Optimizmas – savybė, kurią tėvai gali padėti ugdyti savo vaikams. Nuolat girdėdamas „Nelipk”, „Nebandyk”, „Tau nepavyks”, „Nevykėlis”, vaikas tikrai neugdo savyje optimistui būdingų savybių. Taigi, penki trumpi ir aiškūs patarimai, jei norite užauginti optimistą.
Skatinkite vaiko smalsumą
Maži vaikai iš prigimties yra smalsūs, ir šios savybės suaugusieji gali patys pasimokyti iš savo atžalų. Mažas vaikas tik susipažįsta su šiuo pasauliu, jis nori paliesti, paragauti, išbandyti daug naujų dalykų. Svarbu, kad tėvai neslopintų šios savybės. Išmokęs kalbėti vaikas tėvus apiberia daugybe klausimų: „O kaip?”, „Kodėl?”, „Iš ko?”, „Kam?” ir kt. Svarbu pagarbiai išklausyti ir nenuvertinti vaiko smalsumo bei troškimo sužinoti. Atsakykite į klausimus, kuriuos vaikas jums užduoda. Jei nežinote, ieškokite atsakymų drauge knygose, enciklopedijose. Atlikite namuose vaikiškus eksperimentus, kurie padės vaikui daugiau sužinoti apie jį supantį pasaulį. Tam nereikia ypatingų priemonių – vaikui bus įdomūs tokie paprasti dalykai, kas nutinka, kai augalo sėklą įdedi į žemę, kokiame vandenyje – šiltame ar šaltame- geriau tirpsta cukrus. Skatinkite vaiko smalsumą ir patys „auginkite” savo smalsumą drauge su juo.
Neakcentuokite padarytų klaidų
Išmokti naujų dalykų nedarant klaidų yra neįmanoma. Visi mes klystame – ir maži, ir dideli. Svarbu perteikti vaikui mintį, kad klaidos – tai galimybė jas ištaisyti ir pasimokyti iš savo patirties. Nesistenkite vaikų apsaugoti nuo visų gyvenimo nesėkmių, verčiau savo pavyzdžiu mokykite pasitikėti savo jėgomis ir klaidas taisyti. Sėkmė gyvenime priklauso ir nuo to, kiek mes esame lankstūs priimti savo klaidas bei gyvenime pasitaikančias nesėkmes. Itin skausmingas klaidų priėmimas stabdo natūralią vaiko raidą ir mažina jo pasitikėjimą savimi. Neakcentuokite vaiko klaidų ir nesėkmių – ateikite į pagalbą tuomet, kai vaikas to paprašys. Nesiūlykite savo sprendimų iš keblios situacijos, kai vaikas patiria klaidą ar nesėkmę, tiesiog būkite šalia pasirengę padėti, jei reiks, pasitikėkite vaiku ir jis pats suras geriausią išeitį.
Išmokykite analizuoti ir priimti sprendimus
Jau nuo mažų dienų yra „paslaugių” tėvų, kurie viską padaro ir apgalvoja vietoj vaiko – jam nereikia sukti galvos, kaip apsiauti batus, kaip užsisegti sagas ir kur virtuvėje stovi stalo įrankiai. Išėjus į vaikų darželį ar patyrus pirmuosius konfliktus su kitais vaikais smėlio dėžėje, tokie tėvai irgi viską nusprendžia už vaiką. STOP. Tokie tėvai daro vaikui meškos paslaugą, o toks vaikas neišmoksta analizuoti, kritiškai mąstyti ir priimti sprendimų pats. Leiskite vaikui pačiam suprasti tokių įvykių padarinius ir rasti geriausią išeitį. Vaikas nėra kvailas ar mažas, kad negalėtų nuspręsti pats. Kai vaikas patiria nesėkmę, padėkite jam suprasti, kas įvyko, tačiau jokiu būdu nenuspręskite visko už vaiką – leiskite jam mokytis svarbaus analizavimo ir sprendimų priėmimo meno, kuris jam labai pravers ateityje.
Pastangos yra mūsų stiprioji pusė
Vaikas turi suprasti, kad jo pastangos nėra beprasmės: jis gauna žinių, išmoksta naujų įgūdžių, ir tai yra svarbus jo gyvenimo pamatas. Pastangos, kurias mes įdedame, pagerina mūsų gyvenimą ir tai žinodami mes esame pajėgūs spręsti net sunkiausias problemas. Tik tas, kas tiki savo jėgomis, įkopia į aukščiausias viršūnes. Akcentuokite vaikui, kokios jo pastangos padėjo pasiekti geresnių rezultatų, ką jis padarė ir dabar gali pelnytai didžiuotis? Pastebėkite savo vaikų pastangas, kurios padeda jiems pasiekti daugiau, negu buvo vakar. Išmintingi tėvai savo vaikams kelia tokius tikslus, kurie yra šiek tiek didesni už jau pasiektus iki šiol, tačiau yra realūs, kad vaikas iš tiesų galėtų juos pasiekti.
Lavinkite vaiko emocinį intelektą
Emocinis intelektas atspindi vaiko emocinius bei socialinius įgūdžius, tokius kaip emocijų supratimas, atpažinimas, valdymas, mokėjimas bendrauti ir kt. Emocinio intelekto ugdymas gali padėti vaikui ne tik geriau pažinti save ir kitus, bet ir labiau realizuoti turimus protinius gebėjimus. Bendraudami su tėvais, vaikai mokosi reikšti emocijas, suprasti savo ir kitų jausmus. Dalinkitės savo išgyvenimais ne tik su vaiku, tačiau ir su kitais šeimos nariais. Rodykite ne tik malonius, tačiau ir kitokius jausmus, juos įvardykite, sakydami „aš liūdžiu”, „aš pykstu”. Svarbiausia, paaiškinkite vaikui, kas nutiko ir kodėl taip jaučiatės, kad jis nesijaustų kaltas dėl jūsų prastos savijautos. Tokiu būdu vaikui diegiamas supratimas, kad dalintis jausmais yra normalu, priimtina ir saugu. Domėkitės vaiko jausmais, pastebėję, kad jis nusiminęs, prieikite ir paklauskite jo, kas nutiko. Atminkite, kad vaikas turi teisę išgyventi tokius jausmus, kokius jis jaučia.
