Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas el.p. portalas@tavovaikas.lt.
Visų pirma reikėtų pasakyti, kad sūnelis buvo be galo lauktas ir išsvajotas vaikelis. Na, bet kuri mama pasakytų kitaip apie savo mažylį?
Po intensyvių mėnesio „treniruočių” su vyru vieną naktį susapnavau, jog kažkoks balsas „už kadro” pasakė, jog „šį kartą surinkote puikų genų rinkinį”, ir toks lyg buožgalviukas sapne pasivaideno.
Sapnas buvo be galo ryškus ir gražus, toks pilnas teigiamų emocijų. Kelias dienas galvojau apie tai ir lapkričio 3 -osios ankstų rytą pasidariau testą. Buvau visiškai rami, kad esu nebe viena, ir… netrukus pamačiau dvi ryškėjančias juosteles. Širdis iš laimės daužėsi kaip pašėlusi!
Vyrui grįžus iš naktinės pamainos, vis dar varčiausi lovoje. Vyras nuėjo į vonią ir girdžiu šaukia:
– O ką reiškia du brūkšneliai?
– O kaip tau atrodo?
– Esi ne viena?!
Ir džiaugiamės abu kaip maži vaikai.
Penktą nėštumo savaitę gydytoja patvirtino, jog viskas puikiai įsitvirtinę ir belieka auginti bei prižiūrėti savo pilvelį. Nėštumas buvo labai lengvas, pirmąjį trimestrą daug keliavau darbo reikalais ir vis nepamiršdavau pasikalbėti su savo pilveliu. Buvo labai gera jausti, kad ten giliai manyje ir paslėptas nuo visų akių auga stebuklas. Mūsų bendras su vyru meilės vaisius! Labai anksti pajutau ir pirmuosius judesius – 14-tą savaitę, skrydžio metu. Vėliau visos kelionės metu lydėjo „drugelio” plazdėjimas pilvuke. Skrajojome padebesiais.
Nuo pirmų dienų buvau įsitikinusi, jog gims berniukas. Net ir vardai kitokie nesigalvojo, kaip tik berniukiški. Netrukus susapnavau ir savo mažylį – juodaplaukį gražų berniuką. Nuojauta neapgavo- gydytoja bent kelis kartus patvirtino pirminį mūsų spėjimą.
Išėjusi į „dekretą”, vis dar buvau pilna veiklos – paskaitos nėščiosioms, įvairūs kursai, mankštos, o kur dar viso kraitelio pirkimas. Mėgavausi kiekviena akimirka, vyras lepino, vakarais gulėdavome ir vis kalbindavome savo mažylį. Judesiai stiprėjo, o kur dar tas nepakartojamas bendrumo- vientisumo jausmas, kurio neįmanoma pakartoti. Kas rytą sveikindavausi su pilveliu švelniai jį paglostydama ir gaudama stiprų spyrį atgal. Na, ir kita gausybė bendrų ritualų, kuriuos visos nėščiosios išgyvena.
Terminas buvo numatytas liepos 10-12 d. Viskas suruošta, lagaminas sudėtas, mes abu su vyru pasiruošę morališkai. Vyrui nuo liepos 10 dienos prasidėjo naktinės pamainos, abu dar iš vakaro pajuokavome, kad skambinsiu naktį ir iškviesiu namo, kad pailsėtų ir ramiai išsimiegotų, o kitą dieną vėl keliaus į darbą. Išlydžiu vyrą ir 23 val prasidėjo lyg paruošiamieji sąrėmiai. Sūpavausi ant kamuolio, žiūrėdama filmą ir susirašinėdama su drauge, ji vis klausė, ar jau prasidėjo? Aš jau abejojanti, bet nenorinti kelti bereikalingų minčių, sakau: Oi, ne, vėl paruošiamieji kankina”.
Nors telefone įsijungiau ir pradėjau fiksuoti sąrėmių pradžią ir stebėti jų dažnumą. Kartojasi kas dešimt minučių. Antrą valandą keliauju į lovą: užmigti jau nebegaliu, sąrėmiai kartojasi reguliariai kas 7-8 minutes. Ir staiga toks POKŠT garsas pilve, panašu į vandenmaišio plyšimą. Šoku iš lovos, laukdama pliūpsnio vandens, bet nieko. Keliauju į dušą ir jau nesuprantu, ar čia vandenys bėga, ar dušo vanduo. Bet sąrėmiai dažnėja. Skambinu vyrui ir prašau grįžti. Tuo metu ramiai apsirengiu ir toliau supuosi ant kamuolio. Jaučiuosi visiškai rami rami, net pačiai keista. Vis dar kirba mintis, kad gal tai netikri sąrėmiai, parengiamieji.
Vyras grįžta po gero pusvalandžio visiškai ramus, net nustemba radęs mane apsirengusią. „Negi tu gimdai?”, – klausia, ir gal man pasirodo, bet lyg ir šmėkštelėjo nerimo šešėlis jo veide. Dar ramiai pasiūlau jam pavalgyti ir už kokio pusvalandžio išjudame iš namų. Važiuojam, mašinoje per sąrėmius kalbėtis jau nebesinori. Gimdymo namų priimamasis skendi tamsoje, skambinam kelis kartus, kol ateina apsimiegojusi seselė su žvilgsniu „Ko?”. Lyg nemato, jog pilvas lipa lauk. Dokumentų pildymas, tonusų matavimas, dar sėdėdama seselė nusistebi, kokie sąrėmiai dažni ir stiprūs. Toliau – apžiūra su ne itin malonia budinčia gydytoja, vanduo jau teka kaip pasiutęs, užsiropšti ant kėdės irgi sudėtinga. Taigi, turim 5 cm gimdos kaklelio atsidarymo ir keliaujam į gimdyklą.
Persirengiu savo rūbais, prisega aparačiukus ir laukiam. Akušerė įstato kateterį, dėl visa ko. Tikriausiai geriausia buvo tai, kad neturėjau išankstinio nusistatymo, jog tikrai gimdysiu su/ ar be epidūro. Na, bet pasiruošiam ir tam.
Vyras šalia, kažką kalbamės ir vis kvėpuojam, kvėpuojam, kvėpuojam. Vėliau viskas šiek tiek sulėtėja, na, bent jau mane toks jausmas apima, nes kas valandą kaklelis prasiveria po 1 cm, o aš vis guliu ir kvėpuoju, kvėpuoju, kvėpuoju. Lipu iš lovos, vaikščioti nebesinori, sūpuojuosi ant kamuolio atsirėmusi į vyrą. Jis man drėkina kaktą, vis drąsina mane ir kartoja, kaip mane myli.
Galvoju apie mažylį, kad jam irgi sunku, ir kaip jis stengiasi greičiau pasimatyti su mumis. Žvilgčioju į laikrodį – 7, tada – 8, po to – 9 val. ryto. Sąrėmiai stiprėja, o paskutinė valanda eina vėžlio tempu, kol pajaučiu norą stangintis. Tada jau visas veiksmas ganėtinai greitai: subėga akušerė, gydytojas, rezidentai, visi greitai rengiasi ir drąsina mane: „Varyk, stumk, tu gali”.
Girdžiu šalia vyrą: „Tu šaunuolė”, „Jau matau galvytę”, „Liko visai nedaug”. Matau tik jo akis. Ir be galo noriu, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų. Vienas, du, dar pora stūmimų ir toks didelis palengvėjimas. Šlapias ir mažytis gumulėlis paguldomas ant mano krūtinės. Verkiu balsu, šalia knerkščia mažytis mūsų sūnelis, vyras irgi verkia mus apkabinęs. Mažiukas atsimerkęs ir žiūri į mane. Mūsų gražuolis juodais ilgais plaukučiais sūnelis!
Už šią akimirką, už tą jausmą galėčiau šimtą gimdymų iškęsti! Gyvenimiška patirtis skaudi, bet kiekviena sekundė verta to gimdymo stebuklo. Guliu, ir taip gera. Be jokių chirurginių intervencijų, be plyšimų, epidūrų. Aš pati! Viską pati kartu su vyru, kurio palaikymas, akys, jo meilė pridėjo be galo daug jėgų. Ačiū jam už tai! Tu – mano Vyras iš didžiosios „V”!
Nėra nei vienos dienos, kad neprisiminčiau tos liepos 11-osios, tų akimirkų, to pirmo įspūdžio, to pirmo mažylio prisilietimo. Dabar tikrai žinau, ką reiškia verkti iš laimės, ką išgyveno mano mama, ką išgyvena visos mamos. Kaip reikia branginti tuos jausmus, santykius ir vienas kitą. Šiandien, žiūrėdama į savo mažylį, mintyse dėkoju savo Vyrui ir kažkam iš aukščiau, kad visgi turėjau galimybę patirti tokią didelę LAIMĘ tapti MAMA.
