53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Sveikatos psichologė Milda Kukulskienė: kas yra prieraišumas ir kodėl jis toks svarbus vaikui

Sveikatos psichologė Milda Kukulskienė: kas yra prieraišumas ir kodėl jis toks svarbus vaikui

Sveikatos psichologė Milda Kukulskienė, tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autorė savo straipsnyje apžvelgia, kas yra prieraišumas, ir kaip atsiranda nepažįstamųjų baimė.

Sąvoka “prieraišumas” apibūdina mūsų ryšį su asmenimis, kuriuos mylime, kuriais pasitikime, kurių nuomone pasikliauname. Pirminis prieraišumas užsimezga tarp kūdikio ir jo pagrindinio globėjo (dažniausiai – mamos), dar prieš gimimo momentą ir formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais.

Neseniai B. Tiškevič Instagram profilyje pamačiau taiklią mintį, kuri skambėjo kažkaip taip: “Tavo mamos meilė pirmaisiais gyvenimo metais suformuoja meilės apibrėžimą visam likusiam gyvenimui“. Iš tiesų, šie pirmieji santykiai yra visų tolimesnių santykių pagrindas. Vėliau, net ir suaugę, esame linkę atkartoti tas pačias ryšio mezgimo ir palaikymo tendencijas, kurios buvo būdingos mūsų santykiams su mama (tėčiu) ankstyvoje vaikystėje. Nuo šių santykių priklauso, ar gyvenimo eigoje mes gebėsime pamilti, užmegzti draugystes, pasitikėti, rūpintis kitais žmonėmis, mylėti gyvenimą ir save, o gal nuolat pyksime, pavyduliausime, baiminsimės ar apskritai vengsime bet kokių santykių.

Mama – saugumo pamatas

Nors kūdikis nuo pat gimimo formuoja santykius su keliais artimais žmonėmis, remiantis prieraišumo teorija, jam reikalingas vienas pagrindinis ir nuolatinis globėjas. Pagrindinis kūdikio globėjas formuoja „saugumo pamatą“. Šis pamatas tampa atspirties tašku kūdikio pasaulio pažinimui. „Saugumo pamatas“ yra tas asmuo, kuris:

– Rūpinasi kūdikiu, fiziškai yra šalia jo, domisi jo siunčiamais signalais, reaguoja į juos;

– Yra pakankamai ramus ir nuspėjamas, nei fiziškai, nei psichologiškai nesmurtauja prieš kūdikį;

– Nėra pernelyg užsiėmęs savo problemomis (pvz. depresija, smurtas artimoje aplinkoje, narkotikai, alkoholis ir kiti žalingi įpročiai, priklausomybės, psichinės sveikatos problemos, santykiai, darbas, socialiniai tinklai ir kt.);

– Yra patikimas ir didžiąją laiko dalį prieinamas kūdikiui (Silver, 2013, 15 psl.).

Mažyliui, kuris iš pradžių nieko nežino apie išorinį pasaulį ir save, verksmas yra pagrindinis būdas išreikšti savo poreikius. Globojantis jį žmogus padeda pažinti ir suprasti, kaip viskas veikia, leidžia jaustis saugiai ir stabiliai. A. Kurienė rašo savo knygoje „Kaip užauginti žmogų“ apie mamos misiją rašo: „Suaugęs žmogus, mama, padeda vaikui suprasti, kas dedasi jo viduje. Šios įvairios būsenos turi savo pavadinimus – tai pyktis, liūdesys, nuobodulys, baimė, jos gali būti suprastos, o jis – sulaukti pagalbos ir nustoti taip jaustis“. Mama, teisingai suvokdama, kodėl kūdikis verkia, tarsi pasako jam „Esi toks žmogus, kurį kiti žmonės gali suprasti”“ (Kurienė, 2016, 30 psl.).

Prieraišumo teorija

Prieraišumo teorijos pradininkas buvo psichoanalitikas John Bowlby (1907 – 1990). Jo teorijoje teigiama, kad kiekvienam vaikui būdingas įgimtas poreikis prisirišti prie vieno pagrindinio globėjo, kuris nuolat rūpintųsi vaiku bent pirmuosius dvejus gyvenimo metus. Dėl mamos netekties ar ilgesnio atsiskyrimo, vaiko gyvenime gali pasireikšti delinkventinis elgesys, depresija, agresija, sumažėti intelektas, išsivystyti psichopatija, negebėjimas pamilti kitų žmonių ir rūpintis jais. Remiantis šia teorija, net ir trumpas išsiskyrimas pirmaisiais gyvenimo metais vaikui kelia stresą, ir tai yra normali reakcija.

Svetimų žmonių baimė yra sveiko vaiko bruožas

Nuo pat gimimo prieraišumas intensyviai kuriasi.

Iki ~12 sav. kūdikiai vienodai reaguoja į visus suaugusius – visiems šypsosi, guguoja.

3-6 mėn. kūdikiai ima vis geriau atskirti žmones ir pradeda ypatingai reaguoti į mamą.

Nuo ~6 mėn. kūdikiai ima vis labiau patys siekti kontakto su mama, atsiranda ir vis stiprėja svetimų žmonių baimė.

Kūdikiui baisu likti vienam, jis ima verkti, kai mama išeina iš regos lauko, nors būdamas mažesnis taip nereaguodavo. Šios baimės yra psichologiškai sveiko vaiko bruožas.

Jei 12 mėn. vaikas į mamą reaguoja taip pat, kaip į nepažįstamus žmones, visiškai nebijo naujų žmonių, tai gali signalizuoti apie prieraišumo problemas ar tam tikrus psichologinės raidos sutrikimus.

Prieraišumo tipai

John Bowlby bendradarbė Mary Ainsworth (1913-1999) sukūrė vaizdžią metodiką prieraišumo įvertinimui, kurią pavadino „Nepažįstama aplinka“. Vaizdo įrašas apie tai:

Tyrimo metu mama ir ~12 mėn. vaikas ateina į nematytą patalpą, ima ją tyrinėti, kartu žaisti. Vėliau į šį kambarį įeina nepažįstamas žmogus. Kitame etape mama trumpam išeina iš kambario. Remiantis vaiko reakcijomis į nepažįstamąjį, mamą ir mamos išėjimą bei grįžimą, galima įvertinti jo prieraišumo tipą.

Išskiriami pagrindiniai prieraišumo tipai:

Saugus – vaikas jaučiasi laisvai prie savo mamos, domisi aplinka ir nepažįstamuoju, akivaizdžiai sunerimsta motinai išėjus ir džiaugiasi jai sugrįžus.

Vengiantis – vaikas ignoruoja mamą, rodo mažai emocijų mamai išėjus ar sugrįžus, su nepažįstamuoju elgiasi panašiai kaip su mama, nelabai domisi žaislais.

Nerimastingas/ambivalentiškas – net kai mama šalia jaučiasi nesaugiai nepažįstamojo atžvilgiu. Mamai išėjus reaguoja labai skausmingai, o grįžus – prieštaringai, neprisileidžia mamos.

***

Prieraišumas – dalykas rimtas. Saugus prieraišumas prie savo tėvų yra reikšminga viso gyvenimo laimės sąlyga. Kai vaikas jaučiasi priimtas, saugus, mylimas, jis gerbia ir myli savo tėvus. Jei jis gerbia ir myli savo tėvus, jis išgirsta ir atsižvelgia į jų nuomonę, jų klauso, tad pasireiškia mažiau įvairiausių elgesio problemų. Tikiu, kad ir tėvams, kurie saugiai prisirišę prie savo vaiko, tėvystė tampa daug mielesnė ir lengvesnė.

Tad jei norite sukurti saugų ryšį su savo kūdikiu, nuo pat jo gimimo stenkitės būti prieinami, ramūs, švelnūs, meilūs, kūniški; žindykite, kengūruokite, arti savęs migdykite, nešiokite, kiek tik kūdikis prašo, niurkykite, žaidinkite, kalbinkite, klausykite… ir kuo dažniau padėkite telefonus į šalį, kad jie netrukdytų visų signalų išgirsti.

Šaltinis: ŠVELNI TĖVYSTĖ

Mano išsaugoti straipsniai