Visi tėvai, jei jie yra normalūs ir sveiko proto, nori savo vaikams tik gero. Tačiau mūsų įpročiai, vaiko raidos bei psichologijos nežinojimas kartais gali padaryti meškos paslaugą. Kaip dažnai mes vaikus nuvertiname, kritikuojame ir jais netikime? Kaip dažnai mes jiems pasakome tai, kas įsirėžia jiems ilgiems metams ir mažina jų savivertę? Tam, kad sužinotume atsakymus į šiuos klausimus, reiktų labai atidžiai pastebėti, ką ir kaip mes su vaikais kalbame per dieną.
Iš pačių geriausių paskatų, stengdamiesi apsaugoti mylimą atžalą nuo gyvenimo negandų, kartais duodame vaikui patarimų, ką daryti ir ko nedaryti šiame pasaulyje, nukreipiame, mūsų manymu, teisingu keliu. Kiekviena šeima naudoja skirtingus auklėjimo būdus. Dažnai būtent šie žemiau esantys tėvų nuolat kartojami pamokymai užprogramuoja visą vaikų tolesnį gyvenimą, kartais labai stipriai jį apsunkindami.
„Negyvenk!“
„Man nereikia tokios blogos mergaitės!“, , „Kaip aš nuo tavęs pavargau…“,, „Kad tu prasmegtum, netikęs vaike! “ ir panašūs žodžiai, kuriuos tėvai neapgalvotai sviedžia vaikui, gali paskatinti jį įsisavinti baisią direktyvą „Negyvenk“. Ją taip pat skatina ir nuolat besikartojantys pasakojimai apie tai, kiek jėgų sūnaus ar dukros auklėjimui jie skiria, kiek dalykų teko paaukoti, ko gimus vaikui teko atsisakyti: „Jei ne tu, būčiau išvažiavęs dirbti į užsienį…“, „Buvau perspektyvi aktorė, bet gimei tu..“.
Reguliariai tai girdėdamas, vaikas nusprendžia, kad būtent jis yra visų tėvų problemų šaltinis, jų vilčių griovėjas ir apskritai – akivaizdžiai nereikalingas šiame pasaulyje.
Nuolat jausdamas kaltę, vaikas padaro nesąmoningą išvadą, kad turi būti nubaustas. Ir ima pasąmoningai siekti tas bausmes pritraukti. Tokie vaikai gali būti labiau linkę į traumas, jie nuolat įsivelia į peštynes, jiems būdingas neapgalvotas, pavojų gyvybei keliantis elgesys.
Kai užauga, šios direktyvos „Negyvenk!“,aukos turi polinkį į įvairius susinaikinimo būdus. Jie gali įjunkti į alkoholį, narkotikus, rinktis kriminalinį kelią. Jie jaučiasi nenaudingi, niekam nereikalingi, neverti meilės, tad labai dažnai mąsto apie savižudybę.
„Nedaryk!”
„Nebėgiok – pargriūsi!“, „Neatidaryk lango – peršalsi!“, „Nežaisk futbolo – suprakaituosi!“, Tokius įspėjimus šios direktyvos aukos girdėjo po šimtą kartų per dieną iš savo pernelyg globėjiškų ir nerimo kamuojamų tėvų. Priesakas „Nedaryk!” reiškia „Nedaryk be manęs, nes aš geriau žinau, kaip reikia daryti“.
Galiausiai tokie žmonės, net jau seniai išaugę iš trumpų kelnyčių, labai sunkiai priima savarankiškus sprendimus.
„Nebūk vaikas!“
Ši direktyva puikiai žinoma šeimų vyresnėliams. Vos spėję pasidžiaugti gimusiu jaunesniu broliuku ar sesute, jie sužino, kad dabar jau tapo „visiškai suaugę“, todėl turi nusileisti, padėti, viskuo dalintis ir rodyti pavyzdį. Dažniausiai tokie vaikai užaugę tampa perdėtai atsakingi, jiems būdingi specifiniai sunkumai: jiems sunku atsipalaiduoti, dažniausiai jie draudžia sau malonumus ir užslopina savo „vaikiškus“ jausmus bei poreikius, o net jei pasiduoda mažytėms silpnybėms, po to ilgai jaučia kaltę.
Išsilaisvinti nuo užkeikimo
„Negalvok“, „Nebūk savimi“, „Nejausk“, „Neišsiskirk iš kitų“.. Vaikystėje gautų paslėptų priesakų sąrašą galima tęsti be galo. Mūsų tėvai, tempiantys savo kompleksų naštą, perdavė juos mums, o jiems perdavė tokie pat kompleksuoti jų tėvai. Jie neišmanė psichologijos teorijų, bet bandė taip, kaip mokėjo išmokyti mus gyventi. Tačiau kaip žinome, išmokyti galima tik to, ką moki pats… O ar mes auklėdami savo vaikus visada sugebėsime nuspėti, kaip atsilieps mūsų ištartas žodis vaikui? Vargu ar tai įmanoma, juk mes esame tik žmonės, ir toli gražu nesame visagaliai…
Tačiau kiekvienas iš mūsų turi teisę pakeisti vaikystėje priimtus nesąmoningus sprendimus, daryti savo pasirinkimus, laisvus nuo tėvų programų, eiti savo keliu. Ir dar – suteikti galimybę rinktis savo kelią savo vaikams, padėti jiems augti su meile, pagarba ir įsiklausymu.