Apie pastojusią moterį tik ir kalbama, kokia ji ypatinga, kokia nuostabi jos būklė. Nereta prisipažįsta, kad tapusi nėščia šiek tiek nusivylė, kaip viena mūsų skaitytoja įvardijo, atrodo, gyvenimo šventė vyksta, o tu stovi kažkur už durų ir tavęs neįleidžia vidun… Nesijauti nei labai graži, nei labai ypatinga, tiesiog nei šiokia, nei tokia…
Konsultuoja gydytoja ginekologė Ingrida Kravčenkienė.
Noras garbinti nėščiąją atėjęs iš senų laikų, ypač krikščionybės, todėl natūralu, kad ir šiandieninės moterys, kurios laukiasi, turi tam tikrų lūkesčių – jos jaučiasi ypatingos ir vykdančios stebuklingą misiją, todėl ir tikisi iš aplinkinių labai daug. Iš karto noriu pasakyti vieną „receptą”, kad neištiktų didžiulis nusivylimas, kai tie lūkesčiai dūžta. Ogi traktuokite savo būseną šiuolaikiškai!
Šiandien nėštumas – moters prigimtinė funkcija, teisė ir galimybė, ja reikia didžiuotis ir priimti kaip milžinišką dovaną. Paprasčiausiai reikia džiaugtis – „aš pastojau!”, Tai daug didesnė dovana, nei laimėti loterijoje milžinišką sumą pinigų, juk neprašytumėte, kad kas nors jums padėtų juos išleisti. Jeigu pastojusi moteris sugeba džiaugtis, tai ir aplinkiniai tarsi šildosi jos laimės spinduliuose.”
Tarp garbinimo ir sumenkinimo
„Paprastai skeptiškiausia iš artimųjų visuomet būna… anyta. Jos nuomone, dažniausiai besilaukianti marti pati nežino, ko nori. Nėščioji laukia savito garbinimo, o jos vyro mama šią būseną tarsi truputį sumenkina: „Visos išnešiojo, išnešiosi ir tu…”
Kitas, priešingas, polius – besilaukiančiosios mama – ši linkusi labai gailėti savo dukters, labai užjausti ir bet kokį menkniekį išpūsti kaip dramblį. Kažin ar tai gerai, nes besilaukiančioji pradeda iš nėštumo „daryti ligą”. Judaizmas turi labai gerą požiūrį į įvairiausius nėščiųjų patiriamus nemalonius pojūčius – jos garbinamos kaip neįtikimai stiprios ir gebančios susitvarkyti su visomis nėštumą lydinčiomis negandomis. Krikščionybė žiūri šiek tiek griežčiau – blogumai, lydintys nėščiąsias, gali būti traktuojami kaip atpildas už nuodėmes.”
„Mūsų gatvėje – taip pat šventė”
„Nėštumas, kad ir kaip žiūrėtum, yra artimiausių žmonių – giminių, tėvų, draugų, bendradarbių santykių išbandymas, besilaukiančiajai, kuri labai džiaugiasi savo būsena, daug lengviau susitaikyti su kitų požiūriu ir nuomonėmis, o jų būna pačių įvairiausių. Jei nors truputį dvejojama, ar gerai čia nutiko, kad pastojo, arba baiminamasi: „O kas dabar bus, kaip man pavyks…”, ko gero, gero tuomet nelauk. Ji nuolat nervinsis ir, ko gero, vaizdžiai tariant, blogieji demonai gali atlikti savo juodus darbelius. Tie demonai – tai įtampos paskatinta tam tikrų hormonų veikla.Baiminamasi be reikalo, juk didžioji dalis nėštumų baigiasi gerai – kūdikiai išnešiojami ir puikiausiai pagimdomi. Todėl dar kartą kartoju – nėštumas turi būti sutiktas su šypsena – „Štai ir mūsų gatvėje šventė”, tik tuomet viskas ir klostysis puikiai.”
Vyras minčių neskaito
„Dar viena didelė klaida, kai pastojusi moteris įsivaizduoja, kad jos partneris ims skaityti jos mintis ir taip tenkinti kiekvieną norą. Niekada taip nebus, nebent ji užrašytų tai ant popieriaus ir labai aiškiai suformuluotų, nes niekada negali žinoti, kaip vyras interpretuos netgi aiškiai išsakytas mintis, jie gi kitokie, kad ir ką kalbėtume.
Tuo ypatinguoju periodu nėščioji tikisi iš savo kūdikio tėvo daugiau atjautos ir švelnumo, galiu teigti, kad sulauks tiek, kiek to jos mylimasis yra išmokęs savo šeimoje, kaip jis augo, kaip ten buvo žiūrima į moterį ir apskritai į moteriškąjį pasaulį. Galbūt nauja šeima jau spėjo susikurti ir savo tradicijų, kurios priimtinos abiem pusėms, tuomet tai nuostabu.
Be jokios abejonės, labai daug priklauso ir nuo to, ar kūdikis lauktas ir jo tikėtasi. Paprastai tų porų, kurioms teko įdėti daugiau pastangų, reakcija į išsvajotą nėštumą yra iš tiesų kitokia. Tokios poros pas gydytojus lankosi kartu, tai ne tik moters reikalas – išnešioti kūdikį, abu partneriai įdeda labai daug pastangų.
Blogiausias variantas, kai vyras neplanavo, tačiau taip „nutiko”, moteris džiaugsis bet kuriuo atveju, o vyrui tai bus ne itin maloni žinia, ypač jei vaikelis – jau ne pirmas… Matote, lūkesčiai nedūžta tada, jei abiejų šeimos narių jie yra vienodi, o ne vieno kurio. Graudu, kai subrendęs vyras aiškina: „Mes norėjome vaikų, bet dar ne dabar, kažkaip per anksti…” Taip ir norisi pasakyti: „O kodėl tuomet taip neatsakingai mylitės?””
Nevaidinkite didvyrės ir kankinės
Kiekviena mūsų nėštumą suvokia kitaip, vienoms tai – būsena, kurią reikia tiesiog išlaukti, nieko džiaugsminga jos nemato, gal net iki galo ir nesuvokia, kas vyksta. Kai kurios sako, kad tai būsena, kai tarsi paskolini savo kūną kažkam kitam… Bet didelė dalis moterų, nors ir ne itin malonūs pojūčiai ištinka, vis dėlto tai priima su džiaugsmu. Nesvarbu, kad tenka ir ligoninėje pagulėti, ir pas gydytoją dažniau pavaikščioti, vis tiek joms ta būsena yra maloni. Ko gero, tai taip pat paveldima iš savo šeimos, iš savo mamos.
Neretai pastojusios moterys yra įsitikinusios, kad nėščiųjų pykinimas – tai maždaug tas pats, kai „ne to suvalgiau”, o tai didžiulis skirtumas. Neretai pykina nuo ryto iki vakaro, vemiama nuolat, būsena tikrai ne pati maloniausia ir tikrai nepanaši į tą, kaip įsivaizdavo.Labai svarbu, kaip moteris vertina savo būseną – ar kaip Dievo siųstą bausmę, kurią reikia iškęsti ir pralaukti, ar kaip neatsiejamą nėštumą palydovą, kuris praeis, anksčiau ar vėliau. Nereikia vaidinti kankinės ir laukti, kad dėl sunkaus nėštumo visi aplinkui jus šoktų nuolankiausius šokius, eikite pas gydytoją ir ieškokite pagalbos. Geros emocijos gelbėja nuo nėščiųjų pykinimo, tačiau yra ir vaistų, jeigu reikia, tai galima ir skirti.
Neįsijauskite į kankinės ir didvyrės vaidmenį, tada teks mažiau nusivilti, nes niekas, išskyrus jus pačią, gali ir nesuprasti, kaip blogai jaučiatės. Įsiklausykite į save, pabandykite „išgirsti”, ko nori jūsų organizmas, ir jūs tikrai atrasite, kaip palengvinti šį laikotarpį.”
Kaip buvo, niekada nebebus
„Neprisikurkite nereikalingų įsivaizdavimų, kad po nėštumo viskas bus taip, kaip buvo. Kaip iš mergaitės tampate moterimi, taip ir tapimas mama yra visiškai kitokio gyvenimo pradžia, nereikia turėti iliuzijų, kad niekas nepasikeis. Ir dar kaip pasikeis! Kažkas nuolat temps už sijono ir šauks: „Mama, mama!”, pasikeis draugės ir draugai, su vienais pati nebenorėsite būti, kitiems jūs tapsite nebeįdomi. Net jei ir bus galimybių išlėkti į kokį vakarėlį, galvoje tiksės mintis ir rūpestis: „O kaip ten mano vaikas?” Tai ir yra motinystės instinktas, kurio neigti ir slopinti negalima, su gamta nepajuokausi, jei paminsi savo, motinos, prigimtį, gali prasidėti ir įvairiausios bėdos – depresijos, polinkis į priklausomybes, ligos ir pan.”
Kaip nenusivilti?
I.Kravčenkienė: „Ogi nelaukite, kad tapusi nėščia būsite garbinama ir šlovinama. Galbūt šeimoje nėščioji ir bus „užkelta ant pjedestalo”, bet kažkur kitur – darbe, tarkime, į ją visi žiūrės kaip į normalų sveiką žmogų, kuriam vis tiek reikės atlikti visus darbus, žinoma, iki nustatyto laikotarpio. Iš tiesų nėštumas yra visiškai normali būsena sveikai moteriai, antraip žmonija nebūtų išlikusi.”
Palaimintoji
„Graži, linksma, energinga, viskuo patenkinta ir linksma moteris su pilvuku… Tai reklamos vaizdelis. Taip ir turi būti. Pirmiausia nuoširdžiai šia būsena reikia džiaugtis pačiai, tada neteks nusivilti. Jei jūsų nedžiugina nėštumas, pagalvokite, kiek moterų apie tai svajoja ir negali to patirti. Ypač šiais laikais jūs išties esate palaimintoji.”
Kaip skirtingos religijos žiūri į nėštumą ir kaip tai susiję su mūsų lūkesčiais?
– Krikščionybėje nėštumas – kaip Dievo dovana ir jo malonės apraiška, todėl besilaukianti moteris – ypatinga ir verta garbinimo.
– Judaizmo nėštumas traktuojamas skirtingai. Ta moteris, kuri, kaip spėjama pagal tam tikrus požymius, nešioja vyriškosios lyties kūdikį, tarsi verta didesnės pagarbos. Beje, judaizme, pranešti, kad moteris pastojo, net artimiausiems žmonėms buvo galima tik nuo maždaug trečiojo nėštumo, o visiems kitiems – tik nuo penktojo nėštumo mėnesio.
– Hinduizme nėščia moteris taip pat labai garbinama, tačiau ji tarsi „padidėjusios rizikos” asmuo, kuriam gali padaryti žalos blogosios jėgos – piktieji demonai, todėl jiems net aukoti reikia daugiau nei geriesiems demonams.”
