Darželyje vaikai neretai apsistumdo ar pakariauja dėl norimo žaislo. Lėtesnieji ir nevikrūs vaikai aukomis gali tapti dažniau. Ar tai jau patyčios? O gal tiesiog vaikiški nesusipratimai, be kurių neužaugo nė vienas vaikas?
Patyčios smėlio dėžėje
Kartais maži vaikai gali būti nemalonūs ar net agresyvūs bendraamžių atžvilgiu. Tai normalus trejų – šešerių metų vaiko elgesys ar jau patyčių užuomazgos? Ar galima kalbėti apie patyčias, jeigu kai kurie vaikai nepriimami kartu žaisti ar kartais apkumščiuojami? Kaip į tai reaguoti ir kaip apsaugoti savo vaiką nuo darželio patyčių? Klausimų šia tema mažus vaikus auginantiems tėvams kyla ne vienas. Mokslininkai ir pedagogai stengiasi atsakyti į juos.
Kas gi yra tos „patyčios”?
Patyčios apima tokias sąvokas, kaip įžeidinėjimas, erzinimas, grubus elgesys. Psichologijos profesorė Francoise Alsaker iš Berno universiteto savo knygoje apie patyčias vaikų darželyje „Chuliganai ir jų aukos” rašo: „Patyčios yra ypatinga smurto forma. Apie patyčias kalbame tuomet, kai vaikas reguliariai ir sistemingai, tiesiogiai ar netiesiogiai, fiziškai arba dvasiškai užgaunamas”.
Auka nuolat jaučiasi pažeminta ir bejėgė, blogiausiu atveju – padaroma ilgalaikė žala savigarbai.
Stumdymas, mušimas, grasinimas, paslėpti drabužiai, išjuokimas, ignoravimas, spaudimas, neteisingas apkaltinimas… Francoise Alsaker tvirtinimu, visa tai gali būti patyčios, jeigu tai vykdoma pagal tam tikrą modelį ir ta pati auka atsiduria kelių piktadarių akiratyje.
Problemos vaikų darželyje
Ar Jorį galima vadinti patyčių auka, jeigu Petras kasdien jį kumščiuoja ir apstumdo? Kol tai daro „tik” Petras, kalbėti galima apie agresyvų elgesį, bet ne apie patyčias.
Ar tai yra patyčios, jeigu viena mergaitė stengiasi „atmušti” kitos geriausią draugę? Kol visame šiame reikale dalyvauja tik trys minėtos mergaitės, tai nėra patyčios. Tik kai kitos mergaitės susivienija prieš vieną paliktą mergaitę, ignoruoja ją ir tai trunka ilgą laiką, tik tada galima spėti, kad tai yra patyčios.
Jeigu vaikas nebenori eiti į darželį ir nepaprastai dažnai trokšta žaisti vienas, gali būti, kad jis jaučiasi nejaukiai. Iš to daryti išvadą, kad dėl tokio jo elgesio gali būti kalti kiti vaikai, būtų pernelyg anksti. Toks jo elgesys gali būti susijęs ir su problemomis namuose, pavyzdžiui, nuolatiniais tėvų konfliktais, neseniai gimusios sesutės sukeltu nerimu, dažna vienatve ar ligomis.
Ar gali tyčiotis maži vaikai?
„Tai, kas primena patyčias, vaikų darželiuose dažniausiai yra konfliktai, kurie yra natūrali vystymosi proceso dalis”, – sako Melitta Walter, atsakinga už smurto prevenciją viename Miuncheno vaikų darželių. Paprastai tokie pykčiai trunka ne taip ilgai, kad įgautų patyčių formą. „Vaikai reaguoja į situaciją, todėl labai abejoju, ar ketverių – penkerių metų vaikas išvis gali imtis sistemingų veiksmų”, – sako Melitta Walter.
Miuncheno vaikų darželio darbuotojos Irene Ott ir Christine Bosch taip pat netiki, kad jų auklėtiniai galėtų būti tiek subrendę, jog imtųsi ilgalaikių ir metodiškų veiksmų. Žinoma, yra dominuoti linkusių vaikų, kuriais žavimasi kaip lyderiais. Kita vertus yra ir tokių vaikų, kurie noriai seka paskui grupės lyderį arba kurie nesigina net ir tada, kai iš jų kažkas atimama. Tik tai neatsitinka tyčia ar planuotai.
Pedagogikos mokslų daktarė Marija Kulis iš Miuncheno, kaip ir jos kolegės, patyčių problemą įžvelgia mokykloje. Vis dėlto, būdama šios srities specialiste, ji pastebėjo, kad „pagrindinės patyčių formos aptinkamos ir vaikų darželyje, pavyzdžiui, socialinės prievartos forma”. Prie to priskiriamas ir dažnai iš vaikų lūpų pasigirstantis grasinimas: „Tada aš nebūsiu geriausias tavo draugas!”. Kai vaikas iš patirties suvokia, kad grasindamas gali įgyvendinti savo norus, jis supranta turintis galią kitų atžvilgiu. Ir kad dėl to dar juo žavimasi.
Vaikai, kuriems patinka dominuoti kitų atžvilgiu ar juos erzinti, nebūtinai turi būti agresyvūs ar pikti. „Pakanka, kad jie suprastų, jog patyčios neša naudą ir niekas nesikiša”, – sako knygos apie patyčias darželyje autorė Francoise Alsaker. Melittai Walter kelia susirūpinimą tai, kad vaikai tokį elgesio pavyzdį dažnai ima iš suaugusių žmonių. Jie tiesiog mėgdžioja tai, ką mato.
Prevencinis darbas
Kad tokie elgesio modeliai neįsitvirtintų ir nevirstų patyčiomis mokykloje, labai svarbu atidžiai stebėti. Irene Ott savo vadovaujamoje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje įvedė kassavaitinį viso kolektyvo susirinkimą. „Skirtingi žmonės turi skirtingus stebėjimo ypatumus. Todėl labai svarbu nuolat pasidalinti turima informacija. Tik taip pasitelkus papildomą iš tėvų gaunamą informaciją galima pastebėjimus klasifikuoti ir įvertinti”, – įsitikinusi specialistė.
Auklėtojos imasi priemonių tik tada, kai pastebimas sistemingas galios disbalansas. Pavyzdžiui, jeigu Domas nuolat keltų toną, o Aleksandrui niekada nebūtų leidžiama pasisakyti. Arba jeigu Viktorija nuolat būtų paliekama viena, net sportuojant ar kartu valgant. „Tada mes bandome kartu su vaikais rasti sprendimą”, – sako Irene Ott. Tą patį pataria ir Francoise Alsaker, kuri atlikdama mokslinį tyrimą kartu su vaikais sukūrė elgesio taisykles.
Iš esmės silpnesniems vaikams tikslingai ieškoma stipresnių jų pusių ir skatinama stiprinti pasitikėjimą savimi. Pasitelkus tokius pedagoginius metodus, kaip vaidmenų ir judėjimo žaidimai, pasakojimai ir pokalbiai, dažnai pavyksta vaiką apsaugoti nuo potencialaus aukos vaidmens. Aleksandras jaučiasi kur kas labiau savimi pasitikintis nuo tada, kai suprato, kad lyginant su Petru žino daug daugiau raidžių ir gali geriau skaičiuoti, nors Aleksandras visais metais jaunesnis už Petrą. Dabar Aleksandras padeda Petrui mokytis parašyti savo vardą.
Francoise Alsaker savo knygoje tvirtina, kad kai kuriems vaikams pirmiausiai reikia išmokti pasakyti „ne”, jeigu jie jaučiasi skriaudžiami arba yra verčiami daryti kažką draudžiamo. Deja, labai dažnai namuose netoleruojamas bet koks vaiko prieštaravimas ir jis žodį „ne” suvokia kaip kažką blogo. Arba jo „ne” paprasčiausiai ignoruojamas, todėl vieną dieną šis žodis jam tiesiog netenka prasmės.
Savo ruožtu, dominuojantiems vaikams taip pat reikia pagalbos, kad galėtų susidoroti su savuoju lyderio vaidmeniu. Kai jų stipriosios pusės ir energija ne slopinama ir baudžiama, o pripažįstama ir tinkamai įvertinama, ją galima nukreipti tinkama linkme, remdamasi ilgamete patirtimi tvirtina Melitta Walter. Pavyzdžiui, futbolo komandai, kad ji galėtų laimėti, reikia stipraus kapitono.
Įspėjamieji ženklai
Taigi tokių patyčių, kaip mes jas suprantame, paprastai darželyje nepasitaiko, nors kartais aiškios jų ribos išnyksta, o ir išimčių visiškai atmesti negalime.
Jeigu vaikas ilgą laiką darželyje jaučiasi nelaimingas, nepriklausomai nuo tokios savijautos priežasčių, tai reikia vertinti kaip įspėjimą. Françoise Alsaker mini galimus tokius požymius:
Vaikas nebenori eiti į darželį.
Jis dažnai skundžiasi galvos, pilvo ir kitais skausmais.
Vaikų darželyje ir žaidimų aikštelėse jis dažniausiai žaidžia vienas.
Vaikas pasidarė labai neramus.
Apie save kalba menkinančiai.
Vaiką kankina suprastėjęs apetitas, miego sutrikimai ir košmarai.
Vaikas turi mėlynių ar sužalojimų.
Jis praranda daiktus arba parsineša juos namo sugadintus.
Pirmas žingsnis – pasikalbėti su darželio pedagogais
Žinoma, visi šie požymiai savaime nereiškia, kad jūsų vaikas tapo patyčių auka. Tam gali būti ir daugybė kitų priežasčių. Bet kokiu atveju tėvai turi parodyti, kad jie rimtai vertina vaiko rūpesčius, be to, privalo apsiginkluoti kantrybe, jeigu jis nenori iškart pasipasakoti. Dažnai patys vaikai jaučiasi kalti dėl to, kad atsidūrė tokioje padėtyje.
Visada patartina ir naudinga pasikalbėti su vaikų darželio auklėtoja, kuri gali padėti surasti neįprasto elgesio priežastis. Tada kartu su vaiku galima rasti tinkamą sprendimą. Dažnai pakanka problemą įvardinti, kad pasijustų pagerėjimas.
