Ilgus dešimtmečius visuomenėje vyravo įsitikinimas, kad tėvas turi būti stiprus, tvirtas, santūrus ir emocijų nerodantis šeimos ramstis. Verkiančio, prisipažįstančio, kad bijo ar liūdi, tėčio įvaizdis atrodė svetimas. Tačiau šiuolaikiniai tėvai pamažu griauna senus stereotipus, rodydami, kad jausmų atvirumas – tai ne silpnumas, o stiprybė, kuri kuria tikrą ryšį su vaikais.
Senoji vyriškumo samprata: „Tėtis neverkia“
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, ilgą laiką buvo priimta manyti, kad „tikras vyras“ emocijų nerodo – jis dirba, aprūpina, sprendžia problemas, bet neliečia švelnumo, širdies temų. Daugelis vyrų patys augo su tokiais tėvais ir perėmė tą pačią elgseną, net nesusimąstydami, kad vaikui labai svarbu ne tik tai, ką tėtis daro, bet ir ką jis jaučia ir kaip tai išreiškia.
Ką reiškia vaikui – turėti emociškai prieinamą tėtį?
Vaikams nuo mažų dienų svarbu žinoti, kad jausmai yra normalūs, kad tėtis moka ir gali juos parodyti. Kai tėtis kalba apie savo jausmus, apkabina, guodžia ar pasako „aš tave myliu“, vaikas:
- Išmoksta atpažinti ir įvardyti savo emocijas;
- Jaučiasi saugus, suprastas ir priimtas;
- Labiau pasitiki savimi ir mažiau bijo klysti;
- Auga emociškai brandesnis, empatiškesnis.
Emocinis ryšys su tėčiu ne mažiau svarbus nei su mama – tik jis pasireiškia kitomis formomis, kurios neturi būti šaltos ar griežtos.
Stereotipai, kurie vis dar veikia
Net ir šiandien daugelis vyrų prisipažįsta jaučiantys spaudimą iš aplinkos – ar tai būtų šeima, kolegos, ar net draugai:
- „Būsi per švelnus – vaikai nelips ant galvos?“
- „Tu vyras – turėtum išlaikyti emocinį stuburą.“
- „Ką tu čia verki prie vaikų…“
Šie posakiai vis dar rodo, kad jausmų rodymas laikomas silpnumu, nors iš tiesų – tai brandos ženklas.
Kaip keičiasi šiuolaikinė tėvystė?
Pastaraisiais metais vis daugiau vyrų renkasi sąmoningą, emociškai artimą tėvystę: jie skaito apie vaikų psichologiją, lanko tėvystės kursus, skiria laiką ne tik pramogoms, bet ir giliam pokalbiui su vaiku. Tai rodo, kad vyriškumo samprata plečiasi – šalia jėgos ir atsakomybės atsiranda vietos švelnumui, nuoširdumui ir atvirumui.
Ką gali padaryti kiekvienas tėtis?
- Sakykite garsiai, kad mylite. Ne tik per šventes, bet ir kasdien. Tai paprastas, bet labai svarbus žingsnis.
- Kalbėkite apie tai, ką jaučiate. „Aš irgi šiandien buvau liūdnas“, „Man šiandien buvo sunku darbe“ – tai moko vaiką empatijos.
- Nevenkite ašarų. Verkiantis tėtis – tai ne silpnas tėtis. Tai žmogus, kuris leidžia sau būti tikras.
- Klausykitės. Vaikui svarbu būti išgirstam, net jei jo jausmai atrodo „perdėti“.
- Būkite pavyzdžiu. Jei norite, kad vaikas augtų emociškai brandus – pradėkite nuo savęs.
Emocinis intelektas – svarbus ir vyrams
Mokėti valdyti, išreikšti, suprasti emocijas – viena svarbiausių XXI a. kompetencijų. Ir ji prasideda šeimoje. Tėvai, kurie nebijo parodyti, kad ir jiems būna sunku, kad jie gali suklysti ar liūdėti – augina vaikus, kurie ne tik stiprūs, bet ir žmogiški.
