Sūnui tėtis – pirmasis herojus, dukrai – pirmoji meilė. Žurnalas TAVO VAIKAS uždavė 2 klausimus žinomam tėčiui – fotomenininkui Algiui Kriščiūnui, kuris turi du suaugusius sūnus ir 9 metų dukterį Paulą.
Ką tik jūs veikiate su Paula?
Mes keliaujame į mokyklą. Kiekvieną rytą ji sėdasi ant mano dviračio rėmo ir leidžiamės stačia gatvele žemyn, tada pasukame jūros link ir važiuojame promenada, joje dar tuščia, tik vienoje kavinėje neša staliukus į lauką, mes pasisveikiname su padavėja ir vingiuojame tarp palmių, paskui per tiltelį dykynės link; saulė jau lenda iš už kalno, darosi šilčiau, aš ją apkabinu viena ranka, bent tiek užstodamas vėją, minti sunku, bet noriu, kad šita trumpa kelionė dar nesibaigtų. Bet štai ir mokykla, mes nulipame ir apžiūrinėjame šalikelės augalus, kalbamės apie juos, apie mus, apie pasaulio paslaptis. Kol nuskamba skambutis, tada atiduodu jai kuprinę, pabučiuoju ir akimis lydžiu, kol ji dingsta už mokyklos vartų. Kiekvieną kartą išgyvenu stiprų atsiskyrimo jausmą, akimirką, kai suvokiu, kad myliu ir ilgiuosi. O po pietų važiuoju jos pasiimti, ji ateina pro vartus, pasikabina man ant kaklo, vos išlaikau, bet neskubu paleisti, kol pasodinu ant dviračio rėmo. Grįžtame lėtai, riedame per jau įkaitusią dykynę, pro palmes ir pietaujančias kavines, kairėje mirguliuoja jūra, o aš klausausi klasės nutikimų ir dukros didelių ir mažų problemų.
O labiausiai laukiu vakaro, tada yra Knygos Skaitymo Laikas: jau po aštuonių, Paula guli lovoje, nusipraususi ir su pižama, jos rankose kažkas valgomo (šįvakar – agurkas ir ridikėliai), o mano rankose – Conan Doyle‘s. Kambaryje prieblanda, vos šviečia stalinė lempa ir atrodo, kad esame jaukiame Holmso ir Vatsono bute. Man patinka skaityti – vaidmenimis, jausmingu balsu, su dramatiškomis pauzėmis ir patylinimais ir pagarsinimais, o ji įtemptai klausosi, net pamiršta kramtyti agurką. Kartais stabteliu paaiškinti žodžius ar pasitarti, kas įtariamasis. Aš tai žinau, bet neišduodu, stebiu, kaip ji spėlioja. O kai istorija baigiasi dar sėdžiu ant lovos, glostau jos plaukus ir pabučiuoju prieš miegą. Prisimenu, koks jis būdavo saldus, kai aš buvau aštuonerių.
Koks buvote jos metų?
Draugiškas ir jautrus berniukas. Geras mokykloje, truputį netvarkingas namuose. Rašomasis stalas lygiai toks pat, kaip mano dukters – apverstas daiktais, išterliotas klijais ir dažais. Nes ten nuolat kažkas klijuojama, karpoma ir piešiama. Sąsiuviniui ant jo vietos nebuvo, norėdamas ruošti namų darbus atsikasdavau nedidelį plotelį, o knygas užkraudavau tiesiai ant kartono atraižų ar kriauklių. Žiūriu į savo dukrą ir matau save – tas pats emocionalumas, dar nesutramdytas – ir ačiū dievui. Labai bijau jį sugriauti, supančioti „normomis“ ir apskaičiavimais. Taip atsitiko man, kai „fantazuojantis berniukas“ pavirto ciniku. O dabar veltui bandau savyje atrasti tą aštuonmetį vaiką. Nes pagaliau supratau: tik jis daro gyvenimą prasmingą.
