53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Mano gimdymo istorija: 9 įtampos kupini mėnesiai

Mano gimdymo istorija: 9 įtampos kupini mėnesiai

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Violetai.

Viskas prasidėjo Šv. Kūčių vakarą, kai už dviejų dienų, antrąją Kalėdų dieną turėjome sumainyti aukso žiedelius. Toookia meilė visai netikėtai apėmė, jog pamiršome (ko niekada gyvenime nebuvo), jog nesisaugojom nėštumo. Na, bet po visko dar pašmaikštavom, jog tikrai nepastosim po vieno vienintelio kartelio, juk vaikelio planavimas ilgas procesas.

Atšokom savo vestuves, į visus šeimos pagausėjimo linkėjimus atsakydavom su šypsenom: ne ne, to dar teks palaukti bent pora metelių, dar pagyvensim dėl savęs, o ir planų dar visokių tiek daug…

TAIP PAT SKAITYKITE:
Nėštumo metu mylintis peršti: pataria ginekologė
20 įdomių faktų apie nėštumą

Kaip dabar atsimenu, sausio 9 d. turėjau sulaukti mėnesinių, tačiau kažkaip jos nepasirodė, na, pagalvojau, rytoj tai tikrai sulauksiu. Pabundu ryte ir vėl nieko, apėmė šioks toks nerimas, bet su vyru dar pajuokavom: „ne, ne, TO tikrai negali būti”. Bet visą dieną kažkokia keista nuojauta, jog kažkas ne taip, tad nusprendžiau pasidaryti testą. Na ir ką, testas rodo neryškią antrą juostelę, ir tada suprantu, jog jau laukiuosi, bet kažkas viduje sako: „ne, juk tikrai negali būti.

“Naktis praeina neramiai, vis mąstant apie nėštumą, bet viduje viliuosi jog tai ne tiesa, juk dar tiek daug visko reikia padaryti, dar net santuoka nespėjom pasidžiaugti. Rytinis testas: DVI ryškios juostelės, su vyru abu verkiame, tik nežinom ar iš laimės, ar iš liūdesio. O greičiausiai – dėl netikėtumo.

Po savaitės apsilankiau pas gydytoją, jis patvirtino nėštumą, bet pasakė, jog per dvi artimiausias savaites arba vaisius įsitvirtins, arba ne. Aišku, aš pagalvojau, koks dar „neįsitvirtins”, juk aš jau laukiuosi, tai viskas man bus gerai. Po 5 d.ienų pradedu kraujuoti, vyras greitai veža į ligoninę, ten nuostabi gydytoja mane apžiūri ir paklausia, ar saugom nėštumą, aš nedvejodama atsakau – žinoma, ir ji mane paguldo tolimesniems tyrimams, po kurių paaiškėja – progesterono trūkumas, ir nors vilties yra, bet greičiausiai vaisius neišgyvens…

Tada su vyru jau verkiame, nes kaip čia gali būti – vos spėjome apsiprasti, jog būsime tėveliai, o staiga jau ir netenkame šio džiaugsmo. Tačiau aš žinojau, jog padarysiu viską, kad tik išsaugočiau savo vaikelį.

Po kelių dienų mane išleido namo, nes baigėsi kraujavimas, o ir vaisius laikėsi gerai. Tada iki 12 savaitės nerimas ir nuolatinis bei be galo varginantis vėmimas, kuris tęsėsi iki 20 savaitės. Bet mes bent jau žinojom, jog viskas gerai ir greitai tapsim tėveliais.

35 nėštumo savaitę gydytoja pastebėjo, jog sulėtėjo vaikelio augimas.

O siaubas, vėl panika, vėl įtampa, kodėl mums taip… Ką mes tokio padarėm šitam gyvenime, kad tiek iškentėti reikia? 37 nėštumo savaitę, dar didesnis vaikelio augimo sulėtėjimas, vandenų sumažėjimas ir vėl ligoninė, tik šįkart kitame mieste, kadangi nėštumas tapo rizikingas…. Galiausiai 39 savaitę gydytojai nusprendė gimdymą paskatinti.

Apie 17 valandą prasidėjo reguliarūs sąrėmiai, kurie buvo juokingi, dar pagalvojau: „pfff, jei čia taip skauda, tai aš galiu nors ir 10 kartų gimdyti”. Be 10 minučių 19 val., mane apžiūri gydytojas, pamatuoja vaikelio toniukus ir greitai kelia į gimdyklą… Kažkaip labai jau greitai!

Tada gydytoja rezidentė greitai nuleidžia man vandenis ir pasako gydytojai, kad jie ne žali. Po vandenų nuleidimo prasidėjo „maloniausi sąrėmiai”, o siaubas, galvoju, koks skausmas, bet kažkaip kenčiu. Vyras padeda, galvoju, iškęsiu, juk viskas dėl mūsų mažutės. Pusė 10 vakare dar vyras paklausia akušerės, ar realu susitikti su dukryte dar šįvakar, tačiau ji pažiūrėjusi jog tik 4 cm atsidarymas, nusišypso ir pasako: „Oi, tikrai ne, nebent įvyktų stebuklas”

Aš tą išgirdusi iškart paprašau epidūro, nes maniau, jog neatlaikysiu dar pusė nakties tokių skausmų.

Pradeda leisti epidūrą, apie 10 val. baigia, ir gydytojas išeina. Epidūras dar neveikia, bet kažkas vyksta (lyg ir į tualetą norisi), vyras pakviečia akušerę, pasakau, ką jaučiu. Akušerė tik nusišypso ir sako: „Geras noras”.

Rezidentė mane vos ne kvaile palaiko, mano, kad turbūt išsigalvoju, juk prieš 20 min buvo 4 cm atsidarymas, bet nusprendžia mane apžiūrėti. Ir staiga žiūriu – tik lovą pradėjo konstruoti, iškvietė gydytoją ir sako” Viskas, gimdom”. Vaje, juk dar tik 4 cm buvo… Su vyru susižvalgom, kad jam jau laikas išeiti, nes taip buvom nusprendę.

Na, ir dar 3 sąrėmiai, keli stūmimai ir 22.10 val. pamatau savo džiaugsmą, kurį iškart subėgę apžiūrinėja neonatologai. Už kelių minučių akušerė padavė man pačią gražiausią mergytę pasaulyje ir pakvietė vyrą užeiti. Pamatau, kaip jis verkia iš džiaugsmo, o mano veide tik šypsena, pagaliau po tiek nerimo ir įtampos mes visa šeima drauge…

Ir vis dėlto stebuklų būna… Mūsų 2600 g ir 49 cm. kalėdinis stebuklėlis (taip mes ir dabar dar vadinam savo dukrytę, juk būtent per Kalėdas ji ir pasirinko mus savo tėveliais) gimė sveika ir stipri, pagal Apgar 9/9.

Violeta

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Mano išsaugoti straipsniai