Seniau buvo nusistovėjęs šeimos modelis, kai mama visą dieną ir naktį rūpinasi kūdikiu, o tėtis iki vėlumos dirba, taip užtikrindamas šeimai maistą ir šiltą būstą. Šiandien, kai gyvenimas iš esmės pasikeitė, toks modelis yra beviltiškai pasenęs ir neteisingas.
Dabar nieko nenustebinsi pasakęs, kad vaiko priežiūros atostogų išėjo tėtis. Tėčiai puikiai keičia kūdikiui sauskelnes ir žino, kuris kremas nuo pašutimų yra geresnis. Mamos, turim konkurentų? Ar pagalbininkų? Jeigu pasirinkote antrąjį variantą, tada suteikite savo išrinktiesiems galimybę prisidėti prie vaiko auginimo.
Tėviškas artumas: įgimtas ar įgytas?
Vyras tikrai mokės ir žinos kaip elgtis su vaiku, jeigu turės galimybę to mokytis. Tos moterys, kurios linkusios viską daryti tik pačios, ne tik labai save apkrauna, tačiau kartu ir daro nemenką žalą tiek savo vaikui, tiek partneriui.
Nepriimdamos vyro pagalbos, jos tarsi nustumia jį į „antrą planą”. Vyras, iki kūdikio gimimo, buvęs svarbiausias jos gyvenime staiga tampa iš „Ateik, pabūkim kartu”, į „Važiuok į parduotuvę, baigėsi sauskelnės”. Toks kūdikio okupavimas nėra naudingas ir pačiam vaikui, nes mažyliui formuojasi suvokimas, kad vienintelis patikimas paramos šaltinis yra mama.
Vaikui augant tai gali išsivystyti į prieraišumo problemas, kai 4 metų vaikas nei pažaisti, nei užmigti be mamos negali. Net jei vyras sako nenorintis būti su kūdikiu, argumentuodamas, kad „prisibus, kai mažylis paaugs“, vertėtų stengtis jam padėti užmegzti artimesnį ryšį su vaiku ir tą buvimą kartu pradėti nuo dabar.
Nemoka ar nenori?
Labai dažnai tėčiai, kelis kartus negavę galimybės prisidėti prie vaikelio auginimo, ima ir tarsi atsitraukia, o laikui bėgant „nemokėjimas“ rūpintis vaiku virsta į nenorėjimą.
Vyrai iš prigimties nėra linkę taip drąsiai guguoti vaikiška kalba priešais neseniai gimusio kūdikio veidelį, jam dainuoti čia pat galvoje gimstančias dainas ar pasislėpę už lovelės krašto žaisti žaidimą “Kukū”. Šiuo atveju jiems dažnai reikia „slapto padrąsinimo”: dažniau palikti su kūdikiu vienu du, tarsi duodant jiems erdvės pažinti vienas kitą iš arčiau. Tėčio bendravimas su vaiku iš esmės visada yra kitoks nei su mama, ir būtent todėl kūdikiui yra reikalingas bendravimas su abiem.
Jei vyrui sunku rasti kalbą su vaiku
Jei pastebėjote, kad Jūsų vyrui tarsi sunku atrasti su vaiku „bendrą kalbą”, paprašykite jo konkrečių darbų, kurie priverstų tėtį pasijausti taip pat reikalingu auginat kūdikį, o kartu ir skatintų mėgautis buvimu kartu su vaiku. Paprašykite vyro atlikti tuos pačius kasdieninius darbus, kokius atliekate Jūs – padėti atsirūgti pamaitintam mažyliui , ką tik išmaudytą nušluostyti ar tiesiog pamasažuoti kūdikio pėdutes. Prašymas „pabūk daugiau su kūdikiu” ar „pasistenk būti jam artimesnis” neduos norimo rezultato, tik sukels daugiau sumaišties ir, labai tikėtina, kad vyras sureaguos priešiškai.
Pasiūlykite tėčiui daugiau su mažyliu susijusios konkrečios veiklos, kuri būtų aiškiai apibrėžiama, ką konkrečiai reikia padaryti: „aš noriu nubėgti į dušą, gal tu gali pamaitinti Luką? Štai paruoštas pienelis”. Kūdikio auginimas ir visi su juo susiję „reikalai” nėra savaime suprantami, o ypač vyrams ir dar su pirmagimiais. Aiškūs prašymai ir konkretus darbų pasiskirstymas yra vieni svarbiausių kriterijų norint sėkmingai visiems kartu „augti”.
Abiejų tėvų pareiga
Kūdikio auginimas, kaip ir pradėjimas, yra bendras šeimyninis stebuklas. Juk iki vaiko gimimo jūs abu stengėtės dalintis namų ruošos darbais, todėl atsiradus naujam žmogučiui nieko nekeiskite – dalinkitės ir kūdikio priežiūros darbus. Vaiko auginimas yra nuolatinė mokykla, kurioje mokosi tėčiai bei mamos.
Niekas mūsų neišmokys būti geresniais tėvais, kaip tik mūsų vaikai. O jei pamokų nelankysime, ar ką nors apskritai išmoksime?..