Krikštynų papročių būta įvairių – priklausomai nuo vietovės, meto, nuo pačių žmonių. Pažvelkime į keletą jų – gal ir šiomis dienomis rasime ką sau pritaikyti.
Senovės krikštynų papročiai ir tradicijos
Senovės lietuviai vaikelį krikštydavo dar visai mažytį – po gimimo praėjus vos kelioms dienoms, mat tikėjo, kad antraip jį gali laumės pagrobti ir sukeisti, o ir žmonių bendruomenei nekrikštytas žmogutis dar nepriklausydavo ir ši jo tarsi neglobodavo. Kol mažylis būdavo nepakrikštytas, prie jo nuolat degdavo arba žvakė, arba koks šviesulys (vykdavo vadinamasis „žibinimas”), kad niekas nenužiūrėtų ir piktosios dvasios aplenktų.
Kūmai – visam gyvenimui
Į kūmus (krikštatėvius) vaikelio tėvai rinkdavosi tik gerus, tvarkingus, dorus žmones, mat tikėta, kad jų nuodėmės ar negeros savybės gali persiduoti mažyliui. Įdomu tai, jog kūmais pasikviesdavo ne vieną porą – kad vaikučiui būtų saugiau, jei kartais ištiktų nelaimė, mat kūmai juk turėtų atstoti tėvus… O kad tėveliai jaustų saiką ir neprisikviestų galybės krikštatėvių, būdavo ir ribojimų. Štai, pavyzdžiui, XVII a. Prūsijoje riba būdavo dešimt, o jei jau norėdavo pasikviesti daugiau, už kiekvieną papildomą žmogų reikėdavo baudą sumokėti…
Tiesa, jei toje šeimoje, kurioje krikštijamas kūdikėlis, anksčiau buvo mirę vaikelių, į kūmus kviesdavo…. nepažįstamus žmones. Tikėta, kad svetimas galės nukreipti piktąsias dvasias nuo šio mažylio, ir jos nieko blogo nepadarys. Ieškodavo tų svetimų žmonių šeimos tėvas – tiesiog išeidavo vakare ar ankstų rytą ir, kurį vyrą ir moterį pirmus sutikdavo, tų ir paprašydavo būti kūmais.
Jei vaikutis gimdavo silpnas ir jį skubiai norėdavo pakrikštyti, būti kūmais irgi paprastai prašydavo nepažįstamųjų. Dažniausiai tai būdavo… elgetos, sutikti prie bažnyčios. Tačiau tai nelaikyta negarbingu dalyku, anaiptol – manyta, kad elgetos yra arčiau Dievo, nes jie neturėdavo jokių materialių turtų, vadinasi, nebūdavo pagundų valdomi.
Tiesa, būti kūmais laikyta garbė, atsisakyti neturint rimtos priežasties būdavo nevalia ir didelė nepagarba šeimai. O ypač nevalia būdavo atsisakyti krikštyti nesantuokinio vaiko – sakydavo, kad šis vaikelis ir taip nuskriaustas, tad reikia jį paremti. Kita vertus, žmonės tikėdavo, jog sutikę būti tokio vaikučio kūmais gaus Dievo malonių, o atsisakę prisišauks nelaimių.
Kūmai paprastai būdavo vedę, o kūmos – ištekėjusios, nes tikėta, jei kviestų nevedusius ir netekėjusias, vaikelis irgi gali nesukurti šeimos. Juk visos kūmų savybės mažyliui persiduoda! Kai kur netgi kreipdavo dėmesį, kad krikštatėviai būtų jauni – ilgiau galės vaikeliu rūpintis, jei reikės. Dar stengdavosi parinkti tokius kūmus, kurie būtų tarpusavyje nesusituokę, iš skirtingų šeimų. Tai aiškindavo tuo, kad vyras su žmona, nori nenori, vis tiek apsipyksta, apsižodžiuoja, gal ir balsą vienas ant kito pakelia, o kadangi viskas, kas susiję su kūmais, persiduoda vaikui, tai jis tokiu atveju gali užaugti rėksnys. Būta čia ir racionalaus grūdo: jei kūmai bus iš vienos šeimos, prireikus vaikui skirs tik vieną dalį paramos, o jei iš skirtingų – jau galės atseikėti kiekvienas savo dalį.
Vienur kūma savo krikšto vaikui pasiūdavo marškinėlius ir juos išsiuvinėdavo, kitur su tais pačiais krikštydavo visus brolius ir seseris. Tikėta, kad taip jie augs draugiški vienas kitam, nebus priešiškai nusiteikę, mokės dalintis ir pan. O kūmas savo krikšto vaikui dovanodavo pinigėlį ir visus pavaišindavo saldainiais.
Kūmai buvo ne šiaip sau žmonės – su jais stengtasi bendrauti, išlaikyti ryšį, tad ir rinkdavosi juos atsakingai – visam gyvenimui. Netgi sakydavo, kad nieko nėra baisiau kaip su kūmais pyktis. O ir patys krikšto tėvai negalėjo apsileisti – turėjo savo krikštavaikiu rūpintis, būti jam atrama ir pavyzdžiu, padėti, patarti.
Ruošimasis į bažnyčią
Kad ir kokiame krašte vykdavo krikštynos, jos neapsieidavo be daugybės tradicijų. Pavyzdžiui, mūsų akimis žiūrint, gan neįprastai naujagimis iškeliaudavo į bažnyčią. Pirmiausia į namus atvažiavus kūmams, kūma atsisėsdavo ant namo slenksčio, perduodavo dovanas ir tik tada užeidavo į vidų. Kitur atvykę kūmai į namus užeidavo labai atsargiai – stengdavosi neprisiliesti nei prie staktos, nei prie slenksčio.
Ruošiantis į bažnyčią pirmi pro duris išeidavo kūmai, vaikas namuose būdavo apnešamas aplinkui židinį ir paduodamas kūmams. Tačiau ne bet kaip, o pro langą! Vargiai dabar taip pavyktų, ypač, jei kokiame dešimtame aukšte gyvename… Grįžus į namus vaikutis vėl būdavo paduodamas pro langą į namus. Manyta, kad nešamas ne pro duris nesusitiks piktųjų dvasių ir vėlių, mat senovės lietuviai tikėjo, kad tų vėlių gyvena ir po slenksčiu… Kitur tikėta, kad prie kiekvieno namo slenksčio būna giltinė, tad mažylio negalima nešti pro duris.
Kitur prieš vykstant į bažnyčią vaikutis būdavo paguldomas šalia duonos kepalo, ant stalo, paskui perduodamas kūmams. O grįžusieji iš bažnyčios namie laukiantiems svečiams iš karto nesakydavo vaikelio krikšto vardo, išduodavo tik po trečio paklausimo, kad vaikiukas neužaugtų plepiu žmogumi.
Gausios vaišės
Senovės lietuvių krikštynų stalas būdavo gausus. Priklausomai, kuriame krašte, regione vykdavo: vienur svečius pirmiausia vaišindavo vaikučio tėvai, kitur tai jau būdavo kūmų užduotis, rengiami vadinamieji kūmos pietūs. Tokiu atveju neapsieita be keptos kiaušinienės. O ją suvalgius indo neplaudavo – sudaužydavo. Apskritai vaišės būdavo gausios ir suneštinės, mat žmonių dalyvaudavo daug (vien tik kūmų ne viena pora!), tad tėvams patiems suruošti vaišes būtų gal ir sunkiai įmanoma… Visiems vaišinantis vaikutis nenuobodžiaudavo – štai, pavyzdžiui, Žemaitijoje jis būdavo perduodamas iš rankų į rankas, visi jį linksmindavo, palaimindavo, o kūmai net ir nešiodavo aplink židinį. Taip mažylis tarsi įsiliedavo į bendruomenę.
Apskritai krikštynos vykdavo linksmai, su dainomis, visi būdavo puikiai nusiteikę – tikėjo, kad smagiai praėjusios krikštynos dovanos kūdikiui sėkmingą gyvenimą.
Pavyzdžiui, buvęs toks paprotys – iš kūmų, jei šie užsižiopsodavo ir besilinksmindami mažylį iš akių paleisdavo, „pavogdavo” jų krikštavaikį, o į jo vietą padėdavo kokią malką. Šie turėdavo jį išpirkti.
Įvairiuose Lietuvos kraštuose būta tokių krikštynų papročių ir tradicijų:
● Kūmas į krikštijamo vaikučio batuką įdėdavo pinigėlį, kad mažylis nepatirtų nepritekliaus.
● Krikšto tėvas prieš važiuodamas į bažnyčią sudaužydavo molinį ąsotį: kuo daugiau šukių, tuo geriau – vaikelis augs laimingesnis.
● Krikšto mama per Velykas vaikučiui dovanodavo margutį. O per krikštynas įteikdavo krepšelį tiems kiaušiniams dėti. Apskritai kūma vaikučiui įvairių dalykų pridovanodavo: ir vilnonių kojinių, kad nešaltų ir nesirgtų, ir angeliuką, kad turėtų savo angelą sargą ir šis jį saugotų, ir muilo su rankšluosčiu, kad prisižiūrėtų, ir netgi česnako, kad piktosios dvasios nelįstų.
● Prieš važiuodami į bažnyčią visi užlipdavo ant akmens, kad mažylio dantys (ir gyvenimas) būtų tvirti.
● Į bažnyčią visi stengdavosi važiuoti kuo tiesiau, kad mažylio gyvenimas būtų kaip tas kelias – tiesus ir sklandus, kad nenuklystų kokiais šunkeliais.
● Kūmai, važiuodami į bažnyčią, turėdavo pasisveikinti su kiekvienu sutiktu žmogumi, antraip mažylis išaugs nemandagus. O ir pavaišinti sutiktuosius reikėdavo, kad vaikelis išaugtų dosniu žmogumi.
● Važiuojant į bažnyčią šiukštu nebuvo galima prisnūsti, nes, tikėta, tada vaikelis ilgai negyvens.
● Kai kur būdavo priimta, jog po krikštynų kūma vaikelio mamai dovanodavo simbolinių dovanų: muilo gabalėlį (kad visada turėtų kuo nuprausti), kruopų maišelį (kad niekad netrūktų maisto), cukraus (kad mažylio maistas būtų saldus).
● Kaip krikštynų atminimas prie namų būdavo sodinamas medelis: berniukui – ąžuolas, mergaitei – liepa.
Krikštynų simboliai
Pats krikšto sakramentas simbolizuoja nuodėmių atleidimą, tikėjimo priėmimą. Pakrikštytas žmogutis tarsi paruošiamas amžinajam gyvenimui. Krikštijant atliekami tam tikri ritualai ir naudojami daiktai, turintys simbolinę reikšmę.
Krikštynų žvakė turėtų būti saugoma visą gyvenimą (ji uždegama per Pirmąją Komuniją, vestuves ir žmogui mirštant). Simbolizuoja amžiną šviesą, kuri padeda eiti gyvenimo keliu jį nušviesdama. Su šviesa susijęs ir krikštynų metu naudojamas vanduo, jis reiškia gyvybę, o ugnies liepsna tą gyvybę padaro šventą. Be to, vandeniu tarsi nuplaunamos nuodėmės.
Žvakę, jei pageidaujama galima papuošti baltu kaspinu.
Krikštijamas vaikutis paprastai aprengiamas baltais drabužėliais – tai nekaltumo, dieviškosios šviesos simbolis. Vaikelis – tarsi švarus baltas popieriaus lapas, kuriame tėveliai ir krikšto tėveliai gali įrašyti įvairių savybių, įpročių ir vertybių. Krikšto drabužėlis taip pat saugomas, juo galima aprengti kitą krikštijamą vaikutį – brolį ar seserį. Jei tėveliai nori, gali papuošti krikštynų drabužėlius: berniukų papuošimai tradiciškai būna rožinės spalvos, o mergaičių – mėlynos (Dievo Motinos apsiaustas irgi buvo mėlynas, tai simbolizuoja jos globą, rūpestį vaikeliu). Jei norima, galima puošti ir baltai arba visai nepuošti.
Specialiu aliejumi (katechumenų) patepama krikštijamo vaikučio krūtinė – jis simbolizuoja sustiprinimą, Dievo apsaugą nuo pagundų ir blogybių. Krizmos aliejumi patepama vaikelio kakta, tai yra išrinkimo, išaukštinimo simbolis, jis – tarsi karalius, kuris rūpinasi kitais, ir pranašas, išpažįstantis Dievą ir skelbiantis jį kitiems.
