Žurnalas “Tavo vaikas” teiravosi vaiko raidos specialistų nuomonės, ar reikia vaikui darželio? O gal jam geriau augti namuose?
Ką į šį klausimą atsakė mūsų pakalbintas psichiatras psichoterapeutas Raimundas Alekna, sužinosite straipsnyje:
Psichiatras psichoterapeutas Raimundas Alekna: ar reikia vaikui darželio?
Psichologės psichoterapeutės Rūtos Bačiulytės įžvalgas galite skaityti straipsnyje “Kodėl vaikui reikia vaikų darželio”.
O ką apie tai mano psichologas Andrius Atas?
„Svarbiausia, kad prieš priimdami vienokį ar kitokį sprendimą, tėveliai iškeltų sau klausimą: ar jie žino priežastį (ir, svarbiausia, ja neabejoja), kodėl elgiasi vienaip ar kitaip. Pavyzdžiui, kodėl neveda į darželį, neskiepija ir t. t. Jei priežastis patiems tėvams yra aiški ir, jų nuomone, protinga, tada viskas bus gerai.
Ar vaikui reikia darželio? Vaikui yra gerai tada, kai gerai yra visai šeimai. Didžiausia dovana jam – matyti laimingus tėvus. Jei tėveliai dėl tam tikrų protingų priežasčių neveda vaiko į darželį, tai jokia tragedija. Ką vaikui duoda darželis? Keturmetis patiria didelį malonumą būdamas tarp bendraamžių ir maždaug nuo tokio amžiaus pradeda kaupti vertingą socialinę patirtį, kuri gyvenime gali būti labai naudinga, ypač jei vaikas – vienturtėlis.
Vaikai, kurie prieš mokyklą lankė darželį, santykinai lengviau pripranta mokykloje. Į pirmą klasę atėję iš namų patiria daugiau įtampos, todėl tėveliai turi suprasti, kad jam reikės pagalbos, t. y. stebėti jį, kalbėtis apie jo jausmus, ko bijo, ant ko pyksta, kas jam nepatinka ir padėti su tais jausmais susitvarkyti. Tėvams padedant paprastai pirmoje klasėje panašios bėdos ir įveikiamos. Be abejo, darželis yra tramplinas į visuomeninį gyvenimą. Vaikui, kuris yra lankęs darželį, tas tramplinas – žemesnis.
Nors teigiama, kad namuose augę vaikai yra kūrybiškesni, o darželinukai – lankstesni, geriau prisitaikę, daugiau visko moka, tačiau, mano galva, svarbiausias akcentas yra kaip tik priežastis, kodėl tėvai neleidžia vaiko į darželį. Juk jei mama nusprendė pati augindama vaiką lavinti jo kūrybiškumą, tikėtina, kad taip ir bus, ji to sieks, todėl šio ar kito įgūdžio jis nepritrūks.
Jei į darželį neveda, nes turi baimių, kad nepritaps, bus skriaudžiamas, patirs „blogiukų” įtaką ir pan., svarbu suvokti, kad tą patirties trūkumą mažylis atsineš ir į pirmą klasę. Vaiko elgesys plačiąja prasme yra labai nulemtas tėvų lūkesčių, todėl, pasikartosiu, tėvai jie turi gerai apsvarstyti ir žinoti, ką daro ir kodėl. Jei žino, viskas gali būti gerai be kuriuo atveju – ar vaikas liks namuose, ar eis į darželį.
Darželis slopina vaiko individualumą, kūrybiškumą? Pastebėta, kad, palyginti su darželinio amžiaus vaikais, kūrybiškumą labiausiai slopina mokykla – maždaug iki penkiolikos metų jo beveik nelieka. Man kyla klausimas, kodėl yra svarbu ugdyti, pavyzdžiui, ketverių– penkerių metų vaiko kūrybiškumą? Tokio amžiaus vaikai ir taip labai kūrybiški! Man atrodo, kad kalbant apie keturmečius–penkiamečius daug svarbiau yra sudaryti sąlygas būti tarp bendraamžių, patirti malonumą bendrauti, o ne saugoti individualumą ar skatinti būti kūrybiškus.
