Savo kambaryje užmigdytas, vaikas naktį ateina į tėvų lovą. Mamai jis sako, kad bijosi, tačiau ji abejoja, ar tai negali būti tiesiog įprotis miegoti su tėvais. Ką sunerimusiai mamai patars psichologė?
Mama klausia:
„5,5 metų sūnus nenori miegoti savo kambaryje. Mano klaida, kad leidau miegoti kartu iki 5 metų. Dabar niekaip vienas neužmiega. Jeigu būnu, kol užmigs, šalia, tai vis tiek naktį parbėga pas mus. Sako, kad jam baisu. Bet manau, kad čia ne tik baimė, bet ir pripratimas. Kai miega mūsų lovoje, išmiega visą naktį ramiai.
Bandėm palikti naktinę lempą, nupirkom migdukus, sekam pasakas, kalbam daug, aiškinam, kad jis jau didelis ir turi miegoti savo lovytėje, kad yra saugus, mes gretimame kambary, visai šalia, durų niekada neuždarom. Bet naktį vis tas pats kartojasi. Vaikas sako, kad nori miegoti tik su mumis. Labai pergyvenu dėl sūnaus, nes ryte keliasi anksti į darželį ir miego trūkumas tikrai sveikatos nepridės. Patarkit prašau, kaip išspręsti šią problemą“.
Atsako psichologė Simona Stapulionienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.
Dėkoju Jums už nuoširdų pasidalijimą šeimoje susidariusia situacija. Norisi iš karto nuraminti, jog panašius išgyvenimus ir sunkumus patiriate tikrai ne Jūs viena, su tuo susiduria daugelis šeimų. Jau seniai įvairių šalių psichologai atlikdami tyrimus bando atsakyti į klausimą, ar tėvų miegojimas drauge su vaiku yra tinkamas ar vengtinas dalykas.
Diskutuojama, iki kokio amžiaus vaikams derėtų miegoti su tėvais vienoje lovoje ar tame pačiame kambaryje. Daugumos nuomone, ikimokykliniame amžiuje miegojimas drauge su tėvais tame pačiame kambaryje jokios žalos vaikui nedaro. Tiesa, dalis tyrimų išvadų skelbia, kad su tėvais ar su vienu iš jų miegantys vaikai dažnai būna nerimastingesni nei jų bendraamžiai. Būtent 3-5 metų lietuvių vaikų tyrimas atskleidė, jog miegojimas kartu su tėvais siejasi ir su mūsų šalies vaikų nerimastingumu ir miego problemomis. Įdomu tai, kad vaiko guldymasis šalia nepadeda spręsti emocinių sunkumų. Ypatingai klystama, kuomet mažuosius mamos guldosi į lovas tada, kai išvyksta vyras, o jam grįžus – vaikas „iškomandiruojamas” atgal į savo lovą. Tai vaikui sukelia daug prieštaringų jausmų tėvų atžvilgiu.
Normalu, jei 5-erių metų amžiaus vaikas prašosi pas mamą į lovą susapnavęs blogą sapną, griaudžiant ar stipriai žaibuojant. Tačiau jei tokios vaiko naktinės “išvykos” pasidaro dažnos ir virsta kasdieniu įpročiu, kviečiu pamąstyti, kodėl jis taip elgiasi. Aišku viena: sūnus tikrai nesiekia jūsų paerzinti, jis savo tokiu elgesiu tenori kažką parodyti ar pasiekti to, ko kitais būdais gauti neįstengia. Pasvarstykite, ar vaikas nesijaučia gaunantis mažiau tėvų dėmesio, o gal į tėvų lovą jį atgena namuose tvyranti įtampa? Neretai pastebima, jog vienišos mamos arba mamos, kurių santykiai su vyru prasti, linkusios miegoti su vaikais vienoje lovoje. Tikėtina, kad mamos tokiu būdu save ramina ir guodžia, nebesijaučia tokios vienišos, o kartais ir išvengia intymumo su vyru.Vaikų protesto miegoti vienam priežastimi gali būti ir vaiko atsiskyrimo nerimas, noras kontroliuoti aplinką. Gali būti, jog jie supranta, kad miegodami nebepažais, nebepabendraus su tėvais. Tuo pačiu jie nėra tikri, ar tėvai jam miegant niekur nedings.
Vaikai yra emocinės būtybės ir jie labai jautrūs tėvų emocinėms būsenoms. Dažniausiai pasitaikančios vaikų nerimo, įtampos priežastys: pakitusi mamos būsena, tėvų sutrikę santykiai, nesutarimas su broliais ar seserimis, ilgas ir netikėtas išsiskyrimas su tėvais, gresiančios ar įvykusios tėvų skyrybos, šeimos sudėties pasikeitimai ir kt.
Geriausia, ką galite padaryti – su meile, bet tvirtai ir užtikrinant, kad prireikus būsite šalia, sugrąžinti vaiką į jo lovą. Jei savomis jėgomis nepavyksta rasti tokio elgesio priežasties ir įveikti šių sunkumų, drąsiai kreipkitės pagalbos į psichologą.
Jūs esate teisi, stabilus miegas ir poilsis, režimo įtvirtinimas ypatingai svarbus vaiko raidos etapo uždavinys. Tačiau įsidėmėkite, kad sūnus turi pajusti jumyse tvirtumą ir užtikrintumą, kad net ir atėjęs naktį pas Jus jis vis tiek turės likusią nakties dalį miegoti savo lovoje. Jei šią taisyklę taikysite nuolatos, saugodama ne tik vaiką, bet ir save, savo poilsį, vaikas palaipsniui nurims ir protestų nebebus, atsipalaiduos ir greit užmigs. Čia būtinas pačios mamos ryžtas, kaip ir padedant vaikui atsisakyti maitinimo krūtimi, žinduko ar atsiskiriant darželyje. Kai mamos laimingos, tai jų vaikai irgi laimingi. Tyrimai rodo, kad nelaimingos, prislėgtos mamos dažniau miega drauge su savo mažuoju vienoje lovoje, o laikui atėjus pastarasis sunkiau kraustosi į savo lovą.Kas padeda vaikui užmigti? Nesikeičiantis vakaro ritualas. Vaikams itin patinka pašnekesiai apie tai, kokių išgyvenimų buvo per dieną. Tuomet ramiai jie gali sudėlioti mintis ir užmigti. Galite jo tiesiog paklausti: „Galbūt tau skauda pilvuką ar norisi pabūti su mumis ilgiau, nes retai matomės, juk dieną su tėčiu dirbame,o tu būni darželyje?” Kalbantis svarbu parodyti, kad vaikas yra mylimas, bet mama nėra vien jo – šalia mamos turi likti vietos ir tėčiui.
Verta žinoti, kad ikimokykliniame amžiuje vaikų baimės keičia viena kitą ir būna ypatingai intensyvios. 3-5 m. dominuoja tamsos baimės. Tad visai gali būti, kad jūsų sūnus šalia įpratimo, drauge išgyvena ir tokio raidos etapo baimes. Iki šešerių metų vaikai dar gyvena magiškame animistiniame pasaulyje ir nelabai skiria realybę nuo fantazijos. Šaunia išeitimi gali tapti bendros vaiduoklių paieškos, terapinių pasakų skaitymas ar sukūrimas (kurios įkvėptų berniuką įveikti taip pat ir savo baimę), piešimas. Nupiešus savo baimę ar košmarą, vieną kartą galite pasiūlyti vaikui pripiešti staiga atsirandantį „gynybos objektą”, kitą kartą pasiūlyti į smulkius gabalėlius suplėšyti ir išmesti piešinį, trečią sykį – užklijuoti į voką ir išsiųsti baimę negrįžtamai be atgalinio adreso. Galite pakeisti drauge su vaiku baisų piešinį į juokingą. Ypač svarbu nepasijuokti iš vaiko baimų, jų nesumenkinti, nes gaunamas atvirkštinis efektas – baimė dar labiau užsifiksuoja. Stenkitės, kad vaikas suprastų, kad bijoti normalu ir būdinga visiems žmonėms be išimties, tačiau pasitelkus kūrybiškumą galima tapti didesniam, stipresniam už tą baimę ir ją įveikti. Atminkite, naujam įpročiui susiformuoti reikia atkaklaus kasdieninio 3-8 savaičių darbo.
Ir dar vienas dalykas: pastebima, kad nerimastingi vaikai turi per daug globojančius tėvus. Dažnai ši per didelė globa susijusi su padidėjusiu pačių tėvų nerimastingumu, baimingumu. Iš šio užburto rato išeiti padeda pasitikėjimas vaiku, dažnesnis vaiko drąsinimas nei kritikavimas, pagalba jam formuojantis savarankiškus įgūdžius, kaip įveikti kylančias baimes ir nerimą. Dalinkitės su vaiku, kaip jūs būdami jo amžiaus, o gal net ir šiandien tvarkotės su savo baimėmis, kokiais būdais jas įveikiate. Būkite su savo vaiku pozityvūs, kantrūs ir nuoširdūs. O svarbiausia, tikėkite, kad jūs drauge su vaiku visa tai įveiksite. Aš jumis tikiu!
