Kai kurie vaikai nuo pat kūdikystės nemėgsta prisilietimų, bijo šiurkščių paviršių, nemėgsta naujų skonių. Ar tai rimta?
„Mano dukteriai – šešeri. Man atrodo, kad ji nuo pat mažens stengėsi mane atstumti. Verkdavo, kai ją masažuodavau, nemėgdavo, kai glausdavau prie savęs. Būdavo labai skaudu, kai dukrytė nusisukdavo, jei norėdavau pabučiuoti, įsitempdavo, kai imdavau ant rankų. Giminaičiai mūsų mergaitę vadina „laukinuke”, nes ji ir toliau nemėgsta, jei kas nors ima ant rankų. Darželio auklėtoja irgi sako, kad mūsų vaikas „nemeilus”: nesileidžia prisiliesti, nenori, kad kiti vaikai imtų už rankutės. Šiaip ji linksmas, protingas vaikas, bet kai ją pabučiuoju, atrodo, kad išgyvena labai nemalonius jausmus. Man atrodo, kad ji nemėgsta manęs. Dažnai savęs klausiu, už ką”.
Konsultuoja Vaikų ligoninės, viešosios įstaigos VU ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaiko raidos centro ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė.
Maniau, kad visi kūdikiai mėgsta būti mamai ant rankų, prie jos prisiglausti. Kodėl šiai mergaitei tai nepatikdavo, kai buvo kūdikis, ir nepatinka iki šiol?
Tokio elgesio priežastys gali būti kelios.
Pirmoji. Mamos ir kūdikio santykiai formuojasi labai anksti, jeigu ji supranta, kada jos mažylis nori valgyti, gerti, kada jam nemalonu ar šlapia. Jei kūdikis ir mama nuo pirmų dienų susikalba, atsiranda saugumas, kuris turi įtaką tolesnei vaiko raidai. Tas saugumas yra be galo svarbus, kad mažylis galėtų pažinti pasaulį ir vystytis. Geri mamos ir kūdikio santykiai nesusiformuoja, jeigu mama dėl kokių nors priežasčių negalėjo suprasti ir patenkinti jo poreikių. Jeigu neskyrė pakankamai dėmesio kūdikiui, nes, tarkim, sirgo pogimdine depresija, nors tas jo labai siekė. Mamos ir kūdikio santykiai galėjo pakisti jau pirmosiomis jo gyvenimo dienomis. Nuo pat mažens kūdikis gali jausti nuoskaudą ir mamą atstumdamas demonstruoja, kad pyksta už tai, jog trūksta (trūko) dėmesio.
Antroji. Vaikas, demonstratyviai atstumdamas mamą, gali taip siekti gauti tai, ko nori. Jeigu atstumdamas mamą kaskart gauna kokią nors dovanėlę, tarkim, žaisliuką, gali taip elgtis reikalaudamas norimo daikto.
Trečioji. Dar viena tokio elgesio priežastis gali būti susijusi su pojūčiais. Yra vaikų, kurių šiek tiek kitoks lytėjimo pojūtis. Jie nemėgsta, kai prie jų švelniai prisiliečiama. Vos ištveria, kai jiems kerpami plaukai ar nagai. Toks elgesys būdingiausias vaikams, turintiems autizmo požymių (nebūtinai autistams), nes jie turi jutiminių bėdų. Tačiau ir visiškai sveiki vaikai gali neigiamai reaguoti lytėjami. Labai sunku vaikutį nuvesti į kirpyklą, nes jam be galo nemalonu, labai bloga, kai kirpėja liečia plaukučius. Švelnus prisilietimas, kuris daugeliui malonus, kai kuriuos vaikus gali labai dirginti ir jų elgesys pasikeičia, vos kas nors juos paliečia. Jie atšoka nuo žmogaus taip, tarsi būtų prisilietę prie liepsnos. Jautriems lytėjimui kūdikiams, tarkim, nepatinka, kai mama kelia, glaudžia prie savęs arba bučiuoja. Mamai tokį kūdikį auginti nepaprasta, nes nesupranta, kodėl jis nemėgsta būti jos liečiamas. Jai gali atrodyti, kad vaikutis ją atstumia. Kiti kūdikiai krykštauja, kai mamos juos nešioja, bučiuoja, o josios įsitempia, nusisuka, stumia rankytėmis ir aiškiai rodo, kad jam nepatinka tai, ką ji daro.
Ką daryti mamai, kuri pastebi, kad kūdikis tarsi jos nenori, ją atstumia?
Visi mes skirtingi. Tą patį matome, bet vieniems gražu, kitiems – ne (regos pojūtis), tą patį uodžiame, vieniems kvepia, kitiems – ne (uoslės pojūtis), tą patį valgome, bet ne visiems skanu (skonio pojūtis). Jeigu jūsiškio vaikučio elgesys labai skiriasi nuo kitų bendraamžių, pirmiausiai reikėtų rasti atsakymą į klausimą, kodėl. Jeigu tėvai išsiaiškins, kad kūdikis nemėgsta būti ant rankų, nes jam nepatinka būti liečiamam, nekaltins savęs, kad jie blogi tėvai, ir dėl to mažylis juos atstumia. Tai svarbu žinoti, nes kaltės jausmas griauna ankstyvus mamos ir kūdikio santykius.
Ar įmanoma ką nors pakeisti, pripratinti kūdikį, tarkim, prie prisilietimų?
Galima pasitarti su ergoterapeutu arba patiems bandyti pamažu pratinti prie lytėjimo. Tokį kūdikį geriausiai stipriau prispausti prie savęs, nes jam nepatinka švelnus prisilietimas, prilaikyti ranka galvytę. Stipriau prie savęs prispaudusi nuraminsite mažylį. Jeigu kūdikis neturi rimtų raidos sutrikimų (tarkim, autizmo), galima tikėtis, kad pamažu prisitaikys būti liečiamas ir nesitrauks, kai bandysite jį liesti.
Anksčiau buvo manoma, kad žmogus apsipranta su nemaloniais pojūčiais. Šiandien jau ne taip kategoriškai tai teigiama, o manoma, kad tiesiog susigyvenama su nemaloniais dirgikliais. Malonumo nejaučiama, bet susigyvenama. Vis dėlto yra žmonių, kuriems visą gyvenimą kirpykla yra viena nemaloniausių vietų.
Skonis – taip pat vienas pojūčių. Mamos savo laiškuose dažnai skundžiasi, kad kūdikis nenori ragauti naujo maisto. Ką daryti, jeigu kūdikis nevalgo kokio nors produkto, nesiūlyti? O gal vaikų organizmas jaučia, ko jam trūksta?
Skonio pojūtis apskritai yra labai individualus. Kūdikiai, maži vaikai naujo maisto ragauja nevienodai. Vieni iškart valgo tai, ką mama paduoda, kiti labai ilgai spjaudo, kol pagaliau pradeda ragauti. Jeigu nepasitenkinimas kokiu nors maisto produktu nėra labai didelis, prie jo galima įprasti. Įsivaizduokime, kad esame labai išalkę ir gauname tik to maisto, kurio nemėgstame. Alkis nugalės ir jį suvalgysime, bet nejausime didžiulio malonumo. Jautresni skoniui vaikai sunkiau pratinasi prie naujų produktų, tačiau ilgai jo gaudami prisitaiko ir pradeda valgyti. Kalbu apie dažniausius atvejus. Rūpesčių gali kilti, jei mažylis serga autizmu arba turi labai stiprų nepasitenkinimą maistu pojūtį ir labai smarkiai pripranta prie vieno produkto. Šiems labai sunku pasiūlyti naujo maisto, kartais prireikia net ir specialistų pagalbos.
Netikiu teorija, kad vaikai valgo tik tai, kas sveika arba ko trūksta organizmui. Manau, jie nevalgo, tarkim, kotleto su bulvėmis dėl to, kad nejaučia skonio valgydami šiuos produktus kartu. Kūdikiams, mažiems vaikams būdinga mokytis pažinti skonį, todėl valgo kiekvieną produktą atskirai. Taip jie gauna informacijos, koks yra mėsos skonis, koks – bulvės ar kitos daržovės. Kūdikiai daiktus kišasi į burnytę, nes jiems reikia su jais susipažinti. Paragauja, o tada smegenys „išanalizuoja”, koks tai daiktas – valgomas ar ne, koks jo skonis.
Yra kūdikių, kurie geria tik vienos rūšies mišinuką. Jeigu mes paragautume, nesuprastume, kuo jis ypatingas. Paprasčiausiai tokie kūdikiai labai jautrūs skoniui. Paprastai tokie kūdikiai jautresni ir kvapams. Įdomu tai, kad įvairūs kvapai vieniems patinka, kitiems – ne, tačiau mamos kvapas malonus visiems kūdikiams, nes jis garantuoja saugumą.
Minėjote berniuką, kuris staiga nustojo mokytis mokykloje ir dėl to „kalta” buvo marškinių etiketė. Negi toks dirginimas išties gali visiškai pakeisti vaiko elgesį?
Mama ieškojo pagalbos, nes berniukas staiga liovėsi mokytis. Mokytoja manė, kad jis – tinginys, mama – kad gal jam mokykloje staiga tapo per sunku. Mūsų specialistai surado tikrąją priežastį. Bėda buvo vaiko marškiniai, kurių etiketės, prisiūtos prie apykaklės, buvo kietos ir didelės. Aprengtas tokiais marškiniais vaikas negalėjo mokytis, muistėsi, jam nesisekė susikaupti, negebėjo atsakinėti į klausimus, ramiai paskaityti kelių eilučių. Tos etiketės vaiką taip dirgino, kad jis, atrodė, tapo nevaldomas: trindavosi, blaškydavosi, dėl to ir kentėjo mokslai. Kai mama etiketes nukirpo, visos bėdos baigėsi.
Kiek jutimai gali paveikti gebėjimą susikaupti?
Yra vaikų, kurie negali susikaupti, jei kas nors juos dirgina. Gali dirginti triukšmas, įjungtas televizorius, vaizdas už lango (kitaip tariant, jei jautresni klausos, regos pojūčiai). Vienas vaikas sėdėdamas prie lango ramiai rašys, kitas – vis dairysis, blaškysis ir nenuveiks nieko. Ir vienas, ir kitas yra sveiki. Tačiau antrojo jautresnė nervų sistema ir nesugeba užslopinti kitų garsų, kitos informacijos, kurią gauna žiūrėdamas pro langą. Todėl toks vaikas labai greitai pavargsta, negali susikaupti ir neretai yra „nurašomas” kaip blogas mokinys. Beje, tokie vaikai dažnai turi ir elgesio bėdų mokykloje, nes juos nuolatos kas nors dirgina. Tik išsiaiškinus, kodėl vaikas nesusikaupia, galima jam padėti. Tai yra išjunti televizorių, mokykloje nesodinti prie lango ar kartu su plepiais, kurie vis nukreipia jo dėmesį.
Dažna mama susiduria, kad jos kūdikiui neįmanoma užmauti pėdkelnių. Mamos spėlioja, dėl kokių priežasčių. Juk draugės kūdikis tokias mūvi ir neverkia.
Taip gali būti. Tokių kūdikių oda yra per jautri kaip tik tai medžiagai. Ir nebūtinai vaikutis turi būti alergiškas. Jo oda gali būti sausa, bet gali būti nemalonu ir dėl to, kad padidėjęs jautrumas. Jei pastebėjote, kad kūdikis jautrus pėdkelnėms, neverskite jų dėvėti. Jeigu žmogus gali gyventi be jį dirginančio daikto, geriau jo atsisakyti ir leisti gyventi kokybiškai. Aišku, yra dalykų, kurių atsisakyti neįmanoma, tada reikia pagalbos: po truputį leisti vaikučiui pratintis prie dirgiklių. Bet labai pamažu, kad nepakistų elgesys ir mažylis netaptų isteriškas.
Niekada nekaltinkime vaikų ožiukais neišsiaiškinę, kodėl jie nenori ko nors vilktis, važiuoti liftu, liestis prie minkšto apkloto ir t. t. Labai gerai pamenu šeimą, kuri kreipėsi į mus dėl to, kad vaikutis bijojo kilti liftu. Šeima gyveno aštuntame aukšte ir kaskart jėga tempdavo vaikutį į liftą, kuriame jis klykdavo nesavu balsu. Tėvai nusprendė, kad vaiką reikia „perlaužti” ir važinėdavosi su juo liftu kelis kartus per dieną. Tuo tarpu mažylis rėkdavo, mėlynuodavo, jam trūkdavo oro. Atlikus tyrimus išaiškėjo, kad vaikutis nebijo lifto, tiesiog greitas kilimas aukštyn jam sukeldavo be galo nemalonius pojūčius. Taip nutiko dėl to, kad vaikučio vestibiulinė sistema buvo silpna. Tarkim, bangavimas, judėjimas jam sukeldavo be galo nemalonius jausmus. Kartą tai patyręs berniukas visais įmanomais būdais priešinosi ir klykdavo lifte. Jausmą, kurį vaikas patyrė, galima palyginti su važiavimu amerikietiškais kalniukais. Vieni jais važiuodami linksminasi, kitiems atrodo, kad tuoj tuoj mirs. Todėl labai svarbu išsiaiškinti tokio elgesio priežastį, nes manydami, kad vaikas neina į liftą dėl to, kad ožiuojasi, galime dar pabloginti jo elgesį. Galima pamažu pratinti prie lifto: pastovėti jame, pakilti vienu aukštu, kad nervų sistema po truputį pratintųsi prie šio dirgiklio. Ši šeima pasirinko kitą sprendimo būdą – apsigyveno name be lifto.
