„Ne“, „nedaryk“, „negražiai elgiesi“, „negeras“, „taip negalima“ – žodžiai, kurie nuo hiperaktyvaus vaiko elgesio pavargusiems tėvams, seneliams ar mokytojams gali natūraliai išsprūsti ir tikrai išsprūsta. Vis tik siekiant padėti hiperaktyviam vaikui adaptuotis – tokiems vaikams sunkiau pritapti – bendraujant turėtų vyrauti teigiamas emocinis tonas, aiški, nuosekli sistema ir mažai dirgiklių, sako „Asmens sveikatos klinikos“ gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė Ieva Viltrakytė.
Gydytojos teigimu, kiekvienas vaikas ir jo atvejis – unikalus. Dėl to padėdama hiperaktyviems vaikams ir jų tėvams ji pradeda nuo individualaus, kompleksinio gydymo plano sudarymo. Vis tik keli patarimai ar žingsniai gali padėti tiek tokiems vaikams, tiek jų tėvams jaustis geriau.
Pirmas žingsnis – pozityvus skatinimas
„Hiperaktyvumas, arba kitaip – aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) – vaikui įtariamas tuomet, kai šis yra itin judrus, neatidus, impulsyvus, ir dėl šių trijų priežasčių patiria sunkumų. Vaikui sunku adaptuotis, adekvačiai ir sėkmingai funkcionuoti. Skaičiuojama, kad pasaulyje aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turi apie 5–8 proc. mokyklinio amžiaus vaikų, daug dažniau – berniukai. Tačiau jeigu vaiko aktyvumas netrukdo jo ugdymosi procesui, žaidimams, malonumo ir sėkmės patyrimui, socialinių ryšių mezgimui ir išlaikymui, tokiu atveju tai yra ne sutrikimas, o prigimtinis vaiko temperamentas“, – aiškina I. Viltrakytė.
Gydytojos teigimu, išgirdusiems hiperaktyvaus vaiko diagnozę tėvams prireikia nemažai kantrybės ir supratingumo. Dėl sudėtingesnės adaptacijos tokie vaikai yra linkę į antrinius emocinius sunkumus, tokius kaip nerimas, nuotaikos sutrikimai, savivertės stoka.
„Labai svarbu padėti hiperaktyviam vaikui formuoti ir auginti teigiamą savęs suvokimą. Pabrėžti ne jo patiriamus sunkumus, o pranašumus. Nukreipus tinkama linkme vaiko energingumas, iniciatyvumas, fizinis pajėgumas gali tapti privalumu, tarkim, sporto ar kūrybinėje srityse. Taip pat labai svarbu akcentuoti jo pastangas – vaikui, kuriam taip sunku išlikti ramiam, sutelkti dėmesį ir nepasiduoti impulsyvumui, ramybė, atida ir koncentracija reikalauja didžiulių pastangų“, – sako vaikų psichiatrė.
Antras žingsnis – nuoseklumas ir struktūra
Kitas svarbus patarimas, anot I. Viltrakytės – nuoseklumas, struktūra visose gyvenimo srityse. Aiški priežasčių ir pasekmių sistema, nuolatinis skatinimas atlikti pradėtus darbus iki galo.
„Tiek namuose, tiek pas senelius ar svečiuose, tiek mokymo įstaigose vaikui turi galioti tos pačios taisyklės. Pirmiausia – sureguliuota dienotvarkė. Tuomet tokia elgesio ugdymo sistema, kai drausmės siekiama be bausmių, o apribojant malonumus. Nuolat primenant, kad „pirmiausia – darbas, o jį atlikus – malonumas“. Idealiu atveju vaiko tėvai, seneliai ir mokytojai turėtų tarsi į konteinerį surinkti neramius vaiko jausmus ir tapti ramaus, aiškaus balso tono ir nuoseklaus elgesio pavyzdžiu“, – teigia ‚Asmens sveikatos klinikos“ vaikų psichiatrė.
Gydytoja paaiškina, kad kartais tėvai skundžiasi, jog hiperaktyviam vaikui viskas tarsi „praslysta pro ausis“. Tai ne vaiko kaltė, o sutrikimo pasekmė. Kai vaikui sunku įsisąmoninti informaciją per klausą, rekomenduojama pasitelkti ir kitus jutimo kanalus – dažniau jį liesti, aiškinti gestais, gaudyti akių kontaktą.
Trečias žingsnis – dirgiklių sumažinimas
„Hiperaktyviam vaikui reikia padėti susikoncentruoti, sudaryti tam kuo palankesnes sąlygas. Ugdymo procesą gali palengvinti sąmoningas dirgiklių vaiko aplinkoje sumažinimas. Pavyzdžiui, jo atskyrimas nuo kitų panašaus elgesio vaikų, kartais gal net tyčia provokuojančių vaiko nerimastingumą. Tyla ir ramybė namuose, kai vaikas turi paruošti pamokas ar skaityti. Sodinimas į pirmą suolą mokykloje, kraštutiniu atveju – gal net klasės ar mokyklos pakeitimas“, – vardija I. Viltrakytė.
Vaikų psichiatrės teigimu, medikamentinė pagalba svarstoma tik išbandžius visas įmanomas vaiko elgesio struktūravimo priemones ir nepatyrus žymesnio pagerėjimo. Laimei, daugeliu atvejų tėvų ir mokytojų pastangos atsiperka – įvedus sistemą į hiperaktyvaus vaiko gyvenimą, skatinant jo pastangas ir padedant atsiriboti nuo dirgiklių pasireiškia akivaizdus pagerėjimas. O ilgainiui paaugęs vaikas ir pats išmoksta atpažinti hiperaktyvumo paūmėjimą skatinančius dirgiklius ir savikontrolės.
