Neseniai gimusią dukrytę auginanti mama klausia specialisto patarimo, ar vesti vyresnįjį sūnų į darželį, jei jis to nenori?
Iš mamos laiško:
“Svarstau, ar leisti 4 metų sūnų į darželį, jei jis pernai jame buvo tik sėkmingai du kartus, o šiemet isteriškai rėkia ir nepaleidžia manęs. Namuose auginu dukrytę 1 metų ir turiu galimybę su abiem būti namuose. Berniukui bendravimo įgūdžių netrūksta, jis komunikabilus, judrus. Žinoma, darželis pamokė jį savarankiškumo, kuris nyksta vėl nustojus lankyti darželį”.
Į klausimą atsako individualiosios psichologijos konsultantė Vilma Petrikienė, www.ipi.lt.
Laba diena,
džiaugiuosi drauge su jumis, kad auginate du sveikus vaikučius. Tai didelis turtas, su kuriuo išsiskirti kartais gali būti sudėtinga. Turbūt dėl to ir kyla dvejonė, „ar gerai darau, kad leidžiu vyresnėlį į darželį, juk galėčiau būti su abiem namie; kodėl jis rėkia ir manęs nepaleidžia, taigi darželyje taip smagu, tik žaidžia ir žaidžia; ir pan.”
Kaip suprantu, pernai jūsų sūnus pradėjo lankyti darželį ir pernai jam gimė sesuo. Įvyko du dideli pasikeitimai vienu metu. Sesers gimimas įneša daug sumaišties mažo žmogučio gyvenime, kyla daug klausimų („ar mane vis dar myli”, „gal dabar aš jau nebereikalingas”).
Jam labiau nei bet kada reikia jūsų dėmesio ir meilės užsitikrinimo, jam vis rūpi išgirsti, kad jis svarbus, kad jis matomas, kad jis priklauso šiai šeimai. Ar tai reiškia, kad jis būtinai turi būti su jumis namie? Visai ne. Tačiau laikas, kurį leidžiate kartu turėtų būti kuo labiau kokybiškas.
Ypatingas laikas – tai laikas tik su tuo žmogumi (t.y. mama ir vaikas). Jam labai reikia artumo akimirkų tik su jumis, kai aplinkui nesisukiotų sesutė. Pavyzdžiui, 15 minučių gaudynės lauke ar apsipirkimas parduotuvėje vieni du. Jeigu jis žinos, kad grįžęs iš darželio galės pabūti tik su jumis, jausis saugiau.
Dar labai svarbu yra pastovumas. Kai yra aiškūs įvykiai („dabar tu būsi darželyje, o po vakarienės mes su sese ateisime tavęs pasiimti”), kai gali nuspėti, kas bus, vaikas jaučiasi tarsi kontroliuotų situaciją, kurioje yra. Kurkite atsisveikinimo ir susitikimo ritualus. Pavyzdžiui, būtinai apsikabinate, pabučiuojate, palinkite vienas kitam geros dienos, galima net įdėti raštelį, ant kurio parašyta „Aš tave labai myliu. Mama”, tegu auklėtoja jai perskaitys, jei pasidarys labai ilgu ir/ar liūdna. Susitikę vėl apsikabinate, pabučiuojate, paklausiate, kaip praėjo diena, ką veikė; papasakojate apie savo (tegu tėtis papasakos apie savo) dieną.
Beje, ligos ir/ar mažėjantis savarankiškumas yra kūrybiškas vaiko mėginimas užsitikrinti mamos dėmesį bei globą. Nes „kai sergu, mama viską meta ir rūpinasi tik manimi.”
Pripažinkite jo pastangas („Tu pats apsiavei batus, pažiūrėk, kaip jie draugiškai vienas į kitą žiūri.”).
Padėkokite už pagalbą („Ačiū tau, kad radai kuo užsiimti, kol aš migdžiau sesutę”).
Pasidžiaukite tuo, kad jis yra jūsų gyvenime („Man taip gera, kad tu esi mano gyvenime, smagu matyti, kaip tu augi, tampi vis labiau savarankiškas. Papasakok, kaip tau šiandien sekėsi.”). Kai esi pastebimas, kai pripažįsta, jautiesi mylimas.
Rinkitės meilę.
