Mintys apie su kiekviena diena artėjantį gimdymą baugino. Ne kartą save buvau pagavusi galvojant, kad galėčiau nešioti dar kelis mėnesius, kad tik nereikėtų gimdyti. Deja, kitos išeities visgi nėra.
Didžioji diena buvo numatyta liepos 1 dieną.
Birželio 30 d. atvykus į eilinę apžiūrą, gydytojas pranešė, kad gimdymo takai gimdymui nepasiruošę ir be Mindauginių nieko nebus. Laiminga, kad gavau savaitę atostogų, išskubėjau į parduotuves pirkti paskutinių daiktelių netrukus gimsiančiam sūnui.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Papasakok savo gimdymo istoriją ir gauk už tai mielą dovanėlę.
Pilvas už vairo jau nebetilpo, tad prisivaikščiojau taip, kad vakare skaudėjo padus. Kitą rytą juos dar tebeskaudėjo, bet prie jų prisidėjo skaudanti nugara ir dažnokai spazmuojantis pilvas. Keista savijauta, pagalvojau aš. Bet prisiminus gydytojų žodžius apie Mindaugines, nuvažiavau su vyru pietauti.
Praėjo kelios valandos, bet lengviau nesidarė.
Draugė patarė paskaičiuoti, kas kiek laiko spazmuoja pilvą. Skaičiuoju, kas 5-6 min. Hmm.. Negi jau gimdau?… Ne, ne, dar ne šiandien, dar nenoriu… Einu į vonią, šiltas vanduo turėtų atpalaiduoti. Deja, po 15 min. poilsio šiltoje vonioje niekas nesikeičia. Pranešu vyrui, kad šiandien vakare šašlykų nevažiuosime. Į nebylų klausimą “Kodėl?”, atsakau “Gimdau. Jau”. Vyras nepatikliai stebi mane bevalgančią grūdėtą varškę. “Nepanaši tu į gimdančią”, – sako. “Kol kas”, – atsakau.
Pakeliui į ligoninę suskaičiavau net mažiausias kelio duobes.
Priėmimo skyriuje nustatė tik 2 cm kaklelio atsidarymą, nors dėl sąrėmių skausmo jau nebegalėjau tiesiai stovėti. Paguldė vakare į ginekologijos skyrių, tačiau sarėmiams pamažu stiprėjant, prieš vidurnaktį pasiprašiau į gimdyklą.
Iš gimdyklos pranešiau vyrui, kad mes jau finišo tiesiojoje, ir jam laikas atvažiuoti. Su gydytoju buvome sutarę, kad pagal galimybes norėčiau išvengti nuskausminamųjų. Deja, teko „paragauti” visų, o galų gale ir epidūrinę nejautrą gavau. 10 val. ryto pagaliau atėjo toji minutė.
Stumiam! – šaukia visa susirinkusi pasitikti mano sūnų komanda.
Stumiu.
Blogai pastūmei. Dar!
Stumiu.
Gerai, dar kartą taip pat!
Hm.. Nepajaučiau jokio skirtumo, gerai, bandau dar kartą.
Ne, nebestumk. Nestumk, negalima.
Noriu stumti.
Negalima, kentėk.
Taip tęsėsi dvi valandas.
Per šį laiką spėjau liepti gydytojui „patylėti”, nes turėjau nestumti, ir tai buvo pats sunkiausias darbas mano gyvenime.
Nestumti. Pasaulis aplinkui dingsta. Nestumti. Ką? Jau galima, ačiū Dievui, vėl galima!
2 vyrai laiko mane už rankų, vienas nuosavas, kitas gydytojas, dar 3-4 žmonės pasitinka mano sūnelį. 12 val. 07 min jis pagaliau gimė, Mano sūnus. Su virkštele aplink kaklą, bet puiki komanda greitai suteikė jam pirmąją pagalbą.
9 balai gimus, 9 balai po 5 minučių pagal Apgar skalę.
Aš jau mama.
Marina
Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
