53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Psichologė: ar mažiems vaikams yra svarbu

Psichologė: ar mažiems vaikams yra svarbu, kaip juos rengia

Psichologės Karolinos Gurskienės straipsnis apie tai, kaip formuojasi vaiko supratimas apie stilių, rūbus ir spalvų derinimą. Kiek tai yra įgimta, o kiek priklauso nuo tėvų pastangų.

Dažnai galime išgirsti mamas kalbant: „neatsispiriu pagundai ir nubėgusi į vaikiškų rūbelių parduotuvę nuperku dar vieną suknytę savo Ievutei“. Daugelis mamų galėtų pasakyti, kad gražiai aprengusios savo vaikus jaučiasi tarsi pačios būtų labai gražiai pasipuošusios. Tačiau ar tai yra svarbu pačiam vaikui, kai kalbama apie darželinuką ar dar mažesnį pypliuką?

Tėvų įtaka vaiko skoniui

Iš tiesų taip, tėvai formuoja vaiko supratimą apie stilių, rūbus ir spalvų derinimą, tačiau visų pirma vaikas tarsi perima iš tėvų patį poreikį rūpintis savo išvaizda arba supranta, kad tam neverta skirti daug dėmesio.

Jeigu šeimoje yra teikiama reikšmė aprangai, rūbų derinimui, tai nesunkai perima ir pats vaikas. Tokiu atveju vos sulaukęs pusantrų metukų, vaikas, aprengtas nauju rūbeliu, su plačiausia šypsena atbėga visiems pasirodyti.

Su konkrečiu įvaizdžio modeliu šiek tiek sunkiau, nes skonio pajautimas yra labai subtilus dalykas, todėl tikėtis, kad nuo mažų dienų rengiamas tik klasikiniais rūbais berniukas išaugs į visada „kostiumuotą verslininką”, nebūtų tikslinga.

Vaikas gali perimti tam tikras tendencijas, tačiau skonio pajautimas pas jį atsiras savitas, todėl konkretų modelį galite jam „uždėti”, bet „ne įdiegti”.

Kai šeimoje auga „balerina“

Labai dažnai tėvai veda savo vaikus į šokių būrelius norėdami ne tik, kad jie išmoktų šokio meno, tačiau kartu ir tarsi jiems „prilipinti“ tam tikrą rengimosi stilių. Ir tai iš dalies yra teisinga, tik ne taip tiesiogiai.

Mergaitė, nuo mažens sukdamasi ant parketo su elegantiškais bateliais ir vis kitokiais sijonėliais nebūtinai užaugusi rengsis aukštakulniais ir suknelėmis, tačiau nuolat matydama konkretų stilių ir spalvų derinius, turės savitą stiliaus suvokimą, turės supratimą apie spalvų derinimą.

Skonis nėra įgimtas, jis tarsi iš dalies perteikiamas tėvų, aplinkinių per vaiką supančią aplinką, rūbus, daiktus.

Harmonija namuose ir aprangoje

Maždaug dviejų metukų vaikas pradeda suprasti, kad atspindys veidrodyje – tai jis pats ir nuo šio amžiaus jis ima aktyviai tuo domėtis. Skonis mažyliui formuojasi ne tik žvelgiant į rūbelius, kuriais jis mato aprengtą save veidrodyje ir tuo labai džiaugiasi, tačiau ir per jį supančią aplinką.

Vaiko namuose esantys baldai ir daiktai gali tarpusavyje derėti vieni su kitais arba priešingai, būti labai spalvoti ir chaotiški, kas taip pat turės įtakos vaiko skonio formavimuisi.

Tačiau tai nereiškia, kad nuo pat mažens gyvendamas apsuptas prabangos ir rengiamas brangiausiais drabužiais ateityje vaikas turės gerą skonio pajautimą. Prabangus gyvenimas ir skonis nėra taip tiesiogiai susiję kaip tėvų galėjimas ir negalėjimas skirti vaikui dėmesio ir laiko.

Labai šaunu jeigu tėveliai gali leisti savo vaikui nupirkti brangesnius rūbelius, jų kaina dažnai būna pagrįsta ne tik aukšta kokybe, tačiau kartu ir įvairiais to amžiaus vaiko vystymuisi priderintais spalvų aspektais, tam tikrais paveikslėliais ar rašteliais. Tai kainuoja didesnius pinigus, tačiau tarsi nuperka laiko.

Tačiau lygiai taip pat mamytė gali nupirkti vaikui daug pigesnių rūbelių ir juos tarpusavyje suderinti, tai kainuos daugiau laiko, tačiau ne taip paplonins piniginę.

Leisti pasirinkti pačiam vaikui

Nereikėtų pamiršti ir paties vaiko. Kai kalbam apie dviejų metukų vaiką ar vyresnį, kartais būtų naudinga vaikui leisti pasirinkti pačiam, o suteikdami vaikui pasirinkimo laisvę, stiprinsite jo pasitikėjimą savimi.

Žinoma, galimybė iš ko rinktis mažam vaikui turėtų būti susiaurinta – iš dviejų arba trijų variantų, priklausomai nuo vaiko amžiaus. Jei suteiksite trijų metukų dukrytei galimybę rinktis suknelę ir visų esančių parduotuvėje, ji rinksis, kol galiausiai sutriks ir susierzins, nes tai per sunki užduotis tokio amžiaus vaikui.

Juk neretai ir mes patys pasimetame didelėje rūbų įvairovėje, dažnai pardavėjos paprašome parodyti konkrečius rūbus („ieškau suknelės iki kelių ir ilgomis rankovėmis“), o su vaikais yra lygiai tas pats, tik su stipresnėmis emocijomis ir atsakomybe.

Tikrai galima gražiai aprengti savo mažuosius, dailiai papuošti, ir tai padaryti net ir su broliuko išaugtomis kelnėmis. Svarbiausią vaidmenį čia, kaip ir beveik visada, atlieka tėveliai ir jų reakcijos. Vaikas turi žinoti, kad jis yra gražus, jaustis įvertintas ir suprasti, kad tai, kaip jis atrodo, yra svarbu.

Mano išsaugoti straipsniai