53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Eglė: antrą kartą gimdydama nenorėčiau cezario pjūvio operacijos

Eglė: antrą kartą gimdydama nenorėčiau cezario pjūvio operacijos

Grafikos dizainerė Eglė (26 m.) ir verslininkas Karolis (29 m.) laukdami sūnaus Mykolo (4 m.) atsipalaiduoti negalėjo – tai vienas nesklandumas, tai kitas… Galiausiai – verdiktas: planinė cezario pjūvio operacija.

Ši istorija galbūt panaši į daugelį kitų istorijų – juk visokių jų būna… Bet akcentas čia kitas – po cezario pjūvio operacijos vaikutis ant mamos krūtinės praleidžia nedaug laiko, o ir nakčiai jis išnešamas į naujagimių skyrių. Tokia tvarka, taip reikia, taip saugiau. Atrodo, suprantama. O kaip jaučiasi pati mama? Ar kitą kartą ji viską kartotų taip pat, ar, žinodama situaciją, ieškotų kitokių išeičių?..

Eglės nėštumas priminė kalnelius: vos tik sužinojo, kad laukiasi, euforija, begalinis džiaugsmas ir gražios viltys, po kiek laiko – nerimas laukiant širdelės dūžių, paskui lyg ir vėl viskas gerai, tada – kraujavimas… Ir taip – visą nėštumą. Kaip sako Eglė, nebuvo kada iki galo atsipalaiduoti… Kai jau atrodydavo, kad viskas gerai, užklupdavo kita problema ir galiausiai – 18 savaitę gydytojo žodžiai, kad būklė nieko gero nežada, yra tikimybė prarasti vaikelį…

Egle, minėjot, kad laukiantis buvo įvairių išgyvenimų… Dėl ko nerimavot?

Nėštumas buvo labai lauktas. Bet, vos tik sužinojau, kad laukiuosi, pasipylė įvairios problemos. Vartoti progesteroną papildomai teko jau nuo pirmų dienų. Nuėjus pas gydytoją 6 savaitę (jau buvo beveik 7), dar nematė plakant širdutės, paskyrė ateiti po savaitės. Ta savaitė buvo neapsakomai ilga… Mūsų džiaugsmui, kitą kartą jau pamatė plakant širdelę! Tuomet 11 savaitę pirmą kartą pastebėjau kraują. Be galo sutrikau ir drebančiomis rankomis paskambinau į Vilniaus gimdymo namus. Paprašė atvažiuoti pasirodyti. Laimei, nieko rimto nematė, viskas atrodė puikiai. Toliau nekantriai laukėme. 13 savaitę apsilankėme pas genetikę, viskas atitiko normas, pranešė, kad laukiame berniuko ir paskyrė atvykti didžiajai apžiūrai echoskopu, kai bus beveik 19 savaitėlių. Netrukus, po kelių savaičių, pradėjau jausti judesiukus – atrodė, kad negalavimai liko praeityje ir viskas klojasi sklandžiai. Deja… 16 savaitę pradėjau jausti nemalonius skausmus, pilvo kietėjimą – viskas vyko intensyviai, tad teko lėkti į ligoninę. Paskyrė gulimą režimą – poilsis, vaistai nuo gimdos susitraukinėjimo, gydytojai stebėjo būklę.

Jei dar kartą tektų daryti operaciją, ieškočiau ligoninės, kur mažiuką iškart padėtų man arba tėčiui ant krūtinės ir leistų kartu būti per naktį.Eglė

Iš ligoninės išėjau po savaitės. Kadangi gydytojai liepė mažinti tempus, sustabdžiau studijas, nes suderinti ir darbą, ir studijas visgi buvo labai sunku, reikalavo daug jėgų. Bet, deja, ne viskas buvo gerai – 18 savaitę pradėjau labai stipriai kraujuoti, kraujas tiesiog plūdo, teko skubiai grįžti į ligoninę. Vėl vaistai, neguodžiantys gydytojo žodžiai, kad kraujas nieko gero nežada, kad, jei įvyks persileidimas, vaikučio, deja, nepavyks išgelbėti. Ir, jei pamatysiu krintančius krešulius, liepė gaudyti rankomis ir nešti sesutėms, gydytojams – ką pamatysiu pirmą. Tąkart verkiau tikrai labai daug, vis prašiau mažiuko pasilikti. Gerai, kad stiprus kraujavimas baigėsi per parą, jau davė 85 proc., kad pavyks išsaugoti nėštumą. Kol gulėjau ligoninėje, išsiprašiau konsultacijos pas genetikę, išleido. Ten nuvykus ir papasakojus, kas vyksta, paskyrė dar papildomai tyrimų, pažiūrėjo echoskopu, patvirtino, kad vaikučiui viskas gerai, kad tikrai laukiam berniuko. Nematė, iš kur kraujuota, placenta vos vos kamputyje atsisluoksniavusi, bet tai negalėjo sukelti tokio stipraus kraujavimo. Tiesa, ligoninėje man buvo rasta „pasislėpusi” nemaža pienligė (ji nekėlė man jokio diskomforto) – teko išvalyti židinius, ilgai gydytis antibiotikais, žvakutėmis. Tai ir galėjo sukelti tą stiprų kraujavimą. Taip pat buvo stipriai prikraujuota į vaisiaus vandenis, tad liepė atidžiai stebėti, nes vaikučiui galėjo prasidėti plaučių uždegimas, o jis baigtųsi persileidimu. Gulint ligoninėje vandenys tvarkėsi, pamažu išsivalė, komplikacijų nekilo. Išleido namo ir liepė kuo daugiau gulėti, kad situacija nepasikartotų.

Asmeninio albumo nuotr.

Daugiau neteko grįžti į ligoninę?

Deja, teko. Po to gausaus kraujavimo palengva nurimo emocijos, daug ilsėjausi ir auginau pilvuką. Laukėm, kaupėm kraitelį, kas savaitę stebėdavau, kokio dydžio vaikutis būtų, ir norom nenorom ieškodavau informacijos, ar gimę tokio amžiaus išgyvena…

Apie 30 savaitę vėl pajutau stiprius pilvo susitraukimus, jie vis kartojosi ir kartojosi nesiliaudami. Teko vykti į ligoninę. Nors gimdos kaklelis nerodė jokios gimdymo veiklos, bet aparatas fiksavo sąrėmius. Ir vėl paliko mane stebėti ligoninėje, vėl vaistukai, vėl gulimas režimas. Po savaitės išleido ir palinkėjo sugrįžti tik gimdyti. Tada pagaliau negandos baigėsi, baigėsi ir pykinimai bei vėmimas, kurie labai stipriai mane kankino nuo 9 savaitės. Pradėjau mėgautis nėštumu. Atrodė, nėštuke vėl galėčiau būti iš naujo 9 mėnesius.

Planinis „cezaris” – neišvengiamas

Eglė svajojo gimdyti natūraliai, bet, medikų sprendimu, buvo paskirta planinė cezario pjūvio operacija. Kone visą nėštumą kamavo susitraukimai, maudimai, o štai laukiant operacijos termino buvo ramu – Eglė taip vylėsi bent kažkiek pajusti natūralios veiklos…

Kodėl Jums buvo paskirta cezario pjūvio operacija ir kaip ji vyko?

Dėl prasto regėjimo gavau siuntimą pas akių gydytoją – ši pasakė, kad bus reikalinga planinė cezario pjūvio operacija, antraip būtų kilusi rizika dėl tinklainės. Operacija buvo paskirta vasario 28 d. – tada, kai buvo numatytas gimdymo terminas. Dvi savaites prieš terminą buvo prasidėję stiprūs sąrėmiai, jie tęsėsi pusdienį ir pradėjo kartotis kas 5 minutes, tad su vyru nusprendėm važiuoti į ligoninę: gal tai – ne paruošiamieji, o jau rimtai veikla įsisiūbuoja. Aparatai fiksavo veiklą, bet gimdos kaklelis – nė krust. Išleido namo ir liepė stebėti. Po paros baigėsi lyg niekur nieko. Po savaitės gimdos kaklelis jau buvo atsivėręs per tris pirštus, gydytoja sakė, kad kažin ar sulauksim tos 28-os dienos. O aš džiaugiausi! Labai norėjau gimdyti natūraliai, tikėjausi, kad bent natūralios veiklos sulauksiu. Deja, – nieko. Taip ir sulaukėm 28-osios ryto.

Asmeninio albumo nuotr.

Gimdymo namuose užpildėme krūvą dokumentų, patikrino kaklelį, pasekėme judesius. Perkėlė mus į gimdyklą. Ten vėl pajungė stebėti veiklą ir judesiukus. Gydytojas dar kartą patikrino kaklelį. Vėl – kalnas dokumentų, kuriuos reikėjo pasirašyti. Po trijų valandų nukulniavau iki operacinės. Nors buvo uždėta širma, bet viską galėjau puikiai stebėti lempos gaubte… Padaręs pjūvį gydytojas stipriai nustebo, paklausė mano pilvo gyventojo, kaip šis sugebėjo taip keistai įsitaisyti. Pjūvį teko ilginti, tada pajutau spaudimą iš visų pusių ir matau, kad jau – viskas. Pirmasis įspūdis – kaip lengva kvėpuoti! Tada parodė mūsų varliuką, visą melsvą, verkiantį. Nunešė jį sutvarkyti, tik girdžiu nuostabą, koks aukštas vaikinukas, net 57 cm (3560 g). Po minutėlės atnešė suvystytą, padėjo man ant krūtinės. Sunkiausia buvo nelenkti rankos, ant kurios buvo pritvirtintas kraujospūdžio matuoklis, bet taip norėjosi tą vaikutį glostyti, buvo tiek ilgai lauktas. Ant krūtinės leido palaikyti gal 10 minučių, tada išnešė pas tėtį. Šis tik spėjo susipažinti, ir mažiukas iškeliavo į naujagimių skyrių. Mane siuvo ilgiau nei valandą, nes vis nesisekė sustabdyti kraujavimo, bet viskas baigėsi laimingai. Pervežė mane į pooperacinę palatą ir, kai tik pradėjau jausti kojas ir galėjau jas nors kiek pajudinti, iškart atnešė mažiuką. Kartu prabuvom iki vėlyvos nakties, tada jis iškeliavo atgal į naujagimių skyrių, o atnešė labai anksti ryte, vos vaikiukas pradėjo prašyti valgyti. Tą rytą perkėlė mane į palatą. Deja, nepavyko gauti dvivietės, kad galėtume būti kartu su vyru. Taigi mažiukas dar vieną naktį praleido naujagimių palatoje, o tada jau atidavė jį man ir nakčiai.

Esu be galo dėkinga visiems gydytojams. Šiokį tokį aplaidumą pajaučiau iš šeimos gydytojos, ji stebėjo mano nėštumą klinikoje – manau, daug kam galėjo užkirsti kelią, pastebėti tą pačią pienligę, dėl kurios galimai kilo nemažų problemų. Antrą kartą jau kitur stebėčiau nėštumą. Dėl planinės cezario pjūvio operacijos su niekuo atskirai nesitariau, niekam nemokėjau ir iš visų jaučiau didelį palaikymą, gerą priežiūrą.

Asmeninio albumo nuotr.

Sakėte, kad vaikutį po operacijos ant krūtinės palaikėt tik 10 min… Tai viena iš priežasčių, kodėl mamos labai nenori cezario pjūvio operacijos, nes svajoja po gimdymo ilgai laikyti vaikelį ant krūtinės… Kaip manot, ar po cezario operacijos nebūtų galima palikti vaikučio pas mamą ilgesniam laikui (o gal net ir neišnešti nakčiai), jei abu jaučiasi gerai?

Iš vienos pusės – gal ir taip, bet sunkiau tai, kad mama gali lenkti tik vieną ranką, kur yra kateteris, o prie kitos pritvirtintas kraujospūdžio matuoklis – tos rankos lenkti negalima. Judesiai suvaržyti, žemiau krūtinės – uždengta, viskas tvarkoma, tai vaikutis tiesiog nelabai telpa. Mano atveju mažylį papildomai prilaikė ir jis buvo paguldytas šoniuku ant nuogos krūtinės, kai jau buvo sutvarkytas. Nemanau, kad dėl to mudviejų ryšys silpnesnis – man iškart atsirado priešpienio, tik Mykolas visą savaitę miegojo, sunku buvo prižadinti, tai ir žindė vangiai. Stipriai krito svoris, tad prabuvome ligoninėje kiek ilgiau nei įprasta. Teko primaitinti iš taurelės po lašiuką. Žinoma, visa šita galėjo lemti būtent nejautra, cezario pjūvio operacija. Nors ką gali žinoti… Štai palatos kaimynės, kuriai irgi buvo atlikta cezario pjūvio operacija, mergaitė buvo visiškai nevangi, nuolat gausiai žindė, o, jei nežįsdavo, tai verkdavo.

Asmeninio albumo nuotr.

O kodėl išnešė nakčiai… Tiesiog tokia tvarka – visus mažiukus išnešdavo ir grąžindavo, kai mama po cezario pjūvio operacijos pradėdavo jausti kojas ir galėdavo jas nors kiek pajudinti. Jei tėveliai būdavo kartu palatoje, vaikučio neišnešdavo, palikdavo kartu. Kadangi mums nepavyko gauti dvivietės palatos, Mykolą tas dvi naktis išnešdavo, o dienomis būdavome kartu. Trečią naktį paliko, nes sakė, kad jau atsigavau, galiu atsikelti, pavaikščioti.

Tiesa, liūdniausia buvo tai, kad tomis naktimis, kai mažylis būdavo naujagimių skyriuje, jo neatnešdavo pamaitinti, sakė, skyriuje labai daug naujagimių, sesutės tiesiog būtų nespėjusios nešioti vaikučių. Spėju, primaitindavo mišinuku, o kaip kitaip…

Egle, ką keistumėt gimdydama antrą kartą? Ko norėtumėt, kad būtų kitaip?

Dabar mano akys jau sutvarkytos, tad gydytojas patikino, kad drąsiai galėčiau gimdyti pati. Nenorėčiau cezario pjūvio operacijos… Visgi sunku atsigauti, nelengvas pooperacinis laikotarpis, o dar ir mažiuku reikia rūpintis. Jei visgi tektų daryti operaciją, mėginčiau ieškoti ligoninės, kur mažiuką iškart padėtų man arba tėčiui ant krūtinės, kad po operacijos vaikas nebūtų išnešamas, o būtų su manim ir tėčiu palatoje. Neslėpsiu – labiausiai jaudinausi, kaip ten mažiukas vienas be mamos… Jei operacija būtų planinė, bandyčiau iš anksto rezervuoti dvivietę palatą su tualetu ir dušu, nes po operacijos net į tualetą nueiti – tikras iššūkis. Po „cezario” atsigavau tik ketvirtą parą, o penktą jau išmokau, kaip tinkamai atsikelti, kaip patogiau žindyti. Ir supratau, kad skausmas greičiau praeina daugiau judant.

Mano išsaugoti straipsniai