Santykių šeimoje kultūrai Lietuvoje pastaruoju metu skiriama vis daugiau dėmesio, tuo tarpu emocinio intelekto, kaip būtinos šios kultūros sudedamosios dalies, lavinimas, pasaulyje praktikuojamas seniai, Lietuvoje žengia tik pirmuosius žingsnius.
Šiuolaikiniame pasaulyje socioemociniai gebėjimai daugelyje situacijų yra svarbesni už intelektinius gabumus. Emocinis intelektas padeda suprasti ir kontroliuoti savo bei kitų jausmus. Yra manančių, kad tai yra įgimta savybė, tačiau mokslininkai jau įrodė, kad šį gebėjimą (kaip ir daugelį kitų) galima išugdyti bet kokiame amžiuje. Labai svarbu jau nuo pat mažens mokyti vaikus įvardyti ir kontroliuoti jausmus, tinkamai parinkti balso toną, kūno kalbą, gerbti save ir aplinkinius.
Apie emocinio intelekto svarbą, jo ugdymą ir įtaką vaiko vystymuisi bei jo ateičiai – pokalbis su didžiausio Baltijos šalyse ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas” ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktare Austėja Landsbergiene.
Pastaruoju metu apie emocinį vaiko intelektą pradedama kalbėti vis aktyviau. Kodėl tai taip svarbu?
Apskritai niekam nėra nauja tai, kad žmonių, gebančių bendrauti, draugija yra malonesnė. Tačiau pastarųjų metų tyrimai parodė ir tai, kad vaikų, kurių emocinis intelektas yra aukštesnis, geresni ir akademiniai rezultatai, jie patiria mokykloje mažiau sunkumų, geriau geba bendradarbiauti su kitais vaikais, turi daugiau draugų ir jaučiasi laimingesni. Pastebėta, kad gebėjimus, kurių reikia XXI amžiaus piliečiui, turi būtent tie žmonės, kurių emocinis intelektas yra labiau išvystytas. O juk visi norime, kad vaikai būtų sėkmingi ir laimingi, tiesa?
Kaip galima lavinti vaikų emocinį intelektą? Ką gali šioje srityje nuveikti ikimokyklinio ugdymo įstaigos, mokyklos, tėvai?
Nors emocinio intelekto ugdymo programos jau skinasi kelią ir Lietuvoje, tačiau aš visada noriu pabrėžti, kad be tėvų bendradarbiavimo jos nėra tokios efektyvios, kokios galėtų būti. Kodėl? Todėl, kad tėvai vis dėlto yra pirmieji vaiko mokytojai, o šeimos bei tėvų namų įtaka – didžiausia. Ir, žinoma, svarbu, kad emocinis intelektas būtų ugdomas ir ugdymo įstaigoje, tačiau tai yra daugiau papildas tam, kas vyksta tėvų namuose.
Visų pirma, vaikams reikia padėti įvardinti emocijas. Kaip vaikas gali to išmokti? Matydamas, kaip jūs įvardinate savo emocijas! Kai patiriate emociją, papasakokite savo vaikui, kaip jaučiatės: tegul vaikas mato linksmą mamą, susierzinusią mokytoją ir/arba patenkintą močiutę – visi jausmai yra MŪSŲ jausmai ir verti įvardinimo. Tegul vaikas pamato, kad emocijos yra sudėtingos, kad jų yra devynios galybės, o kartais net ir labai sunkiai įvardinamos!
Lygiai taip pat ne tik įvardinkite savo emocijas, bet ir pripažinkite, kad ir vaikas turi teisę visas jas patirti. Mes vis dar esame linkę liepti vaikui „nurimti”, „susiimti” ir pan., tačiau reikėtų emociją įvardinti: „Suprantu, kad esi itin įpykęs, nes negalime eiti į svečius pas draugą” ir pan. Jūs neturite nei išspręsti problemų už vaiką, nei stengtis, kad vaikas visą laiką būtų patenkintas ir laimingas, tačiau mūsų, suaugusiųjų, užduotis – leisti vaikui pajusti, kad esame šalia, suprantame, kaip jis jaučiasi ir nesmerkiame jo jausmų.
Man nuostabiausia yra tai, kad emocinis intelektas yra lavinamas ir gali būti tobulinamas visą gyvenimą. Žinoma, kuo anksčiau pradėsime vaiką mokyti ir rodysime gerą pavyzdį, tuo vaikui bus lengviau, tačiau – jei dar to niekada nedarėte – pradėti nėra vėlu.dr. Austėja LANDSBERGIENĖ
Įvardinę savo ir vaiko emocijas, kalbėkite ir apie kitų žmonių jausmus, savo elgesiu demonstruokite empatiją, supratimą ir užuojautą. Prisimenu, vienoje konferencijoje mus mokė net jau trejų metų vaikui sakyti: „Normalu, kad tu pyksti, tačiau tu gali pasirinkti, kaip elgsiesi”. Net jau tokio amžiaus vaikas gali mokytis žvelgti į situaciją pozityviai, o ne negatyviai. Be to, taip kalbėdami su vaiku padedame jam pamatyti visumą ir, pavyzdžiui, pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis.
Man nuostabiausia yra tai, kad emocinis intelektas yra lavinamas ir gali būti tobulinamas visą gyvenimą. Žinoma, kuo anksčiau pradėsime vaiką mokyti ir rodysime gerą pavyzdį, tuo vaikui bus lengviau, tačiau – jei dar to niekada nedarėte – pradėti nėra vėlu. Tai yra iš tiesų puiku, nes mes visi turime galimybę tobulėti visą savo gyvenimą!
Kalbėdami apie emocinio intelekto svarbą, ko gero, turėtume kalbėti ne tik apie vaikus. Jūs viena pirmųjų Lietuvoje pradėjote kalbėti apie tai, kad emocinio intelekto ugdymas yra svarbus visai šeimai…
Tikrai taip! Kaip minėjau, vaikams svarbiausia – mūsų, tėvų, pavyzdys. Kaip ir su skaitymu bei mityba, taip ir su emocijų navigacija: mes galime kalbėti ką tik norime, tačiau vaikas mokosi iš to, kaip mes elgiamės. Todėl „Vaikystės Sode” dirbame ne tik su vaikais: intranete yra programos pristatymas tėvams, vyksta seminarai tėvams, kuriuos filmuojame ir visus galima rasti mūsų intranete, psichologės bendrauja ir bendradarbiauja su tėvais, nuo šių mokslo metų turime net emocinio intelekto programos koordinatorę, kuri rūpinasi, kad ir vaikai, ir tėvai turėtų visą informaciją, o emocinio intelekto ugdymas galėtų būti visavertis ne tik „Vaikystės Sode”, bet ir namuose. Žodžiu, žvelgiame į tai holistiškai.
VŠĮ „Vaikystės institutas”, bendradarbiaudamas su „Vaikystės sodu”, pradėjo projektą „Emocinio intelekto ugdymas šeimoje”, kuris yra skirtas visai šeimai, tačiau didžiausias dėmesys jame yra skiriamas tėčiams. Kodėl?
Todėl, kad Lietuva – ne Švedija, kur yra jau gilios tėčių dalyvavimo vaiko gyvenime tradicijos. „Vaikystės Sode” pradedame nuo to, kad visi laiškai yra siunčiami ir mamai, ir tėčiui. Atrodo, smulkmena, tačiau ji yra reikšminga – mes taip parodome, kad abu tėvai yra vienodai svarbūs.
Tėvas vaiko gyvenime yra be galo svarbus nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų. Kuo daugiau tėtė dalyvauja, tuo stipresnis jo ir vaiko ryšys, tuo didesnis vaiko pasitikėjimas savimi. Be to, mamoms taip pat visai kitokia atsakomybė gula pečius, kai vaiko auginimas yra abiejų atsakomybė – juk dabar beveik visose šeimose dirba abu tėvai! Pastebėta ir tai, kad vaikai, kurių tėčiai aktyviai dalyvauja jų gyvenime, nebijo rizikuoti, daugiau juda ir drąsiau sprendžia problemas. Galiausiai, tokių tėvų vaikai patys užauga aktyviai savo vaiko gyvenime dalyvaujančiais tėvais.
Nereikia pamiršti ir to, kad Lietuvoje maži berniukai dar visai neseniai nebuvo arba buvo nepakankamai mokomi įvardinti ir parodyti savo emocijas, apie jas diskutuoti – apie tai kalbame ir šio projekto metu. Taip, padėdami vaikams, tėvai galės padėti ir sau; augindami emociškai brandžius vaikus, patys įgis gebėjimų, kurių (galbūt) neturėjo, o tai tikrai praturtins kiekvieną šeimą.
Susidomėjimas šia programa buvo neįtikėtinai didelis. Vadinasi, ir pačios šeimos šioje srityje jaučia žinių stygių?
Šiandien vis daugiau šeimų supranta, kad mama ir tėtė – komanda. Kai tėvai yra kartu, vaikas jaučiasi saugus. Tokioje šeimoje augantis vaikas žino, ko tikėtis ir neatsiduria situacijose, kur mama sako viena, o tėtė – kita. Galiausiai, bendradarbiaudami tėvai ieško sprendimų, geriausių savo šeimai.
Mes žinome, kad vaikams reikia abiejų tėvų dėmesio ir meilės – veikdami drauge mezgame artimus santykius, praplečiame vaiko akiratį. Kartais, atrodo, reikia tiek nedaug – išmokti būti drauge, įsiklausyti ir girdėti.
Akivaizdu, kad ir mamos, ir tėčio vaidmenys šeimoje bei visuomenėje stipriai keičiasi. Kas jus labiausiai džiugina?
Mane džiugina tai, kad supratome, jog tėvystė – ir menas, ir mokslas.
Kad vis daugiau tėčių matau ir su vežimėliais, ir žaidžiančius viešoje erdvėje su mažyliais, na, ne tik žaidžiančius, bet ir palydinčius į tualetą, guodžiančius nukritus, keičiančius sauskelnes ir pan.
Mane džiugina tai, kad vis daugiau tėvų matau besikalbančių su savo vaikais, nebijančių parodyti savo emocijų bei kalbėti su vaikais apie jų patiriamas emocijas.
Man atrodo, kad esame brandesni, sąmoningesni tėvai, o tai – ir brandesnės bei sąmoningesnės visuomenės požymis.
Jolita MACELYTĖ