JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Išsaugoti prigimtinį tyrumą

Išsaugoti prigimtinį tyrumą

Sakoma, kad, ateidami į žemę, mūsų mažieji atsineša šviesą, darną, kitokį pasaulio pajautimą. Kad vaikai išsaugotų visas šias savybes, per pirmuosius septynerius metus turime jiems leisti būti savimi. Psichologų patarimai.

Nuo pirmųjų gyvenimo dienų mūsų vaikams būdingas gilus pasaulio pajautimas, jie orientuoti į jausmus, teisybę, draugystę. Vaikai rodo meilę viskam, kas gyva: šuniukui, kačiukui, gėlytei, boružei, ir būna labai draugiški. Tai duotybė, kurią jie atsineša, tačiau ją reikia ypač saugoti pirmuosius septynerius metus, kad gėris, slypintis vaikuose, išliktų ir išsiskleistų. Ko gero, visiems teko matyti, kaip vos pramokęs vaikščioti mažylis pamato kitą tokio pat amžiaus pipirą ir priėjęs jį apsikabina. Tėvams dažniausiai tai neįprasta ir kitą kartą jie sustabdo savo vaiką sakydami: „Neik, nelįsk prie svetimo…“ O reikėtų elgtis priešingai – leisti vaikams elgtis draugiškai, apsikabinti.

 

Kūdikis nemoka manipuliuoti!

Visi vaikai iš prigimties yra geri, o jeigu jie įpranta kaip nors netinkamai elgtis, vadinasi, suaugusieji padarė neigiamą įtaką. Vaikai negimsta „tušti“, jie atsineša tam tikrų dalykų, o suaugusiųjų užduotis – netaisyti jų prigimties. Tačiau mes esame pratę juos keisti, tarkime, jeigu kūdikis klykia, dar pavadiname manipuliuotoju, nė nesusimąstydami, kad niekaip kitaip – tik verkdamas jis gali parodyti tėvams, kad jam negerai. Tad pirmoji tėvų užduotis yra išmokti būti pakantiems. Labai svarbu per pirmuosius dvejus gyvenimo metus reaguoti į kiekvieną vaiko verksmą. Negalime leisti įsiverkti ir manyti, kad nieko nenutiks. Nes tik tada, kai mažylis nesielvartaus, sukursime jam saugią aplinką, o jis galės be baimės domėtis pasauliu. Įdomu tai, kad vaiko, kuris nepaliekamas verkti, raida spartesnė. Mums, tėvams, svarbu suprasti, kad per pirmuosius septynerius metus vaikui turime suteikti besąlyginę savo meilę: būti atlaidūs, pakantūs, nepykti, nestabdyti, mokytis susitarti.

 

Ne „laužyti“, o suprasti

Mokslininkai ir vaikų elgesio bei raidos tyrinėtojai pastebi vieną bendrą tendenciją – vaikai iš mūsų, suaugusiųjų, tikisi šviesos, meilės, teisybės. Labai daug berniukų gimsta ne kovotojai, o štai suaugusieji, vertinantys vaikus, stereotipiškai pasako, kad berniukai yra per jautrūs, labai mergaitiški. Ir nusprendžia juos pakeisti. Išleidžia į kovos menų būrelius, nors vaiko prigimtis kitokia. Taip berniukai yra „laužomi“, stabdomas jų gyvenimo kelias, savęs paieškos. Kiekvienam vaikui reikia atrasti save, jis negali būti nei mamos, nei tėčio, nei kieno nors kito kopija. Augindami vaiką, turėtume matyti jo asmenybę, parinkti jam tinkamą darželį, ugdymo būdą, nes yra tokių, kurie geriausiai įsisavina žinias mokydamiesi individualiai, kitiems patinka mažos grupės, dar kiti geriausiai jaučiasi, kai taikomi netradiciniai ugdymo būdai. Yra drąsių tėvų, kurie ieško galimybių ugdyti vaikus, jų „nelaužant“. Jie pasipriešina senai lietuvių patarlei: „Lenk medį, kol jaunas“, nes iš tiesų vaikai gimsta tiesūs ir ne lankstyti juos reikia, o išsaugoti prigimtinį tiesumą. Tėvų užduotis yra iki trejų metų mažylį prisotinti grožio: gražių vaizdų, gražios muzikos, pokalbių. Kai jis, būdamas mažytis, mato aukštos kokybės meną, muziką, vėliau lengviau formuojasi jo pasaulėžiūra. Nuo to priklauso, ar ateityje vaikas, tarkime, valgydamas šliurps, ar gyvens apsikuitęs, ar sieks estetikos ir tvarkos.

 

Kodėl taip elgiasi?

Tėvai turėtų stebėti savo vaiką ir leisti jam būti savarankiškam. Vaikas, kuris sako, kad aš galiu pats, tikrai gali ir reikia jam leisti rengtis, rinktis drabužius, valgyti pačiam. Kai to nedarome, vaikams nusvyra rankos ir vėliau dėliojame už juos daiktus į mokyklines kuprines, ruošiame už juos namų darbus, nors vaikai patys galėtų visa tai padaryti. Bet nepadaro, nes kitados sustabdėme jų iniciatyvą. Maži vaikai labai aršiai demonstruoja norą būti savarankiški, o kai neleidžiame, priešinasi, tačiau mes įžvelgiame ožius. Tai ne ožiai, o bejėgiškumo apraiška, kai vaiko kelias yra stabdomas. Kol vaikas išmoksta kokį nors naują dalyką, kol perkopia tam tikrą raidos etapą, daugybę kartų pakartoja tą patį veiksmą. Reikia jiems tai leisti. Tarkime, jeigu matome, kad vaikas šokinėja nesaugioje vietoje ar ten, kur negalima to daryti, privalome jam sudaryti sąlygas šokinėti kitur, nes tai jo raidos uždavinys, metas, kai turi tai padaryti. Jeigu pradėjo bėgioti pirmyn atgal, pažaiskime su juo, pasakykime, kad skaičiuosime, kiek kartų atbėgo nuo durų iki mamos. Mažylis gali daug kartų nubėgti ir mėgautis ta veikla. Nereikia jo lyginti su kitais vaikais, nes kiekvienas vystosi savaip, tačiau pravartu žinoti, kad yra tam tikros vystymosi sąlygos.

 

Nekeiskime vaikų

Mes nuo pirmųjų gyvenimo dienų bandome keisti vaiką. Tai jis ne taip sėdi, tai rankas ne taip laiko, ne taip valgo, ne to maisto paprašo. Iš tiesų vaikai turi vidinį jausmą, kaip elgtis, ką valgyti. Mama, neturėdama vaiko skrandžio, negali žinoti, kada jis pasisotina, arba, neturėdama vaiko vidinių energijos išteklių, nežino, kada jam ateina metas miegoti. Reikėtų stebėti savo mažylį ir leisti jam valgyti tai, ką mėgsta (nesveiko maisto tiesiog neturėtų būti namuose), stebėti ir prisitaikyti prie jo dienos rimto, nes kiekvieno mažojo jis kitoks. O mes, užuot pažvelgę į juos kaip į krištolinį indą ir pagalvoję, kaip padėti jiems išlikti tokiems tyriems ir gražiems, bandome juos keisti, derindami prie savo dienotvarkės. Mes keičiame vaikus pagal bendras nuostatas, mokome juos to, kas gražu, o kas – ne, ir tokius pakeistus išleidžiame į darželį ir mokyklą, kurioje toliau pedagogai verčia visus supanašėti, taip atplėšdami nuo prigimtinės užduoties būti savimi.

 

Bebaimiai

Pirmuosius septynerius metus vaikai yra tokie tyri, kad nesupranta ironijos, užgauliojimų, neskaito „tarp eilučių“. Viso to mes juos išmokome. Maža to, vaikai negalvoja, ką sakyti, jie sako tai, ką mąsto, nepagražindami, nemeilikaudami, neveidmainiaudami. Yra tyrimų, kad maži vaikai nieko nebijo. Tarkime, jeigu trimetis atsidurtų banke, kurį užpultų ginkluotas nusikaltėlis, neišsigąstų, nes dar pasitiki savo dieviška prigimtimi. Tad iš vaikų ir suaugusieji gali pasimokyti drąsos, atkaklumo ir net verslumo. Kaip? Ogi atkreipkime dėmesį į žaidžiantį vaiką – kiek daug atkaklumo jis parodo, kol susidoroja su nauja užduotimi. Ir neatkalbėsime jo nuo tos veiklos, nekeisime jos kita. Galėtume taip elgtis ir mes.

 

Turi būti išdykę

Pirmieji septyneri gyvenimo metai yra itin svarbūs, nes tai metas, kai vaikai sukaupia daugiausia žinių apie pasaulį. To laiko jau niekada jiems nesugrąžinsime, tad leiskime vaikams būti tokiems, kokie jie nori būti, bet kartu pasirūpinkime jų saugumu. Mes norime, kad vaikai būtų drausmingi, paklusnūs, tačiau garsiausi pasaulio pedagogai teigia, kad jeigu vaikas nekrečia išdaigų, vadinasi, kažkas negerai. Vaikai turi būti išdykę, nes taip atsiskleidžia jų kūrybiškumas. Jeigu paverčiame per daug rimtais, jeigu neleidžiame jiems būti savimi, stabdome jų natūralią raidą.

 

3 vystymosi sąlygos

1 sunkumai

Mažylis vystysis geriau, jeigu pateiksime jam užduočių. Tai yra: jeigu jis pasiekė tam tikrą raidos etapą ir, pavyzdžiui, gulėdamas ant pilvuko, paėmė kaladėlę, turime ją pastumti toliau, kad vėl jos siektų. Tačiau turime leisti ne kartą, o kelis kartus iš eilės patirti sėkmę. Arba jeigu mažylis atsistojo iš sėdimosios padėties, vadinasi, tuoj žengs pirmąjį žingsnį, tad privalome pasirūpinti, kad turėtų kur vaikščioti, o namai būtų saugūs. Kartais tėvai klausia, nuo kada galima palikti vaikus vienus namuose, nes kaimynų penkiametis jau lieka, o jų – dar ne. Jeigu nelieka, vadinasi, dar per anksti, jam nejauku. Tas pats ir dėl iššūkių: jeigu mažylis jų išsigando, neverskime, nekelkime jam įtampos, žinokime, dar per anksti.

 

2 Reikalingi daiktai

Tėvai turėtų pasidomėti, kaip vystosi vaikas, ir tuo metu pasiūlyti jam tam tikrų užduotėlių. Pavyzdžiui, mažyliui, kuris ima rinkti smulkius daiktus, paduokite dubenėlį su žirniais, atsisėskite šalia ir perrinkinėkite juos kartu, šiukštu, kad neprarytų, skaičiuokite, čiupinėkite. Kai domisi formomis, duokite jam raidelių, pasirūpinkite, kad namuose būtų knygučių, nes tai metas, kai jis labai greitai išmoks atpažinti raideles. Dažnai tėvai klausia, kada gi vaikas pradės žaisti pats vienas. Pirmaisiais metais tikrai ne, tačiau vėliau, jeigu nestabdysime pažintinės raidos, jeigu namuose bus daiktų, kurie jam įdomūs, išmoks pažaisti ir vienas. Jeigu namuose bus daiktų, kurie vaikui įdomūs pagal raidą, jis labai anksti ir lengvai išmoks skaityti, skaičiuoti. Jeigu pavėluosime, jau teks mokytis, įdedant daug pastangų.

 

3 Mokosi vieno dalyko

Kai vaikas mokosi kokio nors vieno dalyko, smarkiai dirba tik vienas jo smegenų centras, o kitos sritys yra šiek tiek užslopinamos. Tad jeigu vaikas mokosi vaikščioti, mažiau mokosi kitų dalykų. Todėl vienas jau vaikšto, bet dar nekalba, kitas, priešingai, pradėjo kalbėti, tačiau dar nevaikšto. Nereikia išgyventi, kad mažylis ne toks vikrus kaip kaimynų vaikas, nes galbūt jūsiškis kaip tik šiuo metu mokosi raidelių. Tėvai turėtų išmokti branginti pirmuosius septynerius vaiko gyvenimo metus, nes tuo metu jie mokosi, pažįsta pasaulį labai natūraliai, be didelių pastangų. Tai metas, kai vaikai labai smalsūs.

 

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI