Vaikas auga, vystosi taip pat kaip jo bendraamžiai, bet jam vis užsikabina koja, iš rankų krinta daiktai, jis nuolatos už ko nors užkliūva. Apie nerangumo sindromą žinome labai mažai. Kas jam būdinga? Konsultuoja vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė.
Vaikai labai mėgsta važiuoti dviračiu ir išties greitai išmoksta tai daryti. Mažylis, kuris gimė turėdamas nerangumo sindromą, irgi norės sėstis ant dviračio, bet jam niekaip nesiseks jo įvaldyti ir numes į šalį. Vienas nenorės net žiūrėti į jo pusę, kitas patyliukais, kai niekas nemato, vis bandys ir bandys sėstis ant balno bei išlaikyti pusiausvyrą. Toks vaikas dažniausiai nuo mažens daugiau už kitus parpuola, vaikšto nubrozdintais keliais, sunkiai išmoksta susisegti sagas ar užsirišti batų raištelius. Jeigu tėvai nusisuka bent minutėlei, žiūrėk, jau ir verkia. Kol toks vaikas lanko darželį, bėda nėra labai didelė, tačiau nuėjusiam į mokyklą kyla daug rūpesčių. Jis nemėgsta fizinio lavinimo pamokų. Atrodo, už jas nėra nieko baisiau pasaulyje. Mokytojai ir vaikai vadina jį „kerėpla“. Greitai nerangiam vaikui pripaišomos visos nuodėmės: kad blogai mokosi, dar blogiau elgiasi, kad yra tinginys ir apskritai niekam tikęs. Ir jeigu neatsiranda žmogaus, kuris juo pasitikėtų ir suteiktų pagalbą, tokio nerangaus vaikučio ateitis nekokia. Ir tik dėl to, kad jis, liaudiškai tariant, viską daro „nezgrabnai“.
Iš pažiūros sveikas
Nerangus vaikas iš pažiūros atrodo visiškai sveikas – jo raumenų tonusas geras, refleksai – taip pat, gali vaikščioti, bet vos pradeda ką nors daryti, viskas krinta iš rankų. Nerangumas susijęs su jutiminiu pasauliu: klausa, rega, lytėjimu, uosle, skoniu ir t. t. Pasitelkę visus šiuos jutimus mes galime užsiimti įvairia veikla. Jei kuris nors jų sutrikęs, kiti sugeba tai kompensuoti, žmogus prisitaiko. Tačiau vaikai, apie kuriuos kalbame, turi liečiamosios ir vestibiulinės sistemos bėdų. Nuo pat kūdikystės tokių vaikų judesiai nerangūs, jie negali valdyti savo kūno ir jo pritaikyti konkrečiai veiklai. Ypač sunku, kai kelis veiksmus reikia atlikti iš eilės, pavyzdžiui, vieną po kito sušokti šokio žingsnelius. Arba mažam vaikui, ikimokyklinukui ar pradinukui, gali būti sunku praeiti tarp dviejų suolų ir neužkliūti. Vaikas, kuris neturi nerangumo sindromo, puikiai praeina tarp dviejų suolų, nes jo smegenys susumuoja atstumą tarp jų ir jis žino, kaip eiti. Neranguolio smegenys tokios informacijos nesuteikia ir mažylis nežino, kur statyti koją, kad neužkliūtų. Kai kūnas iš jutiminės sistemos negauna pakankamai informacijos, vaikui labai sunku atlikti bet kokią fizinę veiklą. Kuo sudėtingesnės veiklos iš tokio vaiko reikalaujama, tuo jam sunkiau ją atlikti. Tarkim, peršokti per ožį yra neįveikiama užduotis.
Neskiria kūno pusių
Naujagimis ir mažas kūdikis nesupranta, kad turi dvi kūno puses, ir viską daro visu kūnu. Kai džiaugiasi, maskatuoja rankomis ir kojomis, abiem rankutėmis bando imti žaislą. Maždaug nuo 4-5 mėn. amžiaus pradeda ryškėti vyraujanti kūno pusė. Šiuo metu jau pradeda ryškėti, ar vaikas bus dešiniarankis, ar kairiarankis. Nerangiam vaikui labai sunkiai susiformuoja vyraujanti pusė. Jis tarsi gali viena ranka paimti daiktą ir kažką veikti, bet tai daro labai nerangiai. Iš pažiūros jis niekuo nesiskiria nuo bendraamžių, bet pradėjęs vaikščioti kliūna ir kliūna, o mama nespėja klijuoti pleistrų ant nubrozdintų kojų ir rankų. Mažyliui be galo sunku atlikti tikslius judesius. Kuo vyresnis vaikas, tuo labiau ryškėja jo nerangumas ir pats pradeda suprasti, kad yra „kitoks”. Ypač skaudžiai tai išgyvena berniukai, nes sportas jiems be galo svarbus, tai vienas išraiškos būdų. Berniukai ypač mėgsta žaisti krepšinį, važinėti dviračiu ir slidinėti slidėmis, o neranguolis prie jų netinka, jis atsitraukia į šalį. Viskas, kad ir ką jis darytų, yra negerai. Niekas nenori su juo žaisti komandinių žaidimų ir nerangus vaikas tampa atstumtasis. Ilgainiui ir pats atsitraukia ir ieško priežasčių nežaisti per kūno kultūros pamokas. Bendraklasiai ant jo pyksta, kad nesugeba pagauti kamuolio, mokytojas išbara, o jis paprasčiausiai negali to padaryti. Bet niekas tai nė motais. Todėl toks berniukas pradeda maištauti, žiopsoti pro langą ir išklauso begalę mokytojo pastabų.
„Chuliganas“
Nerangus vaikas dažnai vadinamas „kerėpla“. Jo eisena ne tokia graži kaip bendraamžių, laikysena šiek tiek kitokia. Nenori bėgioti koridoriumi su kitais vaikais, spardyti su jais kamuolio. Jausdamas kitų vaikų priešiškumą nerangus vaikas dažnai randa išeitį, sugalvoja tyčia rodyti tai, ką turi blogiausia: vaikšto dar šleiviau, velka kojas ir tarsi užsideda juokdario kaukę. Visi, matydami, kaip jis eina ir kokias grimasas kartu daro, juokiasi. Kodėl taip elgiasi? Nes geriau būti cirkininku nei kerėpla, nes geriau linksminti kitus, nei būti stumdomam ir atstumtam. Mokytojai matydami, kad vaikas peržengia ribą ir per pamokas elgiasi netinkamai, pavadina jį „chuliganu“
ir kaskart siunčia pas direktorių aiškintis. Mokytojai nervinasi, kad vaikas ne toks kaip visa klasė ir neklauso liepimų. Jis nemėgstamas, nes neatstovauja mokyklai, kai rengiami komandiniai mokyklų žaidimai. Taip tarsi nejučiomis ir niekieno nepastebėtas vaikas, kuris galėtų būti toks pats kaip visi, tampa „kitoks“.
Nelaimingi vaikai
Neretai vaikas turi ne tik nerangumo sindromą, bet ir dėmesio ar kalbos sutrikimų. Visi šie dalykai jį dar labiau skiria nuo bendraamžių. Nesugebėdamas daug ko tiksliai padaryti praranda motyvaciją ką nors apskritai daryti ir juo labiau imtis iniciatyvos. Vaikas nedraugauja su bendraamžiais, bet mielai būna su mažiukais vaikais, nes jie nerangūs pagal amžių ir jo paties nerangumas mažiau krinta į akis.
Nerangiam vaikui įmanoma padėti. Pirmiausia negalima leisti, kad dingtų jo motyvacija judėti, sportuoti, bėgioti, mėtyti ir pan. Tačiau tokio vaiko negalima versti žaisti komandinių žaidimų, nes jis neprilygs draugams. Neranguoliui tinka individualios sporto šakos, pavyzdžiui, plaukimas, Rytų kovos menai, nes sportuodamas vienas galės susikaupti ir padaryti tiek, kiek gali. Kartu tobulės jo judesiai, laikysena. Ypač jeigu yra motyvacija ir noras. Negalima pamiršti, kad toks vaikas labai jautrus ir gali turėti psichologinių bėdų. „Nevykėlio” etiketė, lydinti visur ir visada, yra baisus gyvenimo košmaras, iš kurios vaikas negali išsivaduoti. Visada prieš siūlant ką nors pažaisti ar padaryti reikėtų pagalvoti, ar saugi aplinka tokiam vaikui, ar jis neparpuls ir neužsigaus. Ar gerai emociškai jausis ir kiti iš jo nepradės juoktis, nes tada atsiranda nerimas, dirglumas, pažeminimo jausmas ir iš to kylantys įvairūs elgesio pokyčiai.
Kaip pastebėti, kad vaikas yra nerangus?
Vaikams nebūdinga nenorėti fizinės veiklos (bėgioti, vaikytis draugus, mėtyti kamuolį). Jeigu nenori, reikia pasidomėti, kodėl. Viena priežasčių gali būti nerangumas. Nėra pasaulyje vaiko, kuris nenorėtų lipti į medį. Jeigu nenori, kažkas negerai. Vaikai mėgsta važinėti dviračiu ir greitai išmoksta važiuoti. Jeigu nesiseka, irgi reikėtų ieškoti priežasties.
Visi vaikai parpuola, bet nerangus nuolat parpuola, užkliūva už daiktų. Kojos atrodo tarsi vatinės. Neranguolis lėtas. Jis supranta, kad kuo lėčiau viską darys, tuo mažiau užsigaus, tiksliau atliks. Nerangus vaikas dažnai negražiai rašo, blogai laiko pieštuką. Būtinai patikrinkite regą, nes nekoordinuotų judesių gali būti ir blogai matantys vaikai. Jeigu įtariate, kad vaikas nerangus, kreipkitės į raidos specialistus.
Palankios sporto šakos:
Bėgimas – gerina pusiausvyrą.
Važiavimas dviračiu – gerina pusiausvyrą, akies ir rankos koordinaciją, jutimines sistemas.
Plaukimas – gerina viršutinio ir apatinio kūno dalių koordinaciją ir ištvermę.
Tenisas ir badmintonas – gerina akies ir rankos koordinaciją, pusiausvyrą ir greitį.
Disko metimas – stiprina viršutinę kūno dalį ir pusiausvyrą.
Šios sporto šakos lavina vaiką, padeda jam prisitaikyti prie aplinkos.
Kai kuriems prireikia ergoterapijos ir kineziterapijos.
