39-erių M1 laidų ir renginių vedėjui, kūrybos vadovui Sauliui Žvirgždui šių metų birželio 1-oji yra pirma ir itin ypatinga Tėčio diena. Paskutinę balandžio dieną jam su žmona Gabriele Tetenskaite-Žvirgžde gimė pirmagimis sūnus Rojus.
Koks buvo tas vienintelis momentas, kai supratote – dabar jau tikrai esate tėtis?
Tądien ligoninėje, būnant už sienos, ir laukiant pasirodysiančio Rojaus, buvo daugiausiai emocijų. Išgirdus pirmąjį sūnaus klyksmą supratau, kad viskas – dabar aš jau tikrai tėtis. Pirmas žvilgsnis ir paėmimas ant rankų tampa stebuklingu, staiga iki galo ateina suvokimas, kad tai tavo sūnus.
Ką reiškia būti gera komanda su žmona vaikų auginime? Kaip dalinatės atsakomybėmis?
Gimus Rojui mes tarsi mobilizavomės. Niekada nedėliojome plano, ką kiekvienas darys grįžus iš ligoninės, bet dabar, praėjus mėnesiui, tapo aišku, jog veikiame išvien. Nors iki šiol namuose dažnai turėjome ką vienas kitam pasakyti, gimus sūnui perteklinės emocijos ir buitinės „problemos“ tarsi išnyko. Su žmona veikiame kaip laikrodis ir dažnai be žodžių tampa aišku, kai kitam reikia pagalbos. Lenkiu žemai galvą prieš savo mylimą žmoną – nežinojau, kad ji turi tiek kantrybės ir gebėjimo keltis kas dvi valandas visą naktį. Mano pareigos – kaip laivo mechaniko. Užtikrinu, kad viskas veiktų ir nieko netrūktų, jog mažasis kapitonas galėtų vairuoti mūsų laivą. Man nereikia priminti, kad namuose kas nors baigiasi – dažnai turi vienu reikalingu daiktu daugiau, kol jis nepasibaigė. Mielai pasidarbuoju ir šio „laivo“ virtuvėje – gaminti žmonai man patinka.
Kas vaikų auklėjime kelia daugiausiai džiaugsmo, o kas – didžiausią iššūkį?
Rojui suėjo dar tik mėnuo, tad apie auklėjimą dar anksti kalbėti. Fantastiškas jausmas matyti, kad sūnus po truputėlį iš naujagimio virsta kūdikiu ir jau ima reaguoti į pirmuosius ženklus. Turime pirmąją lavinimo priemonę – juodai baltas korteles, kurias rodome mažyliui prieš nosį, o jis paveikslėlius seka akimis. Atrodo, nieko ypatinga, bet tokie momentai padeda suvokti, koks nuostabus laikas mums priešaky – pirmieji žaislai, reakcijos ir žodžiai. Kol kas laukiamiausias ženklas – viską atperkanti šypsena, apie kurią kalbėjo turintys vaikų.
Didžiausias iššūkis su kuriuo, panašu, teks ilgam susigyventi – miego trūkumas. Esame buvę vakarėlių liūtai, tad gebėjimą mažai miegoti dabar tenka prisiminti kasnakt.
Kokių vertingų pamokų apie vaikų auginimą gavote iš savo antrosios pusės?
Abu su žmona augame kartu. Neseniai pasidžiaugėme, kad viskam gyvenime savas laikas ir Rojus atėjo tada, kai buvome tam labiausiai pasiruošę. Mokomės kasdien vienas iš kito, o aš labiausiai vertinu žmonos kantrybę ir atsidavimą.
Koks jūsų mėgstamiausias šeimos vakaro ritualas ar tradicija, kuri suartina visus?
Turint mėnesio kūdikį ritualai ir tradicijos vyksta kiekvieną valandą, nereikia laukti ir vakaro. Nuolatinis ciklas „valgau/miegu/keiskite sauskelnes“ suartina labiau nei bet kas kitas. Neseniai bandėme su žmona pažiūrėti filmą, pavyko tai padaryti tik iš trečio karto.
Kaip atrodo ideali šeimos diena?
Saulėtas oras, šiltas sekmadienis ir mes trise Vingio parke. Pagaliau mums tai pavyko padaryti pirmą kartą! Pasivaikščiojome dvi valandas po čiulbantį mišką, nuėjome net 8 km su vežimėliu. Ar mes Tenerifėje, ar iš tikrųjų į Lietuvą pagaliau atėjo šiltas pavasaris?
Kas jumyse pasikeitė nuo tada, kai tapote tėčiu?
Viena tapo aišku – bet kokios problemos ar dramos. atsiradus kūdikiui. nebeteko svorio. Gyvenime nėra nieko svarbiau už sveiką šeimą, tad gyventi pasidarė šiek tiek lengviau. Dažnai apsikrauname prisigalvojimais ir menkus iššūkius paverčiame pasaulio pabaiga. Turint mylimą kūdikį ant rankų. nebelieka laiko „parintis“ dėl menkniekių.
