Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Gretai.
Diena prasidėjo puikiai.
Pirmiausia apsilankiau kirpykloje, vėliau su vyru ir savo dailiu pilvuku užėjome i fotoateljė įsiamžinti. Kiek vėliau važiavome į gimdyklą apsižiūrėti būsimą gimdymo vietą, pabendrauti su gydytoja bei seselėmis. Mūsų ligoninės akušerijos skyrius man padarė didelį įspūdį. Visos palatos jaukios, personalas labai malonus, gražūs pacienčių atsiliepimai padėjo nusiraminti ir realiau įsivaizduoti patį gimdymą, kuris nebeatrodė jau toks baugus.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Fotoreportažas iš gimdymo namuose ir vandenyje
Kviečia naujas nuotraukų konkursas (gruodžio 1 – sausio 1): LAUKIAM KALĖDŲ
Vakare su vyru pažiūrėjome labai gražų filmą, ir jam pasibaigus tiesiog atsigulusi ir užmerkusi akis dar pagalvojau „Kokia nuostabi diena”. Ir būtent tą akimirką pajutau, jog kažkas teka per kojas, ir niekada nepamiršiu to keisto jausmo persmelkiančio visą kūną…
Pirma mintis: „Ne, taip neturi būti, dar visai ne laikas!”. Vėliau pamenu kaip iš kibiro bėgančius vandenis ir kaip nusirengusi pižamą, be apatinių, visa drebanti laksčiau po kambarį ir bandžiau išknisti lapelį, į kurį kas dieną žymėjau vaikelio judesius ir pažvelgusi į savaičių langelį apmiriau antrą kartą. Kaip tai gali būti? 34 savaitės ir 4 dienos.
Nei daiktai nesudėti, nei dokumentai pasiruošti. Nieko. Praėjo gal 20 min., o vandenys vis bėgo. Tokios panikos gyvenime nejaučiau, nes net neįsivaizdavau, kas manęs laukia. Jokios informacijos apie priešlaikinį gimdymą neskaičiau ir net nesidomėjau tuo.
Apsirengiau ir išvažiavom i ligoninę.
Iš to streso vyras nepaėmė nei mano tapatybės kortelės, nei nėščiosios informacijos. Teko grįžti namo jų paimti, kol mane apžiūrėjo. Ligoninėje kažkaip pasidarė ramiau, nes jei kas atsitiktų, vis kas nors pagelbėtų.
Deja, neleido man gimdyti mūsų ligoninėje, nes neturėjo įrangos, reikalingos neišnešiotiems kūdikiams, todėl teko sėsti į greitąją ir važiuoti į gretimą miestą, kur ta įranga yra. Vėl apėmė panikos priepuolis važiuojant į nežinia kur. Pradėjau jausti sąrėmius, o vandenys nesiliovė žliaugę. Meldžiausi visą kelią, kad tik vaikiukui nieko nenutiktų.
Tada pirmą kartą supratau, ką reiškia būti mama.
Nuolatinis jaudinimasis, rūpestis 24/7, ir jau dabar žinau, jog tai niekada nesiliaus.
Nuvykus į ligoninę atliko visus tyrimus ir laukė, kol pradėsiu gimdyti. Sąrėmius jaučiau nuolat, kaip ir vis dar tekantį vandenį (net neįsivaizdavau, kaip į tokį nedidelį mano pilvą tilpo kūdikis ir jo vandenys, kurie tekėjo be perstojo 2 paras).
Kai prasidėjo gimdymas, jam jėgų jau neturėjau, tačiau pavyko vis tik pačiai pagimdyti dukrelę. Paties gimdymo, tiesą pasakius, nelabai pamenu, nes nuolat buvau ant sąmonės netekimo ribos. Kadangi dukrytei reikėjo skubios pagalbos po gimdymo, nieks man jos palaikyti nedavė, vos žvilgtelėjau ir j, ir išnešė. Vėl bemiegė naktis ir nenusakomas jaudulys, nes niekas man nieko nepasakė, kaip ir kas.
Pagaliau ryte (jau vos prašvitus apie 6 ryto tripinėjau prie vaikų reanimacijos palatos) galėjau ją paimti ant rankų ir pamaitinti. Tada pirmą kartą per tas tris dienas pajutau neapsakomą ramybę ir atrodė, jog niekas pasaulyje daugiau neturi reikšmės, tik šis gležnas padarėlis laikantis mano pirštelį ir siurbiantis pieną
Greta
Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
