53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Maniau

Maniau, kad baisiausias darbas atliktas, bet… Skaitytojos gimdymo istorija

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai mamytei, kuri paprašė nesakyti jos vardo.

Savo pirmagimio labai laukėme

Kai vėlavo mėnesinės, vienas nėštumo testas parodė teigiamą rezultatą, o kitas – neigiamą… Buvo labai smalsu ir neaišku, kas kaip, tad ilgai netrukę nuvykome į ligoninę pasitikrinti. Kadangi turėjau prieš tai problemų su moteriškomis ligomis, galvojau, gal vėl kas negerai.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Mano gimdymo istorija: be skausmo, greitai ir lengvai
Kaune pristatyta nėščiųjų rūbų kolekcija

Pažiūrėjo echoskopu ir pranešė, kad kūdikio nemato, bet gimdoje atsiradusi cista. Ilgai nelaukusi, tą pačią savaitę nuvykau privačiai pas kitą ginekologę, į didmiestį. Ten žiūrėjo, žiūrėjo ir pranešė, kad susiformavęs geltonkūnis, o embriono nesimato…

Išėjau iš kabineto, apsiverkiau, parašiau sms manęs lauke laukiančiam sutuoktiniui ir grįžau į kabinetą pas ginekologę bei parodžiau pilvo šone vietą, kurioje maniau, kad yra leliukas. Ir štai – gydytoja vėl atidžiai pažiūrėjo tą vietą ir rado dar mažytę gemalinę pūslelę!

Labai laukėm, ar viskas bus gerai...

Na ką, praėjo kiek laiko- vėl pažiūrėjus echoskopu pamatėme kaip plaka širdelė, sekėme kaip vystosi kūdikėlis. Jaučiausi puikiai, todėl nustebau, kai 25 savaitę išgirdau, kad gresia persileidimas. Tačiau tikėjome, kad mūsų mažylis stiprus. Ėjau iki paskutinio mėnesio į darbą, į susitikimus ir t.t. Viskas buvo puiku.

Beprotiškai bijojau gimdymo, todėl susitariau su gydytoja, kad gimdysiu didmiestyje privačiai, kad viskas būtų šalia (kūdikių reanimacija ir t.t.).

Štai atėjo gimdymo diena – ramu, gimda veiklos jokios. Praėjo dar kelios dienos, savaitė. Atėjo jau ir antra savaitė – vis dar ramu, mažylis jautėsi gerai, vandenų pakankamai, sąrėmių nei paruošiamųjų nebuvo.  Nusprendė gydytoja skatinti gimdymą.

Praverkiau visą dieną prieš tą lemtingą dieną. Beprotiškai bijojau gimdyti, bijojau skausmo, nesėkmių, traumų ir t.t…

Išaušo lemtinga diena.

Ryte pradeda skatinti gimdymą, po pietų – dar. Užrašinėjau vaikučio judesiukus ir verkiau iš baimės ir nežinomybės, rašiausi, kas kiek laiko skausmai.

Po poros valandų atsidūriau gimdykloje, nuleido dirbtinai vandenis -švarūs, nepažaliavę, jų daug… Tada skausmai pasidarė išvis stiprūs. Gydytoja rekomendavo epidūrinę nejautrą pasidaryti, jei jau nebeiškenčiu.

Atvyko anesteziologas, pajungė vaistukus. Skausmas sumažėjo, tačiau vėliau gavosi taip, kad viena pusė nutirpo, o kitą pusę jaučiau – jaučiau ir skausmą, tačiau nebe tokį didelį. 

Gydytoja pranešė, kad tikrai gimdysim šiandien, nes buvo rizika, kad galime ištempti ir iki ryto, o gali viskas pasibaigti ir cezariu. Tačiau vakare jau turėjome didelį vaikutį – 4 kg ir labai gražų. Pagal APGAR įvertino 10 balų.

Atrodė, kad viskas puiku

Pusė paros vargo vainikavo džiaugsmelis, kuris atrodė nuostabiai, iškart ėmė gerai krūtį ir t.t. Labai džiaugiausi, kad mano vyras buvo su manimi, nors visą nėštumą tikino, kad jis bijo būti gimdyme ir nedalyvaus. Aš tyliai pykdavau, kad jis nori palikti mane vieną sunkią akimirką.

Gimdymo dieną aš jam sakiau, kad gali išeiti, tačiau jis buvo tvirtas, atsakingas ir nesutiko manęs palikti. Labai juo didžiuojuosi. Jis matė, kaip galvytė išlenda, kaip gimė mūsų kūdikėlis…

Ir buvo ne šlykštu, kaip sako kai kurie vyrai, o pasak mano vyro, buvo tikras džiaugsmas matyti gimstantį savo vaiką. Dabar jis visiems būsimiems tėčiams rekomenduoja dalyvauti gimdyme, nors anksčiau ir pats nesiklausydavo tokių siūlymų.

Vargai, vargeliai

Buvome laimingi ir maniau, kad pats baisiausias darbas atliktas, tačiau, pasirodo, tai buvo tik maži vargeliai.  Antrą parą kūdikėlis norėjo vis kas kelias minutes žįsti krūtį, o man jas jau beprotiškai skaudėjo. Grįžus po 5 dienų namo, prasidėjo infekcija, ten, kur buvo kirpta tarpvietė, skausmas buvo nežmoniškas.

O praėjus porai savaičių, sulaukėme skambučio iš genetikų, kad genetiniai tyrimai, atlikti po gimdymo rodo ligą, apie kurią mes nieko nežinojome. Atrodė, tądien pasaulis nustojo suktis, ir visi gimdymo vargai, visi skausmai maitinant, visi uždegimai yra nulis. Svarbiausia buvo leliukas, toks bejėgis ir mažutis …

Nuvykome iš karto į ligoninę, pradėjome gydymą ir dabar turime nuostabų vaiką, kuris yra pats šauniausias pasaulyje.

Tad, mielos mamos, nebaisūs jokie skausmai, nes tai tik menka kančia prieš gaunamą milžinišką džiaugsmą ir stebuklą.

Vyrai – nebijokite dalyvauti gimdyme, nes tai nuostabi atrama visko bijančiai būsimai mamytei.

A.A.

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Mano išsaugoti straipsniai