53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Kiek vaikui reikia drausmės

Kiek vaikui reikia drausmės, kad jis užaugtų nekompleksuotas

Viena dažniausių į psichologus besikreipiančių tėvų problemų yra nesugebėjimas susitvarkyti su savo vaiku arba dažniausiai jų pačių žodžiais tariant: „neberadimas priemonės, kurią naudojant būtų galima susitvarkyti su vaiku“.

Perkrauti informacija tėvai sutrinka, kaip reikia auginti vaiką? Su meile, reikia duoti rinktis, su vaiku reikia tartis ir dar milijonas „taisyklių“, kurių pilnas internetas, knygos ir kaimynų lūpos. Ypač jauniems, pirmą vaiką auginantiems tėvams nuo tokios informacijos gausos suformuojamas ne visai teisingas vaikų ir tėvų santykių modelis, vaiko auklėjimo stilius.

Kas atsitiko, kad šiandien tiek daug informacijos apie vaiko drausminimą be fizinių bausmių ir griežtos disciplinos? Ar „beržinės košės era” padarė tiek daug žalos, kad apie ją reikia tiek daug kalbėti ir iš pagrindų keisti, ar staiga ėmė gimti „kitokie vaikai”, kuriuos reikia kitaip auklėti? Ar taip, kaip buvo perlenkta lazda su „beržine koše”, dabar nėra perlenkiama lazda su nuolatinėmis derybomis su vaiku ir per didele perduota atsakomybe vaikui?

Vienareikšmiškai „beržinė košė“, kaip ir bet kokia kita smurto prieš vaiką forma, nesvarbu – fizinė (pvz., mušimas) ar psichologinė (pvz. įžeidinėjimas, menkinimas) yra netoleruotina ir neleistina.

Tačiau auginant vaiką su nuolatinėmis derybos ir įsigilinant į jo norus bei jausmus, turi būti aiški disciplina, drausmė ir nustatytos konkrečios ribos. Auginti vaiką be disciplinos yra tarsi kepti pyragą lėkštėje – būtų naivu tikėtis, kad jis savaime iškeps gražios keturkampio formos ir dailiai iškilęs. Tėvų nustatytos ribos ir konkrečios taisyklės vaikui reikalingos kaip ta kepimo forma skystai tešlai.

– Jonuk (3 m.), leisk mergaitėms praeiti pro tiltelį ir patrauk virvę, jos visos laukia.

– Ne.

– Mergaitės praeis ir tu vėl galėsi uždaryti kelią virve.

– Ne.

– Chi, chi, Jonuk, būk geras, mergaitės irgi nori. Chi, chi. (Mamai nepatogu prieš kitas mamas).

– Ne, neleisiu.

Mama ir toliau bando derėtis su Jonuku, tačiau nesėkmingai. Jonukui labai patinka, kad visi sutelkę dėmesį į jį ir kantriai laukia, o mamos derybos leidžia jam pasijausti kontroliuojančiam situaciją. Aplink stovinčios mamos galiausiai ima įkalbinėti savo dukras eiti prie kitų sūpynių, nes akivaizdu, kad situacija su virve ir Jonuku dar greit nepasikeis (jeigu išvis pasikeis).

Kas atsitiko su Jonuku ir jo mama? Mama nusprendžia derėtis, tačiau nėra tvirta ir nusibrėžusi ribos, kiek ilgai derėsis. Jonukas šioje situacijoje yra kategoriškas ir tvirtas, jis aiškiai žino, ko nori, yra užsibrėžęs tikslą ir kryptingai jo laikosi. Jo motyvaciją sustiprina mamos prašymai – „jeigu taip labai mergaitėms norisi pereiti per tiltelį, reiškia man dar labiau reikia joms neleisti to padaryti“. Taigi, kas vadovauja šioje situacijoje – Jonukas ar mama? Jonukas nepasidavė mamos prašymams, o ir mergaitės nuėjo žaisti kitur, taip ir nepraėjusios pro jo padarytą užkardą. Tai santykis vaikas – vaikui, kur lemiamą balsą tarė Jonukas. Bet kas atsitiko su trejų metukų Jonuku? Ar mama, savo vaikui norėdama gero, padarė gera? Jonukas liko vienas su virve rankose ir klausiamai žvelgdamas į savo raustelėjusiais skruostais vis dar nepatogiai kikenančią mamą.

Šiandien visur girdėdami apie derybas su vaikais, tėveliai ne iki galo supranta ir įvertina situaciją. Derybų su vaikais temose dažnai, kaip savaime suprantamą dalyką palieka neaprašytą – discipliną. Vienareikšmiškai su vaiku reikia tartis ir derėtis, privaloma išklausyti jo nuomonę, tačiau galiausiai vaikas turi žinoti, kad vis dėlto „paradui” vadovauja mama ir tėtis.

Sukonkretinkim aprašytą situaciją ir tinkamą elgesio variantą. Visų pirma, Jonukui turėjo būti pateikiama konkreti informacija: „Nerišk virvės užtverdamas kelio, tai tiltas, kuris skirtas visiems vaikščioti“. Tada duodam pasirinkimą: „Rišk virvę ant kolonos (Jonukas gali tęsti savo virvės raišiojimo žaidimą) arba “Ateik čia, niekam netrukdydami užtveriam kelią tarp šių dviejų medžių“ (pasiūloma galimybė visgi kažką užtverti). Jonukui atsisakius abiejų variantų, nubrėžiama aiški riba: “Praleisk mergaites ir žaidžiam čia arba einam namo“. Jei Jonukas nepasirenka praleisti mergaičių, vadinasi, jis pasirenka ką? – Eiti namo. Mamytė ramiai pasiima savo Jonuką ir parsiveda/parsineša namo.

Tikėtina, kad namie Jonukas pyksta, todėl tuo metu aiškinti gyvenimo tiesas nėra jokios prasmės – jis paprasčiausiai negirdi. Vaikams sunku ir stipriai jausti, ir aiškiai girdėti vienu metu (beje, lygiai taip pat ir su pozityviomis emocijomis). Praėjus pykčiui (o pykti irgi reikia leisti – tai prigimtinė mūsų visų teisė) su Jonuku pasikalbam. Vėlgi, trumpai ir konkrečiai (jam tik 4 metai, ilgoms istorijoms dar bus laiko): “Reikia gražiai draugauti su vaikais (bendra taisyklė), praleisti mergaites (konkreti situacija), jei nepraleisi – mergaitės ant tavęs pyks ir nedraugaus (pasekmė)“. Vaikas išklausė, išgirdo, užtvirtinam – pasiūlom grįžti vėl į kiemą ir toliau gražiai žaisti (paskatinam norimą elgesį pozityvu).

Vaikas nesijaus saugus, jeigu jam bus užkraunama per didelė atsakomybė dėl bendrų šeimos sprendimų, nors tėvams ir atrodys, kad tai tarimasis, leidimas vaikui dalyvauti svarbiuose šeimos sprendimuose. Vaikas nesijaus saugus, jeigu jam bus visada leidžiama rinktis – kartais jam tiesiog reikia žinoti, kad yra taip ir ne kitaip. Vaikui reikia žinoti, kad iškilus sunkumams mama ir tėtis visada žinos ir pasakys kaip elgtis, nelaukdami jo pamąstymų ar sprendimų. Derybos vienareikšmiškai reikalingos, jos lavina vaiko gebėjimą laviruoti ir racionaliai siekti užsibrėžto tikslo, tačiau jos turėtų turėti aiškias ribas.

Trejų – keturių metukų vaikas jau gana aiškiai supranta, ką reiškia tartis, jis geba derėtis, kažką siūlyti mainais, lygiai taip pat kaip jis sugeba ginčytis. Ar kasdieninėse situacijose vaikas su Jumis tarsis ar ginčysis, priklauso nuo Jūsų pačių.

Jeigu niekaip neišeina susitarti su trejų metukų Jonuku ir nusprendžiama „ai, tegul, išaugs”, kai Jonukui bus trylika, tai padaryti bus dar sunkiau, nebent ir tada jis „ai, išaugs”. Skirtumas tik tas, kad Jonukas, pripratęs ginčytis, neims ir probleminėse situacijose staiga nepradės tartis.

Vaikas nėra palepinamas, kai mama apsimeta, kad nemato netinkamo vaiko elgesio („Aai, svarbu ne su juo elgiasi negražiai”). Vaikas nuskriaudžiamas, nes vietoje mylinčios mamos pamokymo, ateity gauna skaudesnes gyvenimo, atsitiktinių aplinkinių pamokas. Jei nuo mažens vaikui transliuojama informacija: „Tegul kiti traukiasi, tu elkis kaip nori“ – šį modelį nuo jaunų dienų jis gerai įvaldys ir naudos kaip priimtiną. Kai stebimės vairuotojais, keliuose negerbiančiais kitų, kai stebimės pirkėjais, sunkiai gebančiais tolerantiškai išlaukti savo eilės – pastebėkime save ir savo vertybes. Ne veidrodyje ryškiausiai matome savo atvaizdą, o stebėdami savo vaikus.

Psichologė Karolina Gurskienė

Mano išsaugoti straipsniai