Tokiai diskusijai paskatino vienos mamos nostalgiškas laiškas, pasiekęs mūsų redakciją.
„Žiemą tėvai nebėgiojo iš paskos su kepure ar šaliku ir netikrino, sušalome ar suprakaitavome, o kai susirgdavome, gaudavome puodelį karšto pieno su medumi, aviečių arbatos, česnako ir gulėdavome po pūkiniu apklotu, kol gerai išprakaituodavome. Į mišką eidavome patys, be suaugusiųjų palydos. Vasarą valgydavome neplautas uogas, kurios, tikėtina, buvo apšlapintos miško žvėrelių. Bet mama dėl mūsų nebijojo. Ji žinojo: jeigu radome kelią iš namų, rasime ir kelią namo. Aišku, svarbu buvo grįžti laiku, iki tamsos, antraip laukė bausmė.
Kai pradėjome lankyti mokyklą, niekas nepadėdavo ruošti namų darbų. Tėvai jau buvo baigę mokslus ir nesiruošė dar kartą kartoti mokyklos programos. Per vasaros atostogas sėsdavome ant dviračių ir važiuodavome prie ežero. Tėvai mūsų nelydėjo ir, tiesą sakant, nelabai žinojo, kad išvažiavome maudytis. Visi vaikai plaukti išmokdavo kažkaip savaime. Žiemos pramogos buvo paprastutės – sėsdavome ant didelių rogių būrys vaikų – ir pirmyn nuo kalniuko! Kartais rogės atsimušdavo į tvorą arba medį ir mes nuvirsdavome į minkštą sniego patalą. Niekas neverkė, nors visi šiek tiek bijojome šios pramogos. Neturėjome nei šalmų, nei kitokių apsaugos priemonių, o mokytojas, pamatęs mėlynes ar nubrozdinimus, neįtarinėdavo, kad tėvai smurtauja.
Šeštadienio vakarais dažnai likdavome vieni namuose, nes tėvai eidavo į kiną arba teatrą. Mums nereikėdavo auklės, nes visą dieną prasibastę lauke vis tiek laiku nueidavome miegoti. Kadangi daug laiko praleisdavome lauke, ten ir „siusiodavome”. Kad neperšaltume arba nesušlapintume kelnių mes, vaikai, žinojome, kad reikia „siusioti” pavėjui. Aišku, nė vienas nebėgo namo nusiplauti rankų. Dažnai žaidėme šeimą ir virėme sriubą iš lietaus vandens, smėlio, žolės ir kiškio spirų. Kartais tos sriubos ir paragaudavome. Valgydavome juodą duoną su sviestu ir druska arba cukrumi, kreidą, pienes, pievagrybius, rastus pievoje, bulves, verdamas močiutės sename katile kiaulėms, čiulpėme gėlių žiedlapių nektarą. Jeigu įgeldavo bitė, išgerdavome dvi stiklines šilto pieno ir prie skaudamos vietos prisidėdavome samtį.
Nekiurksojome prie kompiuterių, nes jų paprasčiausiai neturėjome. Lankėme senelius kaime. Mus auklėjo kaimynai, atsitiktiniai praeiviai, vyresnių klasių mokiniai, mokyklos rūbininkės. Mūsų mamos gimdė be nuskausminamųjų, nes nežinojo, kad galima taip pasilengvinti gimdymą. Ne visi baigėme aukštąjį mokslą, tačiau visi turime profesiją. Mes užaugome nežinodami, kas tai hiperaktyvumas, bakterijos, nuobodžios auklės, uždaros žaidimų aikštelės ir psichologai…”
2 specialistų nuomonės
VU VšĮ VUL Santariškių klinikų filialo Vaiko raidos centro ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė: man labiau patinka šiuolaikiniai tėvai
„Nes jie yra sąmoningi ir pasiruošę tėvystei. Jie žino, kad vaikui reikia ne tik maisto, miego ir lauko, bet ir tėvų meilės, laiko, praleisto kartu. Šiais laikais tėvai atidžiau stebi savo mažylius, tad labai anksti pamato galimus raidos sutrikimus ir kreipiasi į specialistus, tad šiuolaikinių vaikų psichomotorinė sveikata yra geresnė. Šiuolaikiniai tėvai perka kokybiškesnius žaislus, aktyvinančius raidą, geresnį maistą, todėl vaikai yra kitokie, nei buvome anksčiau.
Sutinku su mintimi, kad anksčiau vaikai buvo savarankiškesni. Manau, vienintelis šiuolaikinių tėvų trūkumas yra per didelis globėjiškumas. Jiems labai sunku „paleisti” vaiką, leisti jam spręsti pačiam, būti savarankiškam. Pastebėjau, kad šiuolaikiniai tėvai vaikus augina sau, o iš tiesų juos reikėtų auginti gyvenimui – reikėtų duoti vaikui pagrindą po kojomis ir leisti gyventi savo gyvenimą. Tai padaryti labai sunku, nes dabartiniai tėvai yra be galo atsakingi ir bijo suteikti mažyliams daugiau laisvės. Vaikai jaučia, kad tėvai jais nepasitiki, ir dėl to nukenčia jų savivertė. Viena vertus, tėvus galima pateisinti, nes jie labai užsiėmę, neturi kada laukti 15 min., kol mažylis apsirengs. Tad aprengia jį patys per minutę.
Šiuolaikiniai vaikai laimingesni ir intelektualesni, nes daugiau mamų juos žindo. O juk anksčiau buvo teigiama, kad maitinti iš buteliuko patogiau, mat mama nėra pririšta prie kūdikio, ji gali grįžti į darbą, eiti į kiną ir pan. Toks mokymas paskatino alergines ligas, kuriomis serga be galo daug vaikų. Kai mokslininkai pastebėjo, kad daugėja alergiškų vaikų, ėmė skatinti žindyti kūdikius bent iki 6 mėn.
Tiesa, anksčiau vaikai buvo laisvesni ir neprižiūrimi tėvų žaisdavo kieme. Šiais laikais tėvams baisu vaikus išleisti vienus į kiemą, nes gyvename mažiau saugiais laikais. Man jų baimė suprantama. Šiuolaikiniai vaikai bendrauja kitaip, jie puikiai įvaldę naująsias technologijas, yra pratę kalbėtis virtualiai. Gerai tai ar ne, parodys laikas.”
Gydytojos patarimas
„Tėvams patarčiau atsiminti, kad vaikas nėra jų nuosavybė ir auginti jį taip, kad kada nors būtų pajėgus sukurti savo gyvenimą. Kad tai pasiektume, vaikui reikia kuo anksčiau leisti būti savarankiškam, parodyti jam gyvenimo vertybes, labiau juo pasitikėti. Leiskite nuo kūdikystės liesti maistą, pačiam jį ragauti, leiskite išsitepti, ropoti po visą butą, atidarinėti stalčius ir juos kraustyti. Be viso to vaikas neužaugs savarankiškas.”
Gydytoja pulmonologė dr. Sigita Petraitienė: anksčiau vaikai labai daug laiko praleisdavo lauke – vien dėl to jie buvo sveikesni
„Dabar viso pasaulio sveikatos priežiūros specialistai kalba apie tai, kad ne tik miestuose, bet ir kaimuose sunku pamatyti lauke laiką leidžiančius vaikus. Mažieji laiką leidžia prie televizoriaus, kompiuterio, išmaniojo telefono. Kadangi vaikai juda išties labai mažai, jų sveikata prastėja – visiškai sveikų yra tik vienetai. Begalė vaikų turi stuburo, laikysenos bėdų.
Sutinku, kad mieste šiais laikais nėra visiškai saugu išleisti vaikus vienus į kiemą, tačiau keista, kad net tie, kurie gyvena užmiestyje, nežaidžia kiemuose, nesusitinka su kitais vaikais. Kiekvienas vaikas turėtų kasdien išeiti į lauką. Lietuvoje mamos kūdikius su vežimėliais išveža į lauką, tačiau darželinukus ar mokyklinukus pamiršta ir jie didžiąją dienos dalį prasėdi kėdėse. Vaikas, kuris neturi įpročio kasdien būti lauke, ir nenorės bėgti į kiemą. Kadangi tai didžiulė problema, ją spręsti galima tik vienu būdu – kartu su vaikais eiti į lauką. Jeigu išleisime vieną, vaikas atsisės ant suoliuko ir maigys telefoną. Pastebėta, kad tie, kurie laiką leidžia namuose, bijo kūno kultūros pamokų, mat nesijaučia nei vikrūs, nei pasitikintys savo fizinėmis jėgomis.
Vaiko, kuris sėdi namuose prie kompiuterio, dirba vos trečdalis plaučių, pakankamai nesivysto raumenys ir organizmas nesuformuoja atsparumo. Imunitetas vystosi gerai tik tuomet, jeigu susiduria su įvairiomis aplinkoje esančiomis medžiagomis – štai todėl mažylis turi minkyti molį, paliesti medį, žolę ir pan. Kai organizmas išmoksta kovoti su nepavojingomis bakterijomis, susidūręs su ligą sukeliančiomis gali apsiginti ir vaikas nesuserga arba susirgęs lengviau pasveiksta. Dar reikėtų atminti, kad uždaroje patalpoje greičiau plinta virusai ir bakterijos, tad sėdintieji vien uždaroje patalpoje vaikai ir serga dažniau.
Lauke būdami vaikai stiprina regą. Jeigu vaikas daug laiko praleidžia prie kompiuterio, išėjęs į lauką gali atpalaiduoti akis, kurios pailsi žiūrėdamos kur nors į tolį. Laukas gerina ir emocinę vaiko būseną, tas vaikas, kuris daugiau laiko praleidžia lauke, yra ramesnis, mažiau įsitempęs.”
Gydytojos patarimas
„Patarčiau tėvams užsimesti šiltas striukes ir traukti su vaikais į žygius, nes vienas pats vaikas niekur neis. Paauglio galbūt ir neišsivadinsite kartu, tačiau vaikas iki 12-13 m. mielai leisis įkalbinamas kartu ką nors paveikti gryname ore. Vasarą galima važinėtis dviračiais, žiemą čiuožti pačiūžomis ar slidėmis. Kad ir ką veiktumėte lauke, bus tik į naudą sveikatai.”
