Kurį laiką su vyru Evaldu gyvendama Norvegijoje Kristina Kaziulienė pastojo ir… labai nerimavo dėl tenykštės priežiūros.
Gydytojai vadovavosi nuostata „bus taip, kaip turi būti“, o Kristinai tai buvo panašu į atsainumą. Nemažai streso, nerimo, nežinios ir laukimo, ir dabar mažosios Augustės (2,5) mama sako: „Norėčiau gimdyti tik Norvegijoje!“
Negali pastoti? Valgyk riešutų!
Planuodami vaikelį kaip tik gyvenome Norvegijoje – iš pradžių buvo nejauku, nes daugelis mūsų tautiečių lekia į Lietuvą, jei tik kas blogai. Kažkodėl labai nepatikliai žiūri į Norvegijos sveikatos sistemą ir gydytojų kompetenciją. Taip pat galvojau ir aš…
Kai planuojamas mažylis neateina būtent tada, kada norisi, o gydytoja pasiūlo valgyti daugiau ananasų ir graikinių riešutų (nes žino, kad kuo labiau stengiesi, tuo sunkiau pastoti), nori nenori pradedi nerimtai į tokią gydytoją žiūrėti. Šeimos gydytojų požiūris labai paprastas: viskas ateis, tik nereikia streso. Dabar ir pati suprantu, kad stresas – didžiausias priešas, norint pastoti.
Kai pagaliau mums pavyko ir apie tai sužinojome, iškart paskambinau ir užsirašiau pas šeimos gydytoją. Žinot, kai pirmas vaikelis ir šitaip lauktas, tai norisi šaukti visiems, kokie mes laimingi, ir tokio pat džiaugsmo tikiesi iš visų. Nuėjusi pas gydytoją, net susinervinau, nes ji niekaip nesureagavo… Net nėščiosios kortelės neužvedė, o apie patikrinimą ar apžiūrą echoskopu net nekalbu. Tiesa, paėmė kraujo, tik tiek. Dabar suprantu, kad iš tikrųjų tai – visiškai normalu. Norvegijoje, kol nėštumui nėra 3 mėnesių, niekas rimtai nežiūri, nes dar bet kas gali nutikti, o jei kas ims ir nutiks, tai taip ir turėjo būti.
Į ligoninę…
Kaip ir kiti tautiečiai, tik grįžusi į Lietuvą šventėms (buvo tik 8 savaitės nėštumo,), nubėgau pas ginekologę pasitikrinti, ar man ir vaikeliui viskas gerai. Juk ten taip neatsakingai žiūri! (Juokiasi.) Pamačiau pulsuojančią pupelę ekrane, ginekologė nuramino, kad viskas vietoje, patvirtino, kad dabar – aštunta savaitė, ir tiek. O man kasdien nerimas – juk nieko nejaučiu, kasdien spėliojimai – ar viskas gerai. Taip turbūt jaučiasi daugelis besilaukiančiųjų. Kasdien skaičiau įvairiausius straipsnius ir portalus apie tai, kaip kūdikis vystosi ir kaip atrodo kiekvieną savaitę ir dar kelias į priekį.
Šioje šalyje kas mėnesį nėštukes apžiūri akušerė – kaskart tikrina ir šlapimą. Beje, kraujo tyrimą darė tik per pirmą apsilankymą pas gydytoją ir daugiau nekartojo.KRISTINA
Einant dešimtai savaitei, pasirodė nemažai kraujo… Apsipylusi ašaromis, išbėgau iš darbo, pakeliui į ligoninę pasiėmiau ir vyrą. Ligoninėje niekas neskubino įvykių, pasodino laukti, o man tos laukimo minutės atrodė kaip valandos… Po šlapimo tyrimo vėl teko laukti ginekologės apžiūros. Sužinojus, kad gydytoja – rusė, net palengvėjo: atrodė, kad vis arčiau lietuviško mąstymo. (Juokiasi.) Kai galiausiai tyrimai ir pati gydytoja patvirtino, kad viskas gerai, ir kraujas pasirodė tik dėl to, kad tokiu metu turėjo būti mėnesinės, nurimau ir į vietinę medicinos sistemą pradėjau žiūrėti truputį kitaip.
Bus taip, kaip turi būti
Kai artėjo 3 mėnesių terminas, pradėjau klausinėti, kada matuos tą sprando raukšlę ir kaip dėl apžiūros echoskopu… Man buvo pasakyta, kad… tokie tyrimai Norvegijoje nedaromi, nes bus taip, kaip turi būti. O echoskopu per nėštumą apžiūrima tik vieną kartą – 18–20 savaičių, kad nustatytų tikslų terminą ir lytį, jei tėvai nori žinoti. Žodžiu, jei vaikas gims turėdamas kokį nors sindromą ar genetinę ligą, tai taip ir turėjo būti. Ramino, kad mes į rizikos grupę nepatenkam, ir viskas yra gerai. Bet kaip aš turėjau nurimti, jei kasdien skaičiau, kaip nėštukės Lietuvoje darosi visokius tyrimus, susitinka su mažyliais apžiūrint echoskopu ir t. t.? Taigi užsiregistravau pas ginekologę privačiai, nors kaina ten ir buvo labai didelė. O ji man sako, kad tokie tyrimai Norvegijoje nelegalūs! Apžiūrėjo mano kruopytę, padarė nuotraukų ir išeinant nuramino, kad ir be matavimų mato, jog viskas gerai (šypsosi).
„Turėsite berniuką!“
Tada kuriam laikui nusiraminau: juk tikrai viskas bus gerai, daugybė norvegių išnešioja ir pagimdo be problemų. Ramiai gyvenau keletą savaičių, kai staiga 17-ą savaitę vėl pasirodė šiek tiek kraujo. Judesių dar nejutau, tad puoliau į paniką. Ligoninėje nuramino, kad viskas gerai, tai galėjo būti tik trūkusi kraujagyslė ar kas nors panašaus. Kadangi budinti gydytoja apžiūrėjo echoskopu, sužinojusi, kad viskas gerai, išdrįsau paklausti, ar nematyti lyties. Ji man rodydama sako: „Taip, berniukas.“
Šioje šalyje kas mėnesį nėštukes apžiūri akušerė – kaskart tikrina ir šlapimą. Beje, kraujo tyrimą darė tik per pirmą apsilankymą pas gydytoją ir daugiau nekartojo. Turbūt šlapimas rodė, kad hemoglobinas ar cukraus kiekis kraujyje geras (juokiasi). Paklausus, ar nereikia pakartoti tyrimo dėl cukraus kiekio, atsakė, kad ne, nes nebuvau priaugusi labai daug svorio, o dėl hemoglobino tik pasiteiravo, kokį maistą valgau. Matyt, gerai maitinausi (juokiasi).
„Ne, visgi bus mergaitė…“
Aštuonioliktą savaitę – suplanuota, ilgai laukta apžiūra echoskopu… Nustatytas terminas – 2014 m. rugpjūčio 7 diena. Gydytoja, baigusi apžiūrą, nuėjo pildyti popierių, o mes su vyru, norėdami įsitikinti, kad tikrai sūnus, paklausėme, ar matė lytį. Atsakymas trumpas ir aiškus: „Taip, mergaitė.“ Mūsų su vyru reakcija buvo nepakartojama, todėl gydytoja apžiūrėjo dar kartą ir patvirtino, kad tikrai mergaitė (šypsosi).
Pagaliau pradėjau daugiau domėtis pačiu gimdymu Norvegijoje. Prisiklausiau įvairiausių lietuvių istorijų – nuo tokių, kaip blogai gimdyti Norvegijoje, iki tokių – kaip gerai. Save raminau mintimis, kad numirti man ar vaikeliui tikrai niekas neleis. Ramu buvo ir dėl kalbos, nes abu su vyru gerai kalbame angliškai, o norvegai – taip pat.
Svarbiausia – pasitikėti savo kūnu
Toliau nėštumas buvo sklandus, kaip iš knygos. Išskyrus tai, kad jau nuo 22-os savaitės nebedirbau, nes baisiai skaudėjo klubus, buvo sunku atsikelti iš lovos. O dėl nedarbingumo lapelio, tai gydytoja nesismulkino, todėl daug ilsėjausi.
Akušerė vis kartojo, kad reikia pasitikėti savo kūnu, nes jis žino, kaip reikia gimdyti.KRISTINA
Atėjus vasarai, užsirašėm į gimdymo kursus – jie truko tik kelias valandas, bet buvo išsamūs ir įdomūs. Akušerė vis kartojo, kad reikia pasitikėti savo kūnu, nes jis žino, kaip reikia gimdyti. Ragino nesirinkti epidūrinės nejautros, papasakojo apie visas galimas jos komplikacijas. O vyrą skatino kuo mažiau kištis, tik palaikyti žmoną, jei prireiks, net pareikalauti kitos akušerės. Taip, tokia galimybė buvo, jei mano ir akušerės energiniai laukai nesutaptų. Taip pat aprodė ligoninę, kur viskas vyks. Ten gimdymui skirti net 2 ligoninės aukštai. Antrame aukšte gimdymas vyksta su epidūrine nejautra arba jei būna kokių nors nesklandumų: ten visa aparatūra ir gydytojai šalia. Septintas ligoninės aukštas skirtas natūraliai gimdyti. Ten jaukesnė atmosfera, patogios lovos, vonios ir t. t. Beje, vonia yra ir antrame aukšte.
Artėjant gimdymui jau buvau gerokai ramesnė nei nėštumo pradžioje. Tačiau kėlė nerimą, kad čia nebuvo atliekamas streptokoko B tyrimas. Norvegijoje, pasirodo, jis apskritai nedaromas. Gydytoja mane nuramino, kad nėra reikalo. O jei tas streptokokas ir yra, su šia bakterija galima susidoroti, jau gimus kūdikiui. Apsiraminau iš naujo.
Vieną karštą liepos dieną…
Liepa Norvegijoje buvo neapsakomai karšta, niekad nebūčiau patikėjusi, kad ten įmanoma sulaukti 30 laipsnių karščio. O kambaryje termometras rodė net 33… Maniau, neištversiu. Vakarais eidavome pasivaikščioti, nes prisiskaičiau, kad tai gali paspartinti gimdymą. Jau buvo liepos pabaiga, o man buvo per sunku laukti rugpjūčio 7 dienos. Vaikščiojome daug, po keletą kilometrų per vakarą. Kartais net atrodė, kad jau prasideda, kad nepareisiu namo.
Liepos 29 dieną išviriau pietus ir priguliau ant sofos. Keistai pradėjo mausti tai vieną šoną, tai kitą. Pradėjau susirašinėti su vyru – jis buvo darbe. Buvo apie 13 val. Rašiau vyrui, kai suskaudėdavo, – jis matavo laiką. Nusprendėm, kad dar ne, nes per dažnai kartojasi, tikriausiai paruošiamieji. Juk sąrėmiai turi būti kas 10, paskui – kas 5 minutes, kad jau galėtume važiuoti į ligoninę. Bet skausmas jau buvo toks rimtas ir kas 3 minutes. Vyro paprašiau, kad grįžtų, – važiuojam į ligoninę. Dar spėjau paskambinti pusseserei į Lietuvą, kad nupirktų tos dienos laikraštį prisiminimui. Ji pasijuokė: „Vis tiek šiandien nepagimdysi, gal tik rytoj.“ (Bet laikraštį nupirko.)
Greitas dušas, ir mes jau važiuojam, dar pakeliui paliekam šunį pažįstamiems. Važiuodama į ligoninę mačiau tik automobilio lubas, nes skausmas jau buvo stiprus. Nuvažiavę pakilome tiesiai į septintą aukštą: buvau apsisprendusi gimdyti natūraliai. Akušerė apžiūrėjusi pasakė, kad jau 5 cm! Prileido vonią šilto vandens – jis man be galo patiko, padėjo atsipalaiduoti per tas trumpas pauzes tarp sąrėmių. Jei iš anksto būčiau pagalvojusi apie gimdymą vandenyje, tai būtų buvę įmanoma. Vyras visada buvo šalia, tyliai, ramiai palaikydamas mane. Man to ir reikėjo. Kai akušerė dar kartą patikrino kaklelį, jau buvo 8 cm vos per pusvalandį vonioje. Net neatsimenu, kaip užlipau ant lovos, bet atsigulti niekaip negalėjau. Mano kūnas juk žinojo geriausiai, ką reikia daryti. Klūpojau ant kelių iki pat pabaigos. Stūmimas vyko vos 8 minutes. Ir netrukus, praėjus 3 valandoms nuo pradžios, ant rankų paėmiau savo princesę. Niekas neskubėjo kirpti virkštelės. Truputį plyšau, tad, kol siuvo, dukrytė visą laiką prabuvo pas mane, galėjome geriau susipažinti.
Be streso ir su šypsena
Akušerė buvo be galo rami, švelni ir gera moteris, nesukelianti jokio streso. Iškart susiuvus ir truputį atsikvėpus, atėjo kita akušerė ir parodė, kaip reikia maitinti vaikelį. Tada mums su vyru buvo atneštas maistas, kad po tokio įvykio pasistiprintume. Gimdyves po natūralaus gimdymo perkelia į ligoninės viešbutį (tame pačiame pastate): kambariai – kaip tikrame viešbutyje, ten už tam tikrą mokestį gali likti ir vyras, beje, akušerės mamytę ir vaikelį prižiūri visą parą. Trečią parą po gimdymo išleidžia namo. Jokių skiepų ligoninėje, tik vitamino K injekcija gimus. Taip leidžiama kūdikiui ramiai susipažinti su šiuo pasauliu. Pirmasis skiepas nuo hepatito B – tik po 2 savaičių. Mano nuomone, tai labai gera praktika.
Akušerių priežiūra ir pagalba man paliko didelį įspūdį. Kai viskas vyksta be streso ir su šypsena, tai jautiesi kur kas ramiau ir pasitiki specialistais.
Nors ir neturiu su kuo palyginti savo nėštumo ir gimdymo, dabar laukdamasi tikrai mažiau dėl visko jaudinčiausi. Juk tai natūralus, gamtos sutvarkytas procesas, į kurį reikėtų išmokti kištis kuo mažiau. Norvegijos sveikatos sistema tikrai gerai sutvarkyta – nereikėjo sukti galvos, kaip ir kada atsidėkoti akušerėms ar dėl piniginio paskatinimo iš pradžių. Ten tai tiesiog nenormalu.
Dėl artimųjų, praėjus porai mėnesių po gimdymo, grįžome gyventi į Lietuvą. Čia įsitvirtinome, vyras dirba mėgstamą darbą, o aš pradėjau savo verslą. Mūsų dukrytė Augustė lanko darželį, yra stipri, sveika ir protinga mergaitė, jau kalba.
Paskaičius gimdymo istorijas Lietuvoje, antrą vaiką norėčiau gimdyti tik Norvegijoje. Tik kažin, ar tai bus įmanoma…
