Laimingas, savimi pasitikintis vaikas – kiekvienos šeimos siekiamybė. Apžvelkime keturias dažniausiai pasitaikančias klaidas, kurias daro tėvai auklėdami vaikus.
1. Vaiko aplinkoje esantys žmonės nerodo tikrųjų jausmų
Tarkime, mažas berniukas tvoja kitam vaikui kastuvėliu per galvą. Tokiu atveju sulauksite priešingo rezultato, jeigu vietoj įsiūčio draugišku balsu geranorišku veidu jam sakysite „Tai buvo negražus poelgis, Konstantinai!”. Tai duoda priešingą rezultatą dėl to, kad vaiko smegenys negali teisingai atsirinkti, kokius jausmus jis sukelia suduodamas kitam, negražiai kalbėdamas ar, priešingai, elgdamasis gražiai. Jeigu norite ugdyti empatiją, būtina vaiko atmintyje išsaugoti teisingą veiksmo ir reakcijos santykį.
Empatija ir socialinis elgesys nėra automatiškai įgimti dalykai. Mažo vaiko smegenys pirmiausiai turi atsirinkti, kokie jausmai apskritai egzistuoja. Jis įsimena, kokią paprastai žmonės rodo mimiką ir gestus, jausdami šiuos jausmus. Be to, įsimena, kai į šiuos jausmus tinkamai reaguojama.
Todėl svarbu suaugusiems nuoširdžiai reaguoti, kai mumyse sukyla kokie nors jausmai. Vis dėlto, tėvų „psichavimas” nėra nuoširdi reakcija. Suaugusieji pernelyg dažnai piktnaudžiauja žodžiais, siekdami pateisinti savo nekontroliuojamus įsiūčio proveržius: „Aš tik buvau nuoširdus…” Tikrai, ne. Mes patys atsakingi už savo jausmus. Jeigu atsisakote šio atsakomybės ir permetate ją vaikui, tai nėra brandus elgesys.
2. Tėvai daro viską, kad tik vaikai nepatirtų nusivylimo
Kad galėtų ateityje išgyventi, vaikai privalo išsiugdyti atsparumą. O tai reiškia, kad jie turi išmokti ištverti ir įveikti nesėkmes, kad jas įveikę taptų stipresni. Pagrindą tam sudaro savipagalba ir socialinis rezonansas. Jeigu vaikas nuo mažų dienų patiria, kad gali pats nuveikti ir įveikti kažkokius veiksmus, vystosi tikrasis pasitikėjimas savimi. O jeigu dar sulaukia iš artimiausių žmonių pasitikėjimo, kad jis gali viską įveikti, efektas tik dar labiau sustiprėja.
Ir šiuo atveju suaugusiųjų vidinė laikysena yra svarbesnė nei jų žodžiai. Vaikas labiau įsidėmės tai, kad jį laipiojantį nerimaujantys tėvai prilaikys, nei jų žodžius: „Tau pavyks!” Vaikų smegenyse išliks jausmas, kad laipioti galima tik padedant vyresniems.
Todėl svarbu leisti vaikui nuo pat pradžių nestipriai pajusti nesėkmės skonį. Visiškai nereikia stengtis iš jo kelio pašalinti visų kliūčių, nes nepasitenkinimas dėl to, kad kažkas dar nepavyksta, kursto motyvaciją įveikti patį save.
Jeigu tėvai nuolat stengiasi savo vaiką apsaugoti, užauga gyvenimui nepasiruošę žmonės, kurie pasitaikius pirmajai kliūčiai palūžta arba iš baimės patirti nesėkmę apskritai vengia sunkumų.
3. Vietoj tikro nuraminimo tėvai siūlo pakaitinį pasitenkinimą
Jeigu kažkas klostosi negerai, o tėvai kaip paguodos prizą pasiūlo nedidelę dovaną, taip jie vaiko smegenyse tik užprogramuoja tingią bazinę sistemą. Ji reikalauja greito poreikių tenkinimo, nes tokiu atveju tarsi išsiskiria tam tikras atpildo hormonas.
Taip vaikas iš savo tėvų išmoksta skausmą apeiti „gražiais dalykais”, smegenys neišmoksta jokio atsparumo, o vietoj to reikalauja kažkokio pakaitalo: valgyti, gerti, pirkti, žaisti vaizdo žaidimus ir t.t.
Tarp nuraminimo apdovanojant ir nuraminimo išklausant yra didelis skirtumas. Jeigu paguoda nuoširdi, žmogus jaučia palengvėjimą ir tikrumą. Nenuoširdi paguoda yra pakaitinis pasitenkinimas – jos poveikis greitai išblėsta, todėl žmogui reikia jos vis daugiau. Normalu, jeigu tėvai kartais griebiasi ir antrojo metodo, tačiau jie turi žinoti, kad tai tėra tarpų kamšymas. Kur kas geriau yra apkabinti vaiką ir padėti jam išgyventi skausmą.
4. Tėvai elgiasi nepastoviai
Kai buvau darželyje, turėjau geriausią draugę Mariją. Man ji labai patiko. Tačiau buvo vienas dalykas, kuris mane labai slėgė – tai jos tėvų teroras. Niekada negalėjai žinoti, kaip jie reaguos į vieną ar kitą dalyką. Kartais jie buvo itin malonūs ir apipildavo mudvi saldainiais. Tačiau pakankamai dažnai, iš giedro dangaus, jie staiga supykdavo ir mane apibardavo. Niekada negalėjau žinoti, ką mes blogo padarėme. Neteisingas žodis, neteisingas žvilgsnis ir jau buvo geriau bėgti. Pakankamai dažnai ašaromis apsipylusi Marija atidarydavo duris ir papurtydavo galvą, kai ateidavau su ja pažaisti.
Žmonės turi poreikį, kad jų gyvenime būtų tvarka ir struktūra. Jeigu jie iš anksto negali numatyti, kaip susiklostys jų diena, jie patiria stresą ir gali netgi susirgti. Ta pati taisyklė galioja ir tėvų elgesiui: turi būti tam tikra struktūra, kurią vaikas galėtų iššifruoti, kad žinotų, ką ji reiškia, ir galėtų aiškiai orientuotis pagal ją. Ji suteikia jo elgesiui saugumo.
Jeigu mokykloje matote vaikus, kuriems visuomenė priklijavusi etiketę „su elgesio nukrypimais”, žinokite, kad dažniausiai jie gyvena su nenuspėjamais suaugusiais žmonėmis. Jeigu vaikas nežino, kaip jo paties tėvai pasielgs artimiausią akimirką, jis negali normaliai augti – „normalios” sąveikos taisyklės neinternalizuojamos, užtat nenuspėjamai reaguojama ir liejamas įtūžis ant vaikų darželiuose ar mokyklose.
