Mama Aida sako, kad savo gimdymą prisimena lyg sapną ar kino filmą. Jis prasidėjo penkiomis savaitėmis anksčiau, negu buvo planuojama.
Rašau jums laiškutį ir noriu pasidalinti džiaugsmu, kurį patiriu augindama mažylę, vardu Aistė.
Lapkričio 23 dieną mano dukrytei sukaks jau 6 metukai. Dabar ji tokia didelė, palyginti su ta kruopyte, kokia buvo gimusi, nes gimė 35 savaitę, buvo tik 46 cm ir svėrė 2682 kg. Kaip juokavo gydytoja, atskubėjo anksčiau, kad užsisakytų kalėdines dovanas.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Ką daryti, kad atvestas į darželį vaikas neverktų
10 rečiausių Lietuvos žinomų žmonių vaikų vardų
Kad mano vaikelis gali gimti anksčiau, net nepagalvodavau.
Todėl kai tą naktį dažnai ėjau į tualetą, pamaniau, kad turiu problemų su pūsle. Tik vėliau supratau, kad vakare dažnai kietas pilvas buvo ne nuo paruošiamųjų sąrėmių. Iš ryto lyg ir buvo viskas gerai, todėl gydytojui paskambinau tik vyro paraginta.
Kai nuvažiavau pas gydytoją, jis po apžiūros su šypsena sako: „Ponia, pasiimkit daiktus ir važiuokit į ligoninę, kaklelis atsivėręs jau 3 cm”. O aš nejaučiau nei menkiausio maudimo! Pamenu, kaip gydytojas paklausė, kodėl aš šypsausi. Atsakiau, kad dėl to, jog viskas man atrodo kaip filmas. Atėjusi į mašiną, vyrui pasakiau, kad reikia pasiimti daiktus ir važiuoti į ligoninę, nes jau gimdysiu. Jis nepatikėjo. Atsimenu, važiuojam namo ir abu burbam, kad dar reikia nupirkti to ir to, daiktai net nepradėti krauti. Gerai, kad draugė buvo davusi savo sąrašėlį, ką reikia pasiimti, tai daiktus susidėjau greitai ir įdaviau sąrašiuką vyrui, ką dar nupirkti.
Į ligoninę nuvažiavom apie 13 val, priėmime apžiūrėję iš karto liepė keliauti į gimdyklą. Tą dieną buvo likusi paskutinė laisva gimdykla. Nors gimdžiau net 5 savaitėmis anksčiau, dėmesio sulaukėm mažai. Per beveik 7 valandas trukusį gimdymą apžiūrėjo tik vieną kartą ir vaikelio tonus klausė tik vieną kartą (neskaičiuoju apžiūros priėmime). Pirmus sąrėmius jausti pradėjau apie 14 valandą. Žinojimas, kad stiprėjantis skausmas kažkada baigsis, suteikė stiprybės. Tas nusiteikimas padėjo iškentėti gimdymo skausmą ir nerėkti, juk suvokiau, kad nuo rėkimo lengviau ir greičiau niekas nevyks.
Paskambinau savo mamai, nes kiekvieną vakarą pasiskambinam.
Paskambinau jai dieną, bet nesakiau, kad jau gimdau. Nenorėjau, kad jaudintųsi dėl priešlaikinio gimdymo. Kaip visada, mama paklausė, ar juda vaikelis. Atsakiau, kad taip. Dar pagalvojau: „O, kad žinotum, mama, kaip juda.!” Pakalbėjom kaip niekur nieko. Jau vakare, apie 22val, kai paskambinau vėl mamai ir pasakiau: „Labas, močiute”, ji iškart viską suprato. Ir be galo susijaudino… Net norėjo važiuot į ligoninę, vos atkalbėjau, sakau, juk jau naktis, o mažoji reanimacinėje palatoje. Tačiau mama vis tiek negalėjo pusė nakties užmigti iš susijaudinimo.
Apie 19 val. pasakė, kad tuoj paklausys vaikelio tonų. Vyrui pasiūliau, kad kol klausys tonus, gali išeiti prasiblaškyt. Bet taip ir nesulaukėm, kad kas ateitų… 20 val. keitėsi pamaina, aš nusprendžiau prigulti, nes visą laiką supausi ant kamuolio. Tik atsigulusi pajutau tokį spaudimą dubenyje… Kas gimdė, supras mane. Liepiu vyrui greitai kažką kviesti.
Jis išeina į koridorių ir poste esančių sesučių paprašo, kad kas nors ateitų, nes kažkas vyksta. Tikrai vyriškas prašymas, ar ne?.. Praėjo kelios minutės, niekas neateina. Aš jau panikuodama šaukiu, kad vyras kviestų ką nors. Jis vėl išeina į koridorių, poste esančių sesučių klausia ar ateis kas nors, ar ne? Jos nustebusios: „O tai niekas neatėjo?”
Po antro prašymo į palatą labai greitai prigužėjo baltų chalatų. Išgirdau gydytoją sakant, kad „jau matosi vaiko galvutė”. Ir prasidėjo: daryk tą, to nedaryk, lyg anksčiau niekas negalėjo pasakyti, ką ir kaip reikia daryti.
Aistutė gimė 20.32 val.
Paguldė ant pilvo, uždengė užklotu, sutvarkė virkštelę, susuko šiltai į užklotą ir išnešė į reanimacinę palatą, tiesa, vyrui, stovinčiam prie durų, dar parodė. Aš savo kūdikėlio taip ir nemačiau ką tik gimusio, kaip dabar juokauju, kitą dieną galėjo bet ką man parodyti, būčiau priėmus kaip savo, nes net nemačiau kaip mano vaikas atrodo.
Po visko visi balti chalatai taip pat staigiai dingo, kaip ir atsirado. Truputį atsigavusi guliu ir viskas kaip per miglą, lyg viską iš šalies matyčiau, toks nerealus jausmas krūtinėje, kūnas lyg nutirpęs. Negalėjau patikėti, kad jau turim kūdikėlį. Visą naktį negalėjau užmigti, labai laukiau ryto, kada galėsiu pamatyti savo mažylę. Kai pirmą kartą pamačiau tą mažą pumpurėlį dideliais žandukais, norėjosi verkti. Pirmą kartą priglaudus prie krūtinės užliejo toks malonus jausmas, tiesiog palaima.
Dabar tas „mažasis pumpurėlis” jau sveria 24 kg ir yra 123 cm ūgio.
Nėštumo metu vis laukiau, kol pilvukas bus didelis, norėjau nusifotografuoti prisiminimui. Deja… Viskas liko tik atminty. Vis dar pasiilgstu tų judesių pilvelyje…
Aida
Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
