Psichologės atsakymas į būsimos mamos laišką, kuriame ji skundžiasi pablogėjusiais santykiais su vaikinu. Moteris nepatenkinta, kad jos išrinktasis klauso tik savo mamos ir sesers, o jos nuomonė nesvarbi.
Skaitytoja klausia:
„Greitai bus mūsų su draugu vestuvės, aš laukiuosi vaikelio, tačiau pastaruoju metu tarp mūsų prasidėjo nesutarimai ir pykčiai. Jis gyvena su mama ir sese, ir viską pasakoja, tariasi su joms, mano nuomonės kartais neatsiklausia, o savo mamos ir sesės – taip. Manau, kad jos nuteikia jį prieš mane, sako, kad aš jų negerbiu ir su jomis nebendrauju, vengiu jų. Tačiau aš visada buvau ramaus ir uždaro būdo, man nebūdinga atsisėsti ir plepėti valandomis. Ką patartumėte tokioje situacijoje?“
Atsako psichologė Jurga Dapkevičienė.
Turėtų būti liūdna ir apmaudu, kad būdama nėščia nesulaukiate vaikino palaikymo. Juolab, kad jaučiatės atstumta ir jo šeimos moterų. Tačiau tam tikra prasme, ši priešprieša yra natūrali. Juk jūs esate ta moteris, kuri „atima“ ir „nusiveda“ vyrą, iki šiol priklausiusį kitai šeimai. Tėvai, ypač motina, nesąmoningai tam priešinasi. Panašu, kad jūsų vaikinas yra neatsiskyręs nuo savo vaikystės šeimos, o jo tėvai nepaskatina šio atsiskyrimo ar net priešingai – jam trukdo.
Suaugusių vaikų atsiskyrimas nuo šeimos gali būti labai sunkus ir sudėtingas procesas. Ypač dažnai taip nutinka tada, kai šeimoje nėra tėvo arba jis silpnas, neatlieka savo funkcijų. Gali būti, kad motina, visą savo laiką ir energiją skyrusi vaikams, neįsivaizduoja savo gyvenimo be jų ir todėl jų nepaleidžia. Postūmį savarankiškam gyvenimui turėtų duoti tėvai. Jeigu jie to nepadaro, suaugęs žmogus gali užstrigti vaikiškoje pozicijoje ir nuolat ieškoti paramos, patarimų arba priešingai – maištauti, priešintis…
Ką galite daryti? Stiprinkite santykius su vaikinu, gilinkite jūsų, kaip poros, ryšį. Kuo daugiau kalbėkitės, diskutuokite įvairiomis temomis, domėkitės jo nuomone, klauskite, kaip jis įsivaizduoja santykius šeimoje, kas yra svarbu, ką jis mano apie vaikų auklėjimą, kokį vaidmenį šeimoje vaidina tėvai, kokį seneliai. Aptarkite ir labai konkrečius dalykus: kaip dažnai būtų sveika matytis su tėvais, kiek laiko skirti judviejų santykiams. Pasistenkite įtraukti vaikiną į pasiruošimą gimdymui ir vaikelio auginimui. Ir žinoma, būtų labai svarbu ir visapusiškai sveika, jei susituokę apsigyventumėte kartu, atskirai nuo tėvų ir kitų šeimynykščių.
Jokiu būdu nebandykite vaikino patraukti į savo pusę, priversdama rinktis tarp tėvų šeimos ir jūsų. Vaikinui tai būtų skausmingas išgyvenimas, kuris vargu ar padėtų stiprinti jūsų ryšį. Vietoj to, nuoširdžiai pabandykite užmegzti jei ne šiltus, tai bent mandagius santykius su vaikino šeimos nariais, atraskite bendrų sąlyčio taškų, savybių ar nuostatų, kurios artimos jūsiškėms. Net jei kai kurie dalykai jums atrodo visiškai nepriimtini, pabandykite suprasti, kaip nutiko, kad susiformavo toks požiūris… Pamąstykite, už ką galėtumėte juos gerbti ir vertinti, nevenkite to įvardinti vaikinui. Visas kritines pastabas jų atžvilgiu geriau pasilaikykite sau. Tokiu būdu parodysite vaikinui, kad jūs priimate bei gerbiate jį ir jį išugdžiusią aplinką.
Tiesa, jei pavyktų patraukti vaikiną prie savęs, yra rizika, kad motiniškų santykių jis ieškos ir kurdamas ryšį su jumis, t.y. sieks besąlygiškos paramos ir nuraminimo, dėmesio ir palaikymo, nieko neduodamas už tai. Kaip pakviesti vyrą partneriškam ryšiui, kaip būti moterimi, šalia kurios vyras taptų vyru ir atsisakytų vaikiškos pozicijos – sudėtingas procesas ir didžiulė užduotis. Ir sėkmė čia priklauso ne vien nuo jūsų, bet ir nuo jūsų vaikino sąmoningumo.
