Nuo senų laikų tikėta, kad krikštynų šventė turi būti graži ir linksma, nes nuo to priklauso kūdikio gyvenimas. Tačiau ne tik grožis ir smagi šventė yra tikroji šios krikščioniškos tradicijos esmė.
Apie svarbiausius krikštynų elementus pasakoja etnologė, tautosakininkė Gražina Kadžytė.
Kokie krikštynų papročiai neišliko iki šių dienų? Galbūt yra tokių, kurie pamažu atgimsta? Kuriuos, Jūsų nuomone, vertėtų atgaivinti?
Svarbiausias dalykas, kuris neišliko – tai, kad krikštydavo labai greitai, netgi kelių dienų kūdikius, nes buvo bauginamasi, kad nemirtų nekrikštytas, o tada maža vėlelė klajotų, nežinodama prie ko prisiglausti. Buvo tikima, kad, kaip gimdamas žmogus ateina į tam tikrą šeimą, taip krikštas jam suteikia bendruomeninę apsaugą tiek žemiškuoju, tiek dangiškuoju lygmeniu. Juolab, kad ankstesniais laikais vaikų gimdavo daug ir dažnai, tai ir jų krikštynos nebuvo itin sureikšminamos – svarbiausia, jog būdavo pasirūpinta, kad mažasis iš tėvų gautų pirmąją dovaną, tai, kas jiems patiems brangiausia: tikėjimą, dangiškąją globą, tinkamą vardą ir garbingus krikštatėvius. Todėl didelių krikštynų vaišių nekeldavo, nauju giminės žmogumi pasidžiaugti susirinkdavo artimiausi mylintys žmonės.
Savaime suprantama, jog karalių, kunigaikščių, didikų kūdikiai visais laikais buvo krikštijami su didesnėmis iškilmėmis, viešai pristatomi platesnei aplinkai. Taigi, šiuolaikinėse krikštynose daugiau matome didikiško pasipuikavimo, o pati prasmė kartais lieka kamputyje. Jeigu pirmiausia užsakomos salės ir sodybos vaišėms, visi pramogų atributai, o tik paskui greitosiomis priderinama labiausiai pakeliui esanti ar geriausiai nuotraukose atrodysianti bažnyčia – tokį renginį vertėtų vadinti ne krikštynomis, o vardynomis, kaip kad buvo sovietinio ateizmo laikais: buvo iškilmingos ceremonijos civilinės metrikacijos biure su palydovu „gandru”, vardatėviai su vaiku pereidavo juostų tiltą, buvo teikiamos įvairios dovanos naujam tarybiniam piliečiui, bet krikšto ten nebuvo.
Kas yra svarbiausia krikštijant vaikelį: kokios apeigos, simboliai?
Ruošdami vaikelį krikštui tėvai pasirūpina pakviesti krikštatėviais mylimus ir geriamus savo aplinkos žmones, sutaiso krikšto drabužėlius, kurie turėtų būti baltos spalvos, įsigyja krikšto žvakę, kuri galėtų būti didesnė, kad paskui gyvenime dar ilgai tarnautų. Tai yra svarbiausi dalykai.
Kaip teisingai parinkti vaikeliui krikšto tėvus? Kokie tai turi būti žmonės ir kokiais ryšiais susiję su šeima?
Krikšto tėvai yra tarsi antrieji tėvai, artimiausi tėvų pagalbininkai ir dvasiniuose, ir gyvenimiškuose reikaluose. Tai gali būti giminaičiai, bičiuliai, kaimynai – gerbiami, sektino pavyzdžio artimos aplinkos žmonės. Tikėta, kad vaikas, galimas dalykas, perimsiąs kai kuriuos krikšto tėvų būdo bruožus, tad norėta, kad perimtų tai, kas gera.
Dabar neretai krikšto tėvai kviečiami poroje – vyras ir žmona. Seniau dažniau būdavo įprasta, kad jie būtų iš skirtingų šeimų, netgi iš skirtingų – tėčio ir mamos – giminių. Taip vaikui buvo tikimasi daugiau globos ir paramos, nes tuomet dvi atskiros krikštatėvių šeimos jam padėtų. Vėlgi, iškilmingose krikštynose būdavo netgi kelios krikštatėvių poros – svarbiausias jų vaidmuo buvo tai, kad jie tapdavo krikšto liudininkais. Dabartiniu metu svečiai taip pat dalyvauja krikštynų apeigose. Tuo atveju, jeigu jie tinkamai dalyvauja – kartu kalba maldas, nuoširdžiai klausosi krikšto tekstų, nežioplinėja – visi tampa tikraisiais krikštynų liudininkais. O pasirašo pirmieji, kviestiniai krikštatėviai.
Kas turėtų išrinkti vaikeliui krikšto vardą? Ar jis būtinas, jei pirmasis vardas yra šventas?
Vardą dažniausiai renka patys tėvai, pagal šeimos tradicijas ir tarpusavy sutardami. Kai kur būta papročių, kad pirmajam kūdikiui vardą parenka seneliai arba ta garbė suteikiama tėvui. Graži tūkstantmetė kilmingų šeimų tradicija pirmagimiui teikti giminės pradininko vardą, tuomet tam tikras vardas tampa šeimos simboliu, pasikartojančiu per visas kartas.
Neretai vardus parinkdavo pagal gražaus gyvenimiško pavyzdžio pažįstamų žmonių ar istorinių asmenybių vardus, o dar dažniau sakydavo, kad vardą vaikelis atsinešąs gimdamas: bažnytiniame kalendoriuje kiekvieną dieną ženklina net po keletą šventųjų vardų, taigi šventieji globėjai jau lyg ir būtų – belieka parinkti vardą, kuriam iš jų patikėti žmogaus gyvenimą.
XX a. pradžioje, kuomet paplito tradicija vaikus vadinti tautiškais, pasaulietiniais vardais, krikšto metrikuose būdavo įrašomas ir antrasis, krikščioniškas vardas, todėl vyresniosios kartos žmonės dažnai turi du krikšto vardus. Pastaruoju metu, kiek teko pastebėti, dauguma tėvų renka savo vaikams krikščioniškus vardus ir tada užtenka tik vieno. Kas nori – puikuojasi keliais vardais. Vis dėlto, kaip sako patarlė, „Ne vardas žmogų, bet žmogus vardą puošia”.
Kas pasikeičia tėvų, vaikelio gyvenime po krikšto – kaip turėtume suprasti laiką iki krikšto ir nuo jo?
Paprotiniame tradiciniame žmogaus gyvenimo, likimo suvokime, kol nekrikštytas kūdikis yra neapsaugotas nuo blogio – tiek iracionalaus, tiek racionalaus (ligos, netikėtos kūdikių mirties, etc.) – todėl skubėdavo jam suteikti visą patiems tėvams žinomą ir įmanomą apsaugą. Kol kūdikis nekrikštytas, būdavo, kad prie jo budėdavo dieną ir naktį, žibindavo šventintą žvakę… Po krikštynų tėvai jautėsi padarę tai, kas svarbu jų kūdikiui, o žmogutis tapdavo šitoje aplinkoje gyvenančios žmonių bendrijos nariu, iš kurio tikimasi išaugsiant dorą, gerą žmogų.
Kaip pagal lietuvių tradicijas vaikelis turėtų būti puošiamas šiai šventei? Galbūt yra būtinų atributų, aksesuarų?
Svarbiausia krikštijamam kūdikiui turėti baltą krikšto drabužėlį, puošnesnį ar kuklesnį – pagal tėvų išgales, krikštatėvių gerumą, krikšto žvakę ir mylinčių žmonių palaikymą malda bei gero linkėjimais.
