Papasakosiu, kaip man sekėsi „susidraugauti” su savo gimdymo baime, kuri, kaip ir kitos žmoniškosios baimės, yra įveikiama. Jei pati mamytė jaučiasi pasiruošusi, nesijaudina, gyvena laukimu, geromis emocijomis ir optimizmu – tą baimę galima prisijaukinti.
Sužinojus, jog laukiuosi, užplūdo jausmai, kurių dar niekada nebuvau patyrusi.
Širdyje tarytum kilo jausmų viesulas, kuris sukosi kartu su minčių pliūpsniais. Buvau ir sutrikusi, ir nustebinta, ir džiaugiausi. Visa, ką iki tol galvojau ir kuo gyvenau, staiga pasisuko 180 laipsnių kampu…
Kol apsipratau su ta mintimi, jog būsiu mama, praėjo šiek tiek laiko.
Jaučiau, jog keičiuosi savo vidumi, turiu omenyje ne vien fizinius, bet ir jausmų, suvokimo apie viską, pokyčius. Vis labiau ėmiau nekantrauti, džiaugiausi, nerimas, sumišimas, kuris mane buvo sukaustęs akimirką, kai sužinojau jog tapsiu mama – dingo, išgaravo lyg vakarinis, lengvutis, tačiau tirštas tylaus vakaro rūkas. MAMA – tas nuostabus žodis vis tvirčiau ir tvirčiau kabinosi į mano širdį, ir jis tapo man toks artimas, mielas… O kas dėjosi manyje ? Mažas angelėlis, kuris, kaip yra tikima, dar prieš apsigyvendamas mamytės pilvelyje gyvena greta būsimų tėvelių devynis mėnesius, buvo manyje saugus, mylimas ir labai laukiamas!
TAIP PAT SKAITYKITE:
Papasakok savo gimdymo istoriją ir laimėk mielą dovanėlę.
Domėjausi motiniškais rūpestėliais – nėštumu, vaiko auginimu, jo vystymusi, juk buvau „žalia” šiuose reikaluose. Iš literatūros ir aplinkinių žmonių sužinojau tiek, kad dar galėjau ir kitoms patarti.
Atėjo laukta, svajota akimirka, kai mažasis pilvelio gyventojas mažučiu, nevalingu, trumpučiu spyriuku, kuris jam tikriausiai kainavo daug jėgų, o man tebuvo švelnus dilgtelėjimas, pranešė – MAMYTE, aš jau didukas, jau galiu ir tave paliesti!
Tuomet buvau lyg devintame danguje! Nuostabus jausmas.
Pagaliau jis atsakė į mano kalbinimus, daineles ir pasakojimus, dabar galėsime bendrauti su atsaku! Vyrai to niekada nepajus, tai skirta moterims… Visgi pavydėjau savo vyrui vieno – jis galėjo pridėti ausį prie pilvuko ir girdėti…
Augant pilveliui ir stiprėjant spyriams, atradau viename žurnale straipsnį apie gimdymo baimę. Iki tol aš tuo nesidomėjau, pagalvodavau kartais, bet atidėdavau vėlesniam laikui. Tačiau ta mintis vis dažniau ėmė man trukdyti, taip trukdyti, kad net neleido domėtis kitais reikalais. Nedavė ramybės įkyrios mintys, kad skaudės, negalėsiu pakelti skausmo, nesugebėsiu pagimdyti pati, dėl to gąsdinausi, kad gali baigtis cezario pjūvio operacija.
Taigi, tą baimę perdėtai didinau savyje pati.
Dabar jau žinau, kad dauguma tą baimę įsikalbame pačios arba iš girdimų aplinkui mamų, seserų, pažįstamų ir draugių pasakojimų.Beje, neretai baimės įvaro ir filmai, kuriuose gimdymas visuomet skausmingas, ir moterys šaukia. Nors visa tai labai perdėta.
Raminau save, kad svarbiausia – mažylio sveikata, kad viskas bus gerai, bet kol daugiau nepasidomėjau baime, ji visgi liko manyje keroti. Tad ėmiau domėtis, kaip jos atsikratyti, kaip gyventi ramiai, nes juk yra žinoma, kad mamos nerimas persiduoda mažyliui. Skaičiau daug straipsnių šia tema, nes draugių pasakojimai, deja, nesuteikė daug pasitikėjimo. Perskaičiau labai daug naudingų patarimų, kad svarbiausia yra nusiteikimas, galvojimas, kad viskas bus gerai, ir teigiamos mintys apie savo mažylį.
Taip pat radau kvėpavimų pratimų, kuriuos darydavau, mokiausi, kaip reikia kvėpuoti, kad būtų lengviau, taip pat susiradau mankštos pratimų, kurie paruošia gimdymui. Na, o pats geriausias dalykas – artimo žmogaus palaikymas.
Labiausiai bijojau, kad mažutėliui ko nenutiktų, kad tik jam viskas būtų gerai.
Nėštumo pradžioje buvo įtariamas negimdinis nėštumas, tad laukdama pirmosios echoskopijos ir nuosprendžio, labai stresavau, visgi likimas ir Dievulis buvo gailestingi. Nėštumas buvo sklandus, nors ir buvo įtariama mažakraujystė, ją išgydė gydytojo išrašyti medikamentai.
Naudodamasi visa surinkta informacija, ruošiausi didžiajam įvykiui, pakeitusiam mūsų gyvenimus tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Ir tikrai patariu visoms mamytėms tai daryti ,nes taip įgausite daugiau pasitikėjimo savimi ir jausitės užtikrintesnė, pamažu ta baimė nyks ir gimdymas nebeatrodys toks baisus.
Pagaliau išaušo lauktoji diena, bent jau taip rodė visi požymiai.
Čiupome paruoštus daiktus, pasiskambinau gydytojui ir išrūkome į ligoninę. Visgi atvykus pasakė, kad gimdymo dar teks palaukti. Suglumau, nes didėjantys skausmai tikrai nepranašavo vykimo namo. Taigi, pasikankinau dieną ir visą naktį, o išaušus paskutinei 2008 metų dienai, 9.55 ryte gimė mažylis. Beje, prieš mane pagimdė ne viena moteris, ir jos šaukė. Mane tai truputėlį ėmė gąsdinti, juk tai mano pirmasis gimdymas, bet nepasidaviau provokacijoms. Šalia buvo mylimas vyras, kuris visokeriopai mane palaikė: masažavo, vilgė lūpas ir kaktą šaltu vandeniu, palaikė morališkai. Už tai jam LABAI AČIŪ.
Gimdymo baimę aš nugalėjau, nes už viską svarbiau man buvo mažutėlio sveikata.
O kai pasakė, kad gimė sveikas sūnus, buvau laimingiausia pasaulyje, visi tie skausmai nebeatrodė baisūs, nesigailėjau nieko, ką teko iškęsti, aš buvau laiminga, nes tapau MAMA .
Linkiu visoms atsikratyti baimės, arba bent jau su ja susidraugauti, ruoštis tiek fiziškai, tiek morališkai. Beje, kas turite galimybę ir jūsų mieste yra nėščiųjų mokyklėlė, būtinai ją lankykite, ten gausite visą naudingą ir reikalingą informaciją, kurią aš po truputį susirinkau pati.
Sėkmės ir ištvermės visoms būsimoms mamytėms!
Roberta Vasiliauskienė
Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
