greitosios pagalbos automobilyje, Eglei pasidarė silpna: „Man norėjo duoti sūnelį, kad laikyčiau jį kelionės metu, bet buvau per silpna. Man kiekvienas kelyje pasitaikęs kalniukas pradėjo jaustis, jaučiu, kad silpna, norisi tik miego. Nuvažiavus iš karto atėjo skyriaus vedėja ir pamačiusi, kaip aš kraujuoju, ištarė: „Greičiau į operacinę”. Davė narkozę, išvalė likusią placentą, susiuvo tarpvietę, kuri įplyšo gimdymo metu.
Pabudau reanimacijoje apie antrą valandą dienos. Čia palaikė dar kelias valandas ir perkėlė į palatą, kur radau vyrą su vaikiuku. Jis buvo išalkęs, tad daug valgė. Tiesa, kurį laiką buvo nerimo ir dėl jo, nes bevažiuojant iki ligoninės, jis šiek tiek sušalo. Bet viskas susitvarkė, ir nuo pirmadienio iki šeštadienio pabuvę ligoninėje, mes iškeliavome namo”.
Kaip paaiškėjo, Lukutis gimė iš tiesų nedidelis, 48 cm ūgio ir svėrė 2650 gramų. Pagal Apgar skalę jį įvertino 9 iš 10. Kai Eglė pasiteiravo, kodėl 9, išgirdo atsakymą: „todėl, kad automobilyje gimė”.
Eglė nežino tikslaus sūnaus gimimo laiko – buvo birželio 27, apie 7 valandą ryto. „Negalim tiksliai pasakyti, nes kai gimė, iš karto skambinom į Pagalbos tarnybą, bet šie skambučiai nefiksuoja laiko, todėl minučių tikslumu nežinom”.
Eglės šeima yra be galo dėkinga Raseinių akušerijos ir gimdymo skyriaus vedėjai už ypatingą globą, rūpestį ir šiltumą. „Bendravo su manimi kaip su savo dukterimi, o išlydėdama apsikabino ir pasidžiaugė, kad mes abu su sūnumi išvažiuojam gyvi ir sveiki. Tokių atvejų būna tikrai retai – sako pašnekovė. – Po gimdymo taip nukraujavau, kad hemoglobinas nukrito iki 63, o nėštumo metu buvo puikus – 145. Teko perpilti kraują, o mano reta grupė, minusinė. Grįžusi iš ligoninės dar kurį laiką jaučiausi silpna, bet pamažu atsigavau. Iš tiesų šįkart jaučiuosi geriau, negu po pirmojo gimdymo. Nesvarbu, kad ir plyšau, siuvo, bet aš jau tą pačią dieną po siuvimo lotoso pozoje sėdėdama valgydinau vaikiuką. Ir vaikščioti, ir atsisėsti galėjau”.
Istorija su laiminga pabaiga
Šiandien Eglė sūnelį maitina savo pienu, jaučiasi gerai ir viską prisimena optimistiškai. Ji be galo dėkinga savo vyrui už didžiulį palaikymą ir pagalbą. Nelinkusi ieškoti kaltų, dviejų vaikų mama džiaugiasi laiminga savo neįtikėtinos gimdymo istorijos pabaiga. Nors baimės, aišku, būta. Ji iki šiol prisimena, kaip iš reanimacijos atvežta į palatą rado verkiantį vyrą: „Širdy buvo uraganas. Sunku buvo patikėti, kad visa tai nutiko mums. Dabar kai pagalvoju, gal buvo klaida, kad tąkart paklausėme gydytojos ir išvažiavome laukti sąrėmių kas 5-7 minutes, nes visgi ir atstumas iki ligoninės mums yra 40 km, o ir antras gimdymas greičiau vyksta, negu pirmas. Šiandien galiu save vadinti laimės kūdikiu, o birželio 27 švenčiam du gimtadienius – ir mano, ir vaiko.”