Iki šiol visus mėgęs kūdikis staiga tampa atsargus ir nenori eiti ant rankų net seneliams, o pamatęs svetimą žmogų nusisuka ir stipriai apsiveja mamai apie kaklą. Kodėl ūgtelėjęs kūdikis tampa bailiuku?
Kodėl vieni 8-9 mėn. kūdikiai bijo svetimųjų, o kiti, atrodo, kad ne? Konsultuoja psichologė Eglė Kodikienė.
Labai mažą kūdikį gali bet kas paimti ant rankų ir jis neverkia, vėliau paaugęs pradeda, atrodo, visko bijoti, ar tai įprastas reiškinys?
Kūdikio gyvenime nuo pirmųjų dienų vyksta didžiuliai pokyčiai. Pirmiausia formuojasi prieraišumas prie mamos, tėčio ir kitų žmonių, su kuriais kūdikis gyvena. Iki pusės metų jis turėtų aiškiai skirti, kur yra savi, o kur svetimi žmonės. Atrodytų, kuo mažesnis, tuo labiau turėtų bijoti svetimų žmonių, tačiau yra priešingai.
Baimė, nerimas neretai pasirodo staiga, kartais kūdikis reaguoja labai audringai, net išgąsdina tėvus, nuliūdina senelius, kai jiems staiga atsisako eiti ant rankų. Iki pusės metų kūdikiui praktiškai tas pats, kas jį nešioja, svarbu, kad žmogus suprastų jo norus ir patenkintų poreikius. Tuo metu kūdikiui labai svarbu, kad kas nors jį imtų ant rankų. Antraip jam kiltų didelis pavojus nesivystyti.
Mažylio, jei vien tik gulėtų lovelėje ir nebūtų aktyvinamas, sutriktų raida, nes neturėtų galimybių pažinti aplinkos: niekas neprineštų prie lango, neparodytų daiktų ir jis turėtų vienintelę galimybę žiūrėti į lubas. Tai „užrašyta” kūdikio pasąmonėje, todėl neprieštarauja net kai ima ant rankų svetimi žmonės, kad tik pakankamai gautų stimulų ir galėtų vystytis.
Vėliau, dažniausiai apie 8-9 gyvenimo mėnesį (kai kurie šiek tiek anksčiau, kiti – vėliau), atsiranda baimė, kuri vadinama universalia, nes ji būdinga visų tautų, įvairių rasių mažyliams, nors jie vienturčiai ar auga daugiavaikėje šeimoje. Ši baimė atsiranda tada, kai mažylis pradeda ropoti ir gali pats nukeliauti iš tos vietos, kurioje jį mama paliko, į kitą. Jis pats gali paimti įdomų daiktą, apžiūrėti, kas yra aplink. Jeigu tuo metu kūdikis nebūtų atsargus, jis galėtų nupulti, nuropoti per toli, įsidėti į burnytę pavojingą daiktą. Šiame amžiuje atsiradusi baimė, nepasitikėjimas ir nerimas reikalingi, kad kūdikis jaustųsi saugus. Baimė reikalinga tam, kad kūdikis išmoktų būti atsargus. O pasitiki jis labiausiai mama arba tuo žmogumi, su kuriuo daugiausiai būna, kuris patenkina poreikius. Kūdikis jau pažįsta šeimos narius, savo namus ir jaučiasi puikiai, kol kas nors svetimas neužsuka į svečius.
Kai kurie tėvai tvirtina nepastebėję, kad kūdikis atsisakytų eiti svetimam žmogui ant rankų ar ko nors išsigąstų. Kodėl ne visi vienodai nerimauja?
Išties yra tėvų, kurie nelabai pastebi šį kūdikiams būdingą nerimo periodą. Tai priklauso nuo kiekvieno kūdikio asmeninių savybių ir kitų veiksnių. Mažylio, kuris patenka į visiškai nepažįstamą aplinką, baimė sustiprėja. Pavyzdžiui, poliklinikoje staiga nesileidžia apžiūrimas gydytojos, kuriai dar prieš mėnesį mielai ėjo ant rankų, tačiau jeigu ji ateina į namus, kūdikis elgiasi visiškai kitaip ir neklykia, kai nepažįstamoji prie jo pasilenkia. Savo namuose tarp savų, pažįstamų daiktų jis jaučiasi saugiau. Gali atidžiau stebėti gydytoją, tačiau nebūtinai jį ištiks verksmo ar panikos priepuolis. O kuo kūdikiui mažiau pažįstama aplinka, tuo jo reakcija stipresnė.
Labai išsigąsti kūdikis gali ir namuose, jeigu staiga pasirodo koks nors žmogus, visiškai nepanašus į namiškius: vyras su akiniais (jeigu namuose niekas nenešioja akinių), tamsiaplaukė moteris (jeigu namuose visi šviesūs), vyresnio amžiaus žmogus. Tačiau reakcija labai priklauso nuo paties kūdikio, nes vienas gali labai verkti, kai išvysta barzdotą vyrą, o kitas kaip tik gali susidomėjęs į jį žiūrėti. Sunku pasakyti, kas konkrečiai kūdikiams kelia nerimą, galbūt balso tembras, gal judesiai ar kvapas, tačiau praktiškai visiems šiuo gyvenimo tarpsniu nepatinka, jeigu svetimas žmogus arba retai matomi giminaičiai, tik atėję į svečius, nori paimti ant rankų. Kūdikiui reikia duoti laiko apsiprasti. Jis pats parodys, kada aprims, ir panorės bendrauti. Tada nusišypsos, išties žaisliuką svečiui ar viešniai.
Per kiek maždaug laiko kūdikis, patekęs į naują aplinką ar užsukus svečiams, turėtų apsiprasti?
Vidutiniškai nurimsta per 10-15 min., tačiau tai ir vėl priklauso nuo paties kūdikio temperamento, ir nuo jo mamos. Jeigu mama jaučia nerimą, pavyzdžiui, atėjusi į polikliniką, kūdikis irgi jaus, kad kažkas negerai, ir nenurims taip greitai. Jis jaučia ir tai, kaip mama jį laiko, ar ramiai ir lengvai – kaip visada, ar neramiai glaudžia prie savęs. Jeigu mama arba kitas jam artimas žmogus neramus, ir kūdikis bus toks, nes neturės, kur pasisemti ramybės. Kartais kūdikis pradeda verkti, jeigu mama susibarė, apsižodžiavo su kitais žmonėmis. Mažylis nesupranta, kas yra konfliktas, tačiau mato mamos ir aplinkinių veidus bei pradeda rėkti išsigandęs.
Kaip elgtis, jeigu kūdikis labai bijo? Kaip jį nuraminti?
Manau, tėvams svarbu žinoti, kad nerimo periodas būdingas visiems kūdikiams, ir patiems neišsigąsti. Nereikia kūdikio raminti ar guosti, tiesiog svarbu patiems būti ramiems ir mažylis, jausdamas patikimus žmones šalia, netrukus pats nurims. Negalima bandyti kovoti su kūdikio baime ir, pavyzdžiui, palikti jį vieną su svetimu žmogumi, kad greičiau prie jo apsiprastų. Tai gali dar labiau sustiprinti nerimą, nes mažiukas nesupranta, kodėl kai jam baisu, mama išėjo.
Šis baimės periodas paprastai baigiasi iki pirmojo gimtadienio. Jeigu vaikui jau daugiau kaip metai, o jis ir toliau visko bijo, reikėtų aiškintis, kodėl. Galbūt jis nebus labai draugiškas svetimam žmogui, tačiau jau neturėtų stovėti prisispaudęs prie mamos arba verkti iš baimės. Gali drovėtis, nenorėti bendrauti, tačiau neturėtų bijoti. Apskritai susirūpinti kūdikio baime reikėtų tada, kai tėvai negali su juo niekur išeiti iš namų arba nieko į juos pasikviesti, nes mažylis nesiliauja klykęs arba niekaip nenulipa tėvams nuo rankų.
Kaip elgtis tėvams, jeigu kūdikis bijo senelių? Galbūt paprašyti, kad jie kurį laiką neateitų į svečius?
Jokiu būdu. Reikia gyventi taip, kaip gyvenote visada. Juk dažniausiai kūdikis apsižiūri, nurimsta ir bendrauja su seneliais. Tačiau negerai jį papirkinėti žaislais arba daiktais. Jeigu gaus naują žaisliuką, kūdikis nukreips į jį dėmesį ir galbūt pamirš, kad bijojo močiutės, tačiau vėliau norint vaiką įkalbėti kur nors nueiti, ką nors padaryti teks duoti „pakišą”: žaisliuką, saldainį ir pan. Antraip jis ožiuosis ir nenorės daryti to, ko yra prašomas. Paprašykite, kad seneliai, kurių kūdikis bijo, vos įėję pro duris, neliestų jo ir neimtų ant rankų. Tegul kurį laiką pabūna su mama, o netrukus pats užsinorės pas juos.
Ši baimė paprastai praeina gana greitai. Ji gali užsitęsti, jeigu mamai reikia išeiti į darbą arba jeigu labai anksti gimsta broliukas ar sesutė ir vyresnėliui nelieka tiek laiko, kiek jam reikėtų skirti. Tokios aplinkybės gali sustiprinti kūdikio nerimą. Antra vertus, ypač anksčiau daugybė šeimų taip gyveno. Jeigu privalote kaip tik tokiu, kažkuriuo požiūriu kūdikiui sunkiu metu grįžti į darbą, verčiau anksčiau paieškokite auklės, kad kūdikis su juo apsiprastų. Stenkitės tokio amžiaus kūdikio nepalikti nepažįstamoje aplinkoje su žmonėmis, kurių jis nelabai pažįsta. Jeigu kūdikis jausis saugus, šis natūralus baimės periodas gana greitai baigsis.
