JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Dulos Mantautės laiškas gimdyvei

Dulos Mantautės laiškas gimdyvei

Mantautė yra dula, keturių pametinukų mama, būsima akušerė, rašanti feisbuke tinklaraštį Tampu Mama (ČIA). Mantautės tikslas – kad daugiau moterų įgautų pasitikėjimo, tikėjimo ir ramybės, o gimdymas būtų gražus, saugus ir be streso.

Ar jau turite TAVO VAIKO programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir skaitykite mus dar patogiau: „iPhone“, „Android“.

Skiriu Moteriai, kuri kantrumu ir stiprybe sugebėjo išlaukti, išbūti ir padėti savo Princesei gimti tada, kai ji buvo pasiruošusi.

Mes susitikome su Tavimi likus mėnesiui iki Princesės gimimo. Pirmo susitikimo metu mačiau Tavo atvirą širdį ir nerimą dėl artėjančios didžiosios dienos, mačiau, kaip Tau norisi tos nematomos rankos iš šalies, kuri apkabintų Tave su vyru ir savo buvimu pasakytų: “Viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Tebūnie”. Bet Tu dvejojai, nes dar iki galo nebuvai supratusi, kokia gali būti dulos pagalba ir ką ji konkrečiai daro. Džiaugiuosi, kad padėjau Tau tai išsiaiškinti ir dėkoju už pasitikėjimą, kai dar tą patį vakarą pakvietei lydėti į gimdymą jus abu: būsimą tėtį ir būsimą mamą. Gera buvo jausti Tavo atsipalaidavimą ir ramybę.

Susidraugauti, pajusti, “susiderinti dažnius” turėjom mėnesį, bet juk žinojom, kad gimdymas gali prasidėti ir anksčiau, todėl susitikimai buvo keli, bet dvigubi. Kartais atrodė, kad galim kalbėti dar iki paryčių – dėlioti naujagimio kraitelį, gimdymo planą ir visus likusius neaiškumus, kad tik Tau būtų ramiau. Pamenu, kaip Tavo vyras kalendoriuje apibraukė gimdymo termino dieną ir suskaičiavo: ” liko 13 dienų, ir jau bus viskas”. Bandžiau priminti, kad Princesė gali panorėti ir savaitę kitą ilgėliau pabūti pilvelyje, bet juk tėčio ir mamos žodis svarbiausias! Laukei paruošiamųjų sąrėmių…

…ir sulaukei. Pirmadienį ryte važiuoju į akušerijos paskaitas ir gaunu nuotrauką telefone su bangų intervalais. Dažni, kas 4-6 min, ir ilgoki, nes trunkantys minutę. Žinau, kuo tai kvepia, bet neskubinu Tavęs ir laukiu, kol būsi pasiruošusi važiuoti pasitikrinti. Būdama kaip ant sparnų sulaukiu įtartinų žvilgsnių iš dėstytojų, bet nustygti vietoje iš laimės negaliu! Ir štai Tu parašai, kad tikriausiai bėga vandenys ir dar turbūt kraujas. Pagalvoju, kad tai tikrai gali įvykti šiandien ir susitariam susitikti priimamajame.

Tu tokia apimta euforijos… Bangos suretėjo, bet Tu nenusiminei, juk žinojai, kad reikia laiko apsiprasti naujoje aplinkoje, tiesa? Princesės širdelė tuksi tobulai, ji jaučiasi puikiai. Keliauji ultragarso tyrimo ir po visų apžiūrų gydytoja nuramina, kad tai ne vandenys, o tik kamštis. Atsidarymas- 1,5 – 2 cm, ir Tu renkiesi: važiuoti laukti namo ar likti ir laukti čia, gimdymo namuose. Važiuojat namo, nes ten Tu jautiesi saugiausiai, ramiausiai ir turi daugiau šansų pailsėti.

Šauniai laikaisi visą dieną ir visą naktį, nors ir be jokio miego ( bangos plukdė Tave kas 3-6 min), nors ir atrodo, kad nėra galimybės pailsėti, bet, patikėk, Tu laikaisi puikiai. Tavo vyras- šaunuolis, nes “gimdo” ir jis, banguoja kartu, ieško tinkamos padėties kartu su Tavimi. Antradienio popietę sulaukiu žinutės su prašymu “kaip nors padėti”, kad suretėtų sąrėmiai, kad galėtumėt su vyru pasnausti. Pasiūlau paklūpoti keturiomis, kad klubai būtų aukščiau nei pečiai, ir Princesė taip smarkiai nesispaustų prie kaklelio. Nes dabar tikslas šiek tiek keičiasi – reikia ne paskatinti bangavimą, bet leisti Tau nors kiek atsipūsti. Nauji pojūčiai intensyvėjo visą tą laiką, Tavo kūnas kantriai pratinosi prie pamažu didėjančio tempo, bet pailsėti būtina. Pavyksta, bangos suretėja – kas 15 min., ir ateina ilgesnės ramybės minutės.

Antradienio vakaras. Pasisiūlau atvažiuoti ir pasiūbuoti su rebozo skara. Tai turėtų atpalaiduoti, nuimti įtampą, o ir Tavo vyrui, ko gero, reikia valandėlės pabuvimo pačiam su savimi. Bet jūs kantrūs, ištvermingi, sakot, kad susitvarkysit ir patys, kad viskas gerai, nereikia. Žaviuosi jumis, visą vakarą jaučiu Tave ir stengiuosi išlaukti TO momento, kai nuspręsit vėl grįžti į gimdymo namus. Susitariam, kad pranešit.

Numingu valandėlę. 2 val. prabundu ir gaunu žinutę, kad Tu jau pasiruošusi ir lauki manęs atvykstant. Sakei, kad 1:30 val turėjai 5 cm atsidarymą. Per 30 min atsirandu prie gimdymo namų durų ir įėjusi randu Tave visą energingą, švytinčią, besišypsančią, tokią, kokia ir esi širdyje. Kur gi tas vakarykštis “nebegaliu pastovėti ant kojų”? Gražios Tavo bangos, rodos, taip švelniai jas iškabi ant savo mylimiausio žmogaus pasirėmusi. Tavo noras – niekam nesiliesti, netrinti nugaros, nedaryti masažo – ir aš jį gerbiau. Kartais man atrodydavo, kad esu nematoma, kad viską jūs abu su vyru išgyvenat ir išjaučiat tik dviese – o man belieka tik stebėti ir kaupti emocijas, kad gimtų ši istorija.

3:30 val Tu nori sužinoti atsidarymą. 7 cm! Žvalgomės vieni į kitus: “kaip, čia taip greit viskas? ” (užsimiršo ir tos dvi dienos nepertraukiamų sąrėmių). Man atrodo, kad Tau atsiranda vis daugiau jėgų, nes atradusi vieną vienintelę pozą Tu ir pailsi, ir atsigauni, ir net snūsteli tarp bangų. Laukiu “tranzito” požymių, bet jų vis nėra. Ir štai pagaliau Tu sakai vyrui, kad stovėtų tiesiai, nei kiek nesvirduliuotų, kai Tu visa pasikabini jam už kaklo, pečių. Tau atrodo, kad jis linguoja į visas puses, tačiau aš žinau, kad tai Tu išskrendi iš savęs ir vėl grįžti atgal – tai būdinga šiuo laikotarpiu. Tu nelabai gali patikėti, kad vyras vis dėlto stovi visiškai tvirtai, bet smagu, kad kalbėdama juokiesi, pokštauji ir neprarandi humoro jausmo.

Siūlau Tau keisti pozas, labiau judėti, bet Tu stovi kaip stovėjusi – kantri, rami, kartais su šypsena. 6: 30 val – atsidarymas 9 cm. Atrodo, jau finišo tiesioji. Išnaudoji kiekvieną pertrauką, vaikštai po gimdyklą ir koridorių, gyveni laukimu. Gydytoja yra šalia tada, kada Tau jos reikia, o mūsų su ja pokalbiai Tau, kaip vėliau pasakojai, stebuklingu būdu suteikia saugumo, ramybės, “namų aplinkos” įspūdį.

8:30 val pasigirsta pirmieji artėjančių stangų garsai, Tu paprašai patikrinti kaklelį ir – pilnas atsidarymas! Apsisprendi nuleisti vandenis, tikėdamasi, kad vis tiek jau pabaiga. Bet Princesė dar aukštai. Kaip visada – pasiūlau rebozo skarą, juk yra kopėčios (pasisekė!). Užsikabini už skaros galų ir siūbuoji. Stangos šiek tiek sustiprėja, bet vis dar ne tokios, kad galėtum efektyviai stumti. Gydytoja įdėmiai apžiūri mano rebozo skarą, iščiupinėja, išsiklausinėja, ir po to, kai Tu paleidai jos galus, man pačiai kilo mintis pasisupti joje, kad kompensuočiau nemigo naktis.

Visko, ką siūlo gydytoja, Tu perklausi manęs. Bet juk Tu žinai, kad sprendi TU. Palaikau tuos Tavo sprendimus. Tau tenka būti lanksčiai ir pakeisti nuomonę dėl šlapimo pūslės kateterio būtinybės, nes kažkas užsispaudė ir kito būdo jau nėra. Savo “adatų baimę” nugalėjai puikiai, ir galų gale, tai truko taip neilgai, ar ne? Princesė vis dar užsispyrusi ir nenori leistis žemyn, kad ir ką mes bedarytume. Galvytė statosi truputį kreivai, dėl to ir laiko tiek daug užtrunka… Bandydama Tave nuraminti, pasakau, kad Princesė bet kuriuo atveju gims: ar per langelį, ar “įprastu” keliu, ir dabar yra ta situacija, kai sprendžiasi tas būdas. Matau, kaip tu šiek tiek sunerimsti, bet, ko gero, tik dabar supratai, kad reikia išbandyti VISKĄ ir kuo greičiau. Susitariame, kad pakeisti padėtį, pabūsi keturiomis, daugiau pavaikščiosi, pasiūbuosi, išbandysi įvairius pratimus ir net Waltcher’į. Sulaukiam gydytojos (žinojau, kad kartu su ja bus Tau drąsiau) ir įtaisom Tave ant lovos, kojomis žemyn. Susitariam išlaukti 3 bangas tokioje pozicijoje, nors ir nėra malonu (švelniai tariant). Bet Tavo Princesė vis tiek nenori leistis žemyn. Stangos nepasidarė efektyvesnės, nors jėgų reikalavo daug. Mažylės tonai buvo puikūs, o ji neįsistačiusi, bet Tu – užsispyrusi ir pasitikinti savimi, tikiu, kad tai buvo tas saugiklis, dėl ko buvo galima tiek ilgai laukti esant visiškam atsidarymui.

Jau praėjo 5,5 valandos nuo visiško atsidarymo. Akušerė su gydytoja siūlo bandyti dar vieną variantą – šiek tiek paskatinti oksitocinu. Taip, žinau, kad Tu buvai gimdymo plane įrašiusi “NE”, tačiau gimdymas yra kaip banguojanti jūra, ir kartais reikia derintis prie konkrečios situacijos. Tai gyva, todėl tai kinta. Sutinki. Pavargai. Nori atsigulti į lovą. Prieš kelias valandas dar sakei, kad jokiu būdu nenorėtum ten praleisti sąrėmių, bet dabar tai buvo savotiškas išsigelbėjimas.

14 val. pradeda Tave skatinti. Man patinka tas žodis, nes galima įžvelgti ir teigiamą jo prasmę, kai tikrai yra reikalas. Skatinti – tai juk ne skubinti. Skatinti – tai suteikti palaikymo ir pagalbos kūnui, padrąsinant jį dirbti taip, kad jis galėtų atsiverti, o paskui ir padėtų mažyliui leistis dubeniu. Ir skatinti galima nebūtinai sintetiniu oksitocinu: palaikymas, meilė, ramybės skleidimas, juokas, net kutenimas, jauki atmosfera ir prietema – tai irgi skatinimo būdai. Stengiuosi išlikti pozityvi ir tikiu Tavim, kad Tu gali. Akušerė vienu metu jau praranda kantrybę, bet gydytoja pasako: “O aš dar nepraradau vilties”. Štai čia Tau grįžta visos jėgos, tikėjimas.

Stumi ir stovėdama, ir ant kėdutės, ir pasikabinusi vyrui už kaklo. Aš, išsitraukusi fotoaparatą, vis dar fiksuoju tas akimirkas, nes žinau – ir šis “pilvelio etapas” turi pabaigą, ir ji jau visai visai čia pat. Nuostabu kvėpuoti kartu su Tavim. Nuostabu matyti Tavo išraišką, kai palieti Princesės galvytę. Ir kai miegi tarp stangų – gera suptis savo rebozo skaroje, pakabintoje ant kopetėlių. Esu šalia, bet laiko Tave vyras- taip, kaip nori TU. Akušerė klausia Tavo nuomonės apie epiziotomiją, mes su gydytoja primenam, kad Tu esi PRIEŠ. Ateina momentas, kai šiek tiek plyšti, Tau suleidžia nuskausminamųjų, kad galėtum stumti toliau drąsiai. Stangos artina Tavo Princesę vis arčiau ir …fiksuoju laiką – 16:12 val, po 9 valandų visiško atsidarymo, užgimsta mergytė. Tavo juodaplaukė užsispyrėlė, o gal kaip tik pavyzdinga, juk gimė lygiai termino dieną! Taip, kaip Tu su vyru ir norėjai, jautei.

Greitai nušluostytą gumulėlį deda Tau prie širdies. Koks gražus tas perėjimas nuo didelio intensyvo iki visiškos ramybės ir palaimos… Spaudžiu Tau ranką, spaudžiu fotoaparatą, apkabinu naująjį tėtį, dėkoju gydytojai ir akušerei, kartu su jumis išgyvenu tą Sutikimo stebuklą. Gydytoja klausia: “Spėkite, kuris iš esančių gimdykloje žmonių vienintelis apsiverkė?… Mantautė!” Taip, juk jos abi pasitiko ir vieną iš mano mergaičių…

Nupulsavus virkštelei, tėvelis ją nukerpa. Vėliau gimsta placenta, ji saugiai lauks jūsų, kol važiuosite namo. Tave susiuva, bet Tavo dėmesys – į mažąją Princesę, kuri saugi, sveika, guvi ir laiminga nurimo, klausydamasi jai taip gerai pažįstamo širdies tuksenimo. Artėja pirmojo žindymo laikas, o man metas grįžti pas savo mažuosius.

Atsisveikinu su jumis dar gimdykloje, nežinodama nei svorio, nei ūgio, nes dvi valandos – šventos. Tai mamos ir vaiko erdvė kartu su tėčiu. Bet Tu visada prisiminsi tuos skaičius: 3865 g, 51 cm. Kaip ir žmones, kurie buvo šalia Tavęs tą dieną, tą akimirką. Ir tą naujagimio kvapą, kuris verčia verkti iš laimės. Ir jei aš būsiu nors kruopelyte prisidėjusi prie Tavo laukimo, kantrybės, išjautimo, išbuvimo, užsispyrimo pagimdyti pačiai; jei aš būsiu nors truputį padėjusi Tau prisiminti Tavo gimdymą kaip unikalų, stebuklingą, gražų ir šiltą – aš būsiu laiminga visa savo esybe. Ir pati dar ilgai, ilgai jausiu tą gimdymo bangų dažnį savo širdyje.

Su meile – Tavo dula Mantautė

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI