Vaikai sako tiesą ir ši jų savybė suaugusiuosius stebina, juokina, kartais erzina, žeidžia ir net gali būti naudinga moksliniams tyrimams.
Eglė Radvilė (31 m.) yra dviejų vaikų mama. Aštuonių mėnesių Fausta Ula – dar kūdikis, kuris žinda krūtį, reikalauja būti liečiama, nešiojama ir jos svarbiausia užduotis, pasak mamos, kol kas yra auginti ir stiprinti savo fizinį kūną. Penkerių Kipras, pasak Eglės, yra normalus vaikas, bet labai techninio mąstymo, pavyzdžiui, gali papasakoti, kaip veikia reaktyvinis variklis su visomis smulkmenomis. „Faustos pomėgis – mėtyti daiktus. Kipras juos pakelia, paduoda sesei, o ta ir vėl numeta. Kipras sako: „Hm… turime tai optimizuoti.” Tada atsineša popieriaus lapą, greitai pabraižo kraną ir kaip jis veiks, paaiškina: čia daviklis, čia tas, čia anas – jis dabar padavinės tau daiktus… Jis ne tik žino, kad negalima liesti elektros laidų, nes jais teka ne pienas, o elektra, bet ir gali papasakoti, kas vyksta, kai ji teka, kas yra ta elektra ir pan. Jis nėra genijus, tiesiog turi tėvus, kurie jam viską aiškina. Mudu abu su vyru esame IT daktarai ir niekada į klausimus neatsakome tiesiog „čia lempa ir ji šviečia”, mes sakome, kad „čia yra lempa, ji šviečia, nes į ją atiteka elektra, o elektra yra…” ir pan. Antra vertus, manau, jis toks dar ir todėl, kad ketverius metus dalyvavo man atliekant mokslinį tyrimą.”
Kas stebina pasaulį
Eglė yra VGTU IT centro vadovė. „Kad užimtum tokias pareigas, turi būti kažką pasiekęs, daktaro laipsnis yra minimumas, kurio reikia, kad galėtum į jas bent pretenduoti. Man jo trūko. Žinojau, kad jei noriu kalbėtis kaip lygi su lygiais universitete, turiu parašyti ir apginti mokslo darbą. Tiesą pasakius, informatikos srityje disertacija yra beveik utopija, nes ji pripažįstama tik tada, kai padarai kažką nauja, o informacinės technologijos visame pasaulyje yra „ant bangos”, kompanijos, tarkim, „Microsoft”, „Apple”, į tyrimus investuoja milijonus, juos atlieka geriausi pasaulio mokslininkai, o aš – viena. Supratau, kad tik padariusi kažką labai keista ir nauja, galėsiu „prasiveržti”. Kaip tik tuo metu vyko 2012 m. futbolo čempionatas ir „Samsung” žadėdama įspūdingą, didelės raiškos vaizdą pradėjo reklamuoti lenktus monitorius. Pamaniau: „O kaip yra iš tikrųjų, ar tikrai šis monitorius toks wow? Reklama yra reklama, o kaip yra iš tikrųjų? Pradėjau galvoti, kas galėtų pasakyti tiesą, kas dar turi aplinkos, t. y. reklamos pažadų, nuomonių, nepažeistas smegenis?
Juk tai yra vaikai! Tik jie nekreipdami dėmesio į nieką gali pasakyti, jiems tikrai patogu ar nepatogu, patinka ar nepatinka.
Tačiau vaikai kaip ir nėščios moterys yra vadinamoji nepažeistųjų grupė, jų negalima tiesiog šiaip tyrinėti, nes tai būtų neetiška. Kreipiausi į Bioetikos komitetą prašydama leidimo stebėti vaikų smegenų bangas ir akių raineles. Jie pasvarstė, padelsė, paklausinėjo ir… sutiko!”
Kas rūpi mokslui
Moksliniam tyrimui 2-4 m. vaikų Eglė „gavo” iš savo feisbuko draugų. „Niekas daugiau nesutiko: nei nepažįstamieji, nei darželiai, nei mokyklėlės. Vienas tyrimo eksperimentas trukdavo apie gerą valandą, vaikui ant galvos uždėdavau smegenų bangų skaitytuvą, ant akių – akių reakcijos skaitytuvą ir įjungdavau specialiai paruoštą filmuką.
Jei leisime vaikams žaisti kompiuteriu, kol „išvarvės” akys, pervargs smegenys, nebeliks tikro gyvenimo poreikio, tai kokia prasmė ir nauda? Tai, ką išmokstame virtualiame pasaulyje, turime pritaikyti tikrame gyvenime.Eglė RADVILĖ
Kad vaikai yra tiriamieji, tai informacinių technologijų mokslinių tyrimų srityje išties buvo nauja. Į klausimą, kurį Eglė kėlė tyrimo pradžioje, vaikai, tai yra jų fiziologiniai rodikliai, atsakė teigiamai: taip, nuo lenkto ekrano darbas tampa efektyvesnis, taigi, tai yra geriau. „Jei susodintume vieną milijoną kinų ir jie dirbtų tą patį darbą, tai prie lenkto ekrano tą pat darbą jie atliktų gerokai greičiau, nei dirbdami prie plokščio monitoriaus, – paaiškina Eglė. – Tyrimas atskleidė ir tai, kad į kai kuriuos gamtos, elektronikos, informatikos dėsnius vaikai reaguoja kitaip nei suaugusieji – labai natūraliai. Tyriau, kaip vaikai žiūrėdami vaizdus ekrane nuo taško iki taško judina akytę ar rankytę. Jie jas judina kitaip nei suaugusieji, todėl vaikams turėtų būti kuriama kitokia programinė įranga. Manau, kad jų smegenys galėtų padėti sukurti programinę įrangą, kai informaciją būtų galima valdyti tik akimis – taip būtų pasiektas daug didesnis informacijos apdorojimo greitis taikant eksperimentų ir tyrimų sprendimus žmonėms, turintiems negalią, po insulto ar komos.”
Kas rūpi mamoms, arba vaikai yra jautrūs
Eglės atliktas tyrimas buvo naudingas ne tik mokslui, bet ir jai pačiai kaip mamai. „Psichologai seniai kalba apie tai, kaip svarbu kontroliuoti, kiek laiko vaikai praleidžia žiūrėdami į ekranus. Seniai pastebėta, kad po daugiau nei dviejų filmukus iš eilės vaikai tampa agresyvesni, piktesni.
Stebint ir analizuojant smegenų bangų skaitytuvo rodmenis buvo akivaizdu, kaip jautriai vaiko smegenys reaguoja į tai, kas vyksta ekrane, ypač į naujus dalykus – nematytus vaizdus, garsus ir t. t. Suaugęs žmogus sėda prie ekrano kažko iš anksto tikėdamasis, t. y. jo smegenys yra tarsi kažkam pasiruošusios, todėl jų reakcijų amplitudinis šokinėjimas yra gana žemas, o vaikų smegenų bangos šokinėja atitinkamai didelėmis amplitudėmis, jų smegenų aktyvumas tuo metu, kai ekrane šaudo, gaudo, kažkas nuolat keičiasi, yra milžiniškas.
Visi tyrime dalyvavę vaikai žiūrėjo epizodus iš jiems gana gerai žinomo filmuko „Maša ir lokys”, taigi, kažkiek pažinojo personažus, galėjo nuspėti, ką jie darys, sakys ir pan. Itin stipri, emociškai kone drastiška (ir tai įrodo staiga suaktyvėjusi smegenų veikla) reakcija kildavo tada, kai ekrane nutikdavo kažkas nauja, dar nematyta, pavyzdžiui, pasirodydavo naujas veikėjas. Jei siužetas, įvykiai, vaizdai kartojasi, vaiko smegenys rimsta, smegenų bangų amplitudė grįžta į pradinę padėtį, bet vos tik parodomas dar nematytas dalykas, vėl kyla audringa reakcija. Kaip tik toks smegenų aktyvumas ir audringos emocijos lemia dažnas isterijas perdozavus filmukų. Tyrimo skaičiai patvirtino psichologų teiginius.”
Šalutinis efektas
Tyrimas truko ketverius metus, vienus tiriamuosius keitė kiti, o Eglės sūnus Kipras užaugo, kaip moteris sako, su smegenų bangų skaitytuvu ant galvos. „Tyrimą darydavau po darbo, kai auklės jau nėra. Būdavo, pasiimu į darbą, jis kažką smagaus žiūri, o aš jį testuoju. Taip ir užaugo, žinoma, ne be šalutinio, bet gero efekto, – juokiasi Eglė. – Neliepiu jam: „Užsidėk kepurę ir sėdėk”, ne, aš jam visą tą laiką viską aiškinau: čia yra davikliai, matuosime smegenų bangas, pasakojau, kaip viskas vyksta, ir pan. Tiek metų buvęs tiriamuoju, kartu su manimi aiškindamasis, kas kaip veikia, kodėl ir kokia prasmė, jis įgavo labai daug žinių ir dabar geba savo vaizduotėje sukurti bet ką. Jei aš nežinodavau, jis klausdavo tėčio, bet niekada nepasakodavau nesamų, išsigalvotų dalykų, kad tik „atsikabintų”. Kartą net gavau pastabą, kad mano vaikas turbūt jau žino, kad nėra ir Kalėdų Senelio. Ne, nežino. Mes leidžiame savo vaikui fantazuoti, bet nemeluojame. Pavyzdžiui, kai Kipras manęs klausia, kas bus, jei prie Saulės priartės jo kosminis laivas, atsakau, kad sudegs, tačiau kai sėdime pievoje ir žiūrime į saulę, sakau jam: „Žiūrėk, kaip gražiai šypsosi saulė.” Stengiuosi, kad teisingi atsakymai apie pasaulį neužgožtų jo grožio.”
Geras daiktas, bet gyvenimas svarbesnis
„Kiprui, informatikų vaikui, kompiuteris neįdomus. Jis supranta, kad tai darbo, o ne laisvalaikio pramogų įrankis. Būna, kad prie jo pasėdi, štai vakar ėjo vėliau miegoti, nes „rašė” laišką auklėtojai dirbdamas kaip ir jo mama – iškart su dviem monitoriais. Bandau iš to išpešti naudos: klaviatūroje ieškojome raidelių – čia A, čia K, čia Z…”
Pasak Eglės, nors populiari nuomonė, ypač vyresnės kartos atstovų, kad vaikams kompiuteris yra absoliutus blogis, tačiau taip nėra. Jis daro ir teigiamą poveikį. „Atsimenu, kaip mane tėvai varydavo nuo kompiuterio. Aš palaukdavau, kada jie eis miegoti, o tada sėsdavau dirbti. Manau, kad kaip tik dėl to kažko pasiekiau gyvenime.
Stebint ir analizuojant smegenų bangų skaitytuvo rodmenis buvo akivaizdu, kaip jautriai vaiko smegenys reaguoja į tai, kas vyksta ekrane, ypač į naujus dalykus – nematytus vaizdus, garsus ir pan.Eglė RADVILĖ
Jei sodiname vaiką prie kompiuterio tik tam, kad jis netrukdytų mums daryti kokius nors darbus, tai aš prieš, nes tai blogai. Svarbu rasti, kuo kompiuteris vaikui gali būti naudingas, ir jį tuo sudominti. Mes daug keliaujame, Kipras visada laiko žemėlapį „planšetėje” ir jam tai labai įdomu. Lygiai taip aš vaikystėje ant kelių laikiau žemėlapį, tik popierinį. Be abejo, vaikai mato, kad kompiuteriu tėvai ne tik dirba, bet ir, pavyzdžiui, skaito naujienas, žiūri filmus, todėl reikia aiškinti, kad tai gali būti ir laisvalaikio dalis, tačiau būtina stengtis, kad tikras gyvenimas vaikui būtų gerokai įdomesnis. Pažinti realų pasaulį vaikams labai padeda močiutės.
Mėgstu sisteminį požiūrį, kuris sako, kad niekas nėra tik blogai arba tik gerai. Duodami vaikui kompiuterį pirmiausia turime žinoti, koks yra tikslas, ko norime iš kompiuterio, o ko – iš gyvenimo. Mes šeimoje stengiamės mokyti vaikus gyvenimo.”
Išmokti gyventi
„Man labai įdomi sritis – insultą patyrę žmonės. Patyrus insultą suyra dalis smegenų neuronų jungčių ir nors fiziškai kūnas yra sveikas, tie žmonės nieko negali padaryti – pakelti ar nuleisti rankos, nežino, kaip valgyti, eiti, plaukti ir pan. Kad jie ir vėl galėtų atlikti paprasčiausius judesius, reikia iš naujo „sujungti” neuronus, atkurti jungtis. Smegenų neuronų jungtys susidaro net tada, kai mes tik įsivaizduojame, kad kažką darome. Pavyzdžiui, užsimerki ir įsivaizduoji, kad plauki, kaip judini rankas, kojas. Tokį pojūtį ir naudą suteikia 3 D akiniai. Jei kažko tinkamai mokysimės virtualiame 3 D pasaulyje, neuronai susijungs gerai. Taigi, naujas insultą patyrusių ligonių reabilitacijos būdas – kompiuterių žaidimai.
Aš labai mėgau žaidimą „Counter strike”, žaidžiau jį daug metų. Netapau žmogžude, o labai taiklia šaule. Kai pirmą kartą nuėjau į tikrą šaudyklą, man sekėsi puikiai. Kodėl? Mat aš tiesiog žinojau, ką ir kaip turiu daryti. Abejoju, ar būtų lydėjusi tokia sėkmė tikrovėje, jei nebūčiau žaidusi kompiuteriu.
Jei leisime vaikams žaisti kompiuteriu, kol „išvarvės” akys, pervargs smegenys, nebeliks tikro gyvenimo poreikio, tai kokia prasmė ir nauda? Tai, ką išmokstame virtualiame pasaulyje, turime pritaikyti tikrame gyvenime.
Jei galite vaikui duoti 3 D akinius, kad pabandytų čiuožti nuo kalno su slidėmis ar rogutėmis, duokite. Jei bijo važiuoti dviračiu ir gali tai išbandyti 3 D pasaulyje, išsiaiškinkite baimės priežastis (nes tai labai svarbu) ir leiskite išbandyti dviratį virtualiai. Tai gali padėti įveikti baimę, įgyti tam tikrų įgūdžių, pasijusti saugiau ir tai bus puiki tikro gyvenimo įžanga. Tačiau niekas nepakeis pasivažinėjimo tikru dviračiu su tėvais.”
„Savo vaikų prie kompiuterio ar televizoriaus ekrano stengiamės neprileisti kuo ilgiau. Kipras pirmą filmuką pažiūrėjo dvejų. Fausta kol kas nėra gavusi jokio ekrano – nei telefono, nei televizoriaus. Kūdikiams iki metukų bet koks ekranas, jo skleidžiama ryški šviesa yra žalinga. Kūdikio kaukolė yra plonesnė, smegenys vystosi labai intensyviai, mobiliųjų telefonų skleidžiamos elektromagnetinė radiacija prasiskverbia pro plonyčius kaulus ir neigiamai veikia smegenų vystymąsi, todėl Faustos net nenešu arčiau ekranų ir visų prašau mobiliaisiais telefonais kalbėtis kuo toliau nuo jos. Juk tokio kūdikio tiesioginė smegenų spinduliuotė yra tas pats, kas vaikščioti po Černobylį be jokių apsaugų.”
Eglės Radvilės pastebėjimai, kurie gali būti įdomūs ir kitoms mamoms:
1. Motyvuoti vaikai užduotis atlieka net penkis kartus greičiau!
2. Daug įvairių besikeičiančių elementų vaikui nepadeda išlaikyti dėmesio, o jį tik trikdo (cirko pasirodymas, kai į sceną įeina daug atlikėjų, vaiko visai nesudomina, o tik trikdo).
3. Nauji elementai patraukia kūdikio dėmesį, tačiau tik laikinai. Tuos pačius elementus, veikėjus reikia kartoti, bet atliekančius skirtingus judesius. Taip vaikas susipažįsta, jaučiasi saugus ir gali toliau analizuoti, ką mato.
4. Didelis ekranas mažam vaikui nereikalingas, nes jis nepastebi viso vaizdo, tik atskirus gabaliukus ir dažniausiai ekrano apačioje ir centre. Kitaip sakant, vaikai „nenuskaito” viso vaizdo, o ieško „kabliuko”.
5. Hyperfokusą, t.y. itin didelį susikoncentravimą, susikaupimą galima vaikui „sukonstruoti” rodant tam tikrus vaizdus ir įterpiant muzikos.
6. Nurimęs vaikas nesuprantamas užduotis išsprendžia intuityviai.
7. Kai žiūri filmuką, vaikas negirdi, kas jam yra sakoma, nes geba apdoroti tik tiek informacijos, kiek yra monitoriuje priešais jį.
Eglė Radvilė: „Mane, mamą, tyrimas išmokė daug dalykų. Pavyzdžiui, savo mažajai žaisti kėdutėje duodu daugiausia du žaislus vienu kartu, nes turėdama daugiau ji sutrinka ir suirzta. Žaisdama su Fausta imu tuos pačius žaisliukus ir juos skraidinu, tada su jais dainuoju, kai duodu naują, vieną seną išimu.
Norėdama paskatinti Kiprą ką nors ryte padaryti 5 kartus greičiau, motyvuoju nenuginčijamais pažadais. Kai įsitraukia į filmuką, stengiuosi jo netrikdyti, nes vaikams sunku grįžti į susikaupimo ir minties sekimo būseną.
Vaikas turi būti sodinamas toliau nuo kompiuterio ekrano, nei tai leidžia šiuolaikinės rekomendacijos (rankos atstumu), nes jei ekranas yra gan didelis, mato tik centrą ir apačią bei visiškai nereaguoja į animacinius dalykus, kurie yra šonuose.”
