Atrodo, vaikutis toks geras, toks meilus, bet štai nei iš šio, nei iš to parpuola ant grindų ir pradeda spardytis kojomis, klykti, neklauso, ką jam sakome. Kokių auklėjimo klaidų padarome, kalbamės su psichologe psichoterapeute Rūta Bačiulyte.
Dažnai tenka girdėti mamas, besiskundžiančias, kad vaiką užklupo antrųjų ar trečiųjų metų krizė. Įdomu, ar jos išties būdingos mažyliams?
Vaikų krizės tikrai egzistuoja ir jos yra įprastas raidos etapas. Atsiranda apie antruosius trečiuosius gyvenimo metus, kai mažylis pradeda atskirti save nuo aplinkos. Iki tol kūdikis ir mažas vaikas yra tarsi susilieję su aplinka bei viskas atrodo tarsi jo paties tąsa, o mama – jo paties dalis, kuri, beje, turi tenkinti visus poreikius. Bet pamažu mažiukas ima susigaudyti, kad mama yra mama, o jis yra jis, atskiras žmogutis.
Maždaug apie antruosius gyvenimo metus vaikutis ima vartoti žodelį „aš” ir tai labai svarbu jo gyvenime. Tada jis „aš” kartoja ir kartoja, pats savimi mėgaujasi. Mes galėtume pamanyti, kad mažylis tapo egocentriškas, nes viskas sukasi apie jo „aš”, bet iš tiesų tik džiaugiasi „atradęs” save. Tai reiškia, kad mažylis atrado savo tapatybę ir pradėjo atsiskirti nuo aplinkos. Jis jau supranta, kad „aš esu aš, o aplinka mane supa”. Ir tuomet atsiranda poreikis išbandyti, ką tas „aš” sugeba. Tai gali padaryti tik kovodamas su aplinkiniais.
Ir tada prasideda priešintis bet kokiam mamos prašymui?
Na, vaikas bando išreikšti savo valią dažniausiai perdėtai. Šis negatyvizmo ir savo „aš” įtvirtinimo laikotarpis tėvams yra sunkus, nes mažylis į viską reaguoja vieninteliu žodeliu „ne”. Jeigu tėvai kūrybingi ir tą neigimą „apžaidžia” ir klausia mažylio priešingai: „Nevalgysi?” Tada jis būtinai atsakys: „Valgysiu.” Tai, ko gero, pats geriausias būdas kovoti su neigimu.
Šis metas, kai vaikas atranda savąjį „aš” ir viską neigia, yra be galo svarbus jo gyvenime. Juk psichologiškai vaikutis yra laužomas, gniuždoma jo valia. Tėvai, turintys didesnę galią už mažylį, nepasiduoda, nubaudžia už jo negatyvizmą arba priverčia padaryti tai, ko nori.
Kas vyksta toliau? Vieni vaikai lengviau pasiduoda, kiti užsiožiuoja?
Tai priklauso nuo vaiko. Vienas labai greitai supranta, kad jis tiek gali, o daugiau tėvai neleidžia, ir užsibrėžia savo paties ribas, o kitas vis bando ir bando savo galią. Todėl pagal vaiko būdą tėvams labai svarbu pasirinkti tinkamą taktiką. Jeigu tėvai silpni, pasiduoda mažylio dažnai kartojamiems žodeliams „ne, ne, ne”, tada ir prasideda ožiukai.
Dažniausiai ragiukai išlenda vienturčiams, brandaus amžiaus tėvų vaikams. Kodėl? Nes tas vaikutis yra išsvajotas, ilgai lauktas, nuostabiausias ir tėvai nori jį užauginti „šiltnamio” sąlygomis. Ir jokiu būdu jo nenubausti ir duoti viską viską, ko tik užsigeis. Nejučiom mažylis yra keliamas ir keliamas į padanges bei užtupdomas ant aukšto prabangaus karališko sosto.
Mažas vaikas dar nemoka objektyviai vertinti savo jėgų ir galių. Bet tėvų nuostata, kad vaikas yra stebuklas, ypatingas, suteikia nepaprastą galią. Ir jis įsivaizduoja, kad yra tikrai ypatingas, ir tada bet koks jo norų nepatenkinimas ar bet kokia kliūtis jo pasaulyje sukelia tikrą uraganą, dar vadinamą ožiukais. Tai tiesiog didžiulis pyktis, kad negauna to, ko užsigeidė.
Su ožiukais, be abejo, visi esame susidūrę. Kaip laviruoti tėvams, kad kuo lengviau pralauktų šį nelengvą periodą?
Tėvams labai svarbu surasti aukso vidurį, kad nesugniuždytų vaiko, jo nepalaužtų, bet ir neleistų pasijusti visagaliu dievuku. Psichologai tai vadina pseudovisagalybe. Tėvams būtinai reikia užbrėžti tam tikras ribas. Jie gali leisti vaikui rinktis, tarkim, ką norėtų valgyti. Galima paklausti: „Valgysi bulvių ar košės?” Bet jeigu mažylis nori tai košės, tai bulvių ir galų gale nenori nieko, derėtų pasakyti, kad pavalgys tada, kai sužinos, ko pats nori. Tai nėra vaiko laužymas, bet ribų užbrėžimas, kad vaikutis nesuprastų, jog gali manipuliuoti žmonėmis. Šis laikotarpis toks svarbus, kad daugelis filosofų teigia, jog mažylio asmenybė susiformuoja iki trejų metų. Aišku, tai ne visai tiesa, bet toks teiginys pabrėžia, koks svarbus laikas trečiasis vaikučio gimtadienis. Tai ne tik asmenybės formavimosi, bet ir lūžio metas.
Kas nutinka, jeigu nusileidžiame vaikui ir dėl šventos ramybės paduodame, nuperkame, atnešame…
Tėvai, kurie pataikauja vaikui ir išpildo kiekvieną užgaidėlę, nejučiom skatina dygti vis didesnius ragiukus. Vaikas spyriojasi, spardosi, prieštarauja ne tik namuose, bet ir darželyje ar mokykloje tol, kol gauna iš bendraamžių ar naujos aplinkos labai stiprų spyrį.
Tokį atkirtį jis gauna darželyje, mokykloje ir labai smarkiai dėl to išgyvena. Tas išgyvenimas gali būti toks siaubingas, kad vaikas gali atsisakyti bet kokių ambicijų toliau ko nors siekti ir kristi į kitą kraštutinumą.
Jam labai sunku, nes jis nori visko, jaučiasi pasaulio „bamba” ir staiga susiduria su pasipriešinimu, bendraamžiai jam nenusileidžia ir tas mažasis karaliukas pradeda jaustis apskritai niekam tikęs. O tada jau užsidaro savyje, nieko nenori, niekas jam neįdomu. Praranda motyvaciją mokytis, domėtis pasauliu. Skaudu, bet taip nutinka vaikams, kuriems viskas galima, ir jie pripratę gauti tai, ko nori.
Tęskime… Kas nutinka dar vėliau?
Toks vaikas virsta depresiška asmenybe, labai nelaiminga, nesugebančia bendrauti. Supraskime tai, kad žmogus, kuris savimi labai nepasitiki, kuris save nuvertina ir įsivaizduoja, kad tą pasitikėjimą jam gali suteikti tik kiti, tampa siurbėle, vampyru, o tokių niekas nemėgsta. Tokiam žmogui reikia, kad jį nuolatos girtų, kad juo žavėtųsi, ir to susižavėjimo vis per mažai, norės daugiau gerų žodžių apie save girdėti. Antra vertus, jis nieko nebus pasiekęs, neturės ambicijų, praradęs motyvaciją ir kitiems žmonėms atrodys nelabai žavus.
Vaikas, kurį tėvai savo meile pavertė karaliuku, jaus nuolatinį vidinį pasipriešinimą tarp galimybių ir vidinio noro būti ypatingas. Tas vaikiškas noras būti ypatingam slypi kažkur giliai ir nuolatos kirba širdy. Tėvai, be saiko pataikaujantys savo vaikui, iš tikrųjų jį labai skriaudžia ir pasmerkia ilgai kankintis bei jausti vidinį nerimą.
Ar savo vaiką mylintys tėvai gali pastebėti, kad kas nors negera jam vyksta, kad jo elgesys nepriimtinas?
Aišku, kad gali pastebėti. Pirmiausia prasideda kaprizai, kai ko nors negauna. Ir jie tampa vis audringesni, vaikas parpuola ant žemės, spardosi, kandžiojasi, klykia. Vėliau tėvai gali pastebėti, kad jų mažyliui sunku bendrauti su kitais vaikais, kad nežaidžia su jais. Nes bendraujant reikia gebėti ne tik imti, bet ir nusileisti bei savo norus paaukoti dėl draugystės.
Tokie karaliukai nesugeba nė kiek nusileisti. Jeigu draugai toleruoja visus jų kaprizus ir norus, dar nieko, bet dažniausiai nutinka priešingai, o karaliukas pyksta ir sako, kad darželio, mokyklos vaikai blogi. Ką daro tėvai? Dažniausiai palaiko savo stebuklėlį ir pasako jam, kad ne jis, o aplinka bloga.
Taip vaikas atsiduria tarsi užburtame rate. Vaiko-siurbėlės nemėgsta niekas, nes jis nori, kad tik juo vieninteliu visi žavėtųsi ir tik jį vieną girtų. Pagalvokime, kas yra draugystė: tai bendradarbiavimas, gebėjimas lanksčiai prisitaikyti, nusileisti, o kartais ir dominuoti. Gebėjimą bendrauti vaikai ugdo dar darželyje.
Jei toks karaliukas išeina į mokyklą, kurioje tiesiogine ar netiesiogine prasme gauna nuo vaikų per galvą, ar įmanoma išsiversti be psichologo? Ką gali padaryti tėvai?
Aš visada sakau, kad jeigu vaikas sveikas, nėra protiškai atsilikęs, bėda slypi šeimoje, kuri jo netinkamą elgesį sustiprina, paskatina arba baudžia ir riboja. Tėvai mažam vaikui yra didžiausias autoritetas, net jeigu jį baudžia, riboja, ko nors neleidžia. Tėvai, kad ir kokie būtų, vaikui patys svarbiausi. Tad jeigu šeimoje yra bėda, šeimai ją reikia ir spręsti. Tėvams būtų ne pro šalį pasikonsultuoti su psichologais ir keisti savo pačių elgesį. Tai tinka ir darželinukui, ir pradinukui, nes ir jam tėvai yra svarbiausi žmonės.
Manau, nebūtina pradinuko vesti pas mokyklos psichologą, nes kiti vaikai, tai pamatę, gali imti iš jo šaipytis. O tai jau savitas nuvertinimas, krinta jo „statusas” kitų akyse. Ir tėvams, ko gero, geriau nueiti pas psichologą kur nors kitur – ne mokykloje, nes be jo pagalbos gali padaryti dar daugiau klaidų.
