Sudėtingas nėštumas, daug išgyvenimų, fizinio ir dvasinio skausmo, ne ką paprastesnis ir gimdymas – vien jau tai, kad gimusi mergytė nekvėpavo… Prisiminusi visa tai Žydra Mikalauskė sako, kad kojos lūžis, palyginti su skausmu, kurį teko ištverti, – niekai. Ir nepaliauja šypsotis.
Papasakokite apie save, apie savo šeimą.
Esame netradicinė 4 asmenų šeima. Su gyvenimo draugu Dariumi (46 m.), aplinkybėms nepalankiai klostantis santykių pradžioje, taip ir likome gyventi nesusituokę, nors po daugelio bendro gyvenimo metų tai jau tampa net nepastebima. Gyvenam kartu, nes mus jungia ne kažkieno išduotas dokumentas, o MEILĖ. Darius dirba vadovaujamą darbą privačioje įmonėje. Auginame du vaikus – 10 metų Dovydą ir 3,5 metų Aistę. Dovydas šiemet pakeitė mokyklą: sugalvojo, kad meilė muzikai yra stipri ir įstojo į muzikos mokyklą. Aistė – „mamos vaikas“, tad turėdama sąlygas į darželį jos ir neleidžiu.
Pati esu edukologė. Nuo pat vaikystės svajojau būti darželio auklėtoja. Prižiūrėdavau draugų mažesniuosius brolius ir seses, „auginau“ kaimynus… Noras būti su mažais vaikais tarsi įaugęs į kraują. Galbūt dėl to ir nekilo jokių abejonių ir klausimų, kai 17 metų pagimdžiau sūnų. Viskas buvo tarsi savaime aiškus dalykas. Vaiko auginimas nekėlė jokių problemų – vien džiaugsmas. Netgi suteikė gyvenimui didesnį stimulą: mokyklą baigiau geriau, nei tikėjausi, kolegiją – „raudonu“ diplomu, o į magistrantūros studijas universitete įstojau pirmu numeriu.
Dar mokydamasi ikimokyklinio ugdymo specialybę supratau, kad jau noriu eiti dirbti. Tai labai „neapsimokėjo“ finansiškai, bet noras dirbti nugalėjo. Tačiau darbas valstybinėje įstaigoje nuvylė… Supratau, kad galėčiau duoti vaikams daugiau. Taigi šiais metais pagaliau įgyvendinau savo ilgametę svajonę ir drauge su sese atidarėme vaikų užimtumo centrą – „Nežiniuko akademiją“, kurioje sudarytos sąlygos prasmingai leisti laiką vaikams nuo 1 iki 12 metų bei jų šeimoms.
Minėjote, kad sūnų pagimdėte 17-os… Tokio amžiaus paprastai dar labai trūksta žinių, kaip auginti, auklėti vaikus – kas Jums padėjo? Ar skaitėte kokią specialią literatūrą apie vaiko auginimą?
Augindama pirmagimį neskaičiau jokios specialios literatūros, nedariau to ir augindama antrą vaiką (juokiasi). Viską, ką darau, tai vadovaujuosi širdies balsu ir mokslinėmis žiniomis apie vaiko psichologiją, raidą, anatomiją.
Auginant abu vaikus daug padėjo šeima. Nebuvau ta mama, kuri tik sėdi su vaikais, – man reikėjo baigti mokslus, užsitikrinti gyvenimo pagrindą ne tik sau, bet ir vaikams. Taigi mažieji neturėjo kitos išeities, kaip tik išleisti mamą į mokslus ir pabūti su mano artimaisiais ar darželyje. Dėl Dovydo šiuo klausimu rūpesčių nebuvo. Jam tiko būti su visais. Sūnus – aktyvus vaikas, tad jam svarbu rasti veiklą, kuri padėtų išlieti energiją.
Daugiau rūpesčių man, kaip mamai, kyla dabar, kai prasideda brendimas, paauglystė, ir kinta vaiko psichologija, jo požiūris į pasaulį. Štai dabar jau tenka paieškoti literatūros, kaip reiktų tinkamai reaguoti į jo pateikiamus iššūkius.
Sakote, kad dukrytės auginimas labai skiriasi palyginti su sūnaus, o kaip nėštumai, ar jie irgi buvo skirtingi?
O taip. Su antruoju vaiku viskas vyko kitaip. Su pirmuoju iki nėštumo galo galėjau lakstyti ir nemačiau bėdų, o mergaitė parodė savo charakterį jau pirmomis savaitėmis. Kaip dabar pamenu visą nėštumą nuo pat pradžių… Pradėjo labai skaudėti pilvą, savijauta pakito, nuvažiavau pas gydytoją ir sakau „laukiuosi“.
Gydytoja patikrino ir bandė mane įtikinti, kad klystu. Aš su ja ginčijausi, kol galiausiai išsiuntė daryti kraujo tyrimą. Po antro kraujo tyrimo praėjus 2 savaitėm nuo to laiko, kai pasakiau gydytojai, kad laukiuosi, nėštumą pagaliau patvirtino. Dar po savaitės su didžiuliu pilvo skausmu stoviu gydytojos kabinete ir sakau, kad nežinau, ką daryt, lyg ir kraujuot pradedu… Gydytoja skubiai siunčia į ligoninę. O aš žiūriu į ją ir sakau: „Negaliu važiuot, man už 2 valandų – stojimas į universitetą, mandatinė komisija…“ Gerai, kad gydytoja pažįstama dar nuo to meto, kai pas ją patekau gimdyti pirmą vaiką…Suprasdama, kad kitaip aš nepasielgsiu, liepė važiuoti namo, susirinkti daiktus ir iškart po stojimo lėkti į ligoninę.
O ligoninėje, priimamajame, gydytojas man pradėjo pasakoti, kaip daromi išvalymai ir kas čia manęs laukia. Nors jis nieko neapžiūrėjo, nieko nežinojo, išskyrus tai, kad man labai skauda… Palatoje verkiau, Darius ramino… Ryte gydytoja apžiūrėjo, nuteikė ramiai, nes lyg ir viskas gerai, vaisius matyti. Tik dar neplaka širdutė. Žiūrint echoskopu ir paaiškėjo didžiulio skausmo bei kraujavimo priežastis – buvo dvynukai… Dar kelias savaites buvo stebimas ir antras vaisius, bet jis taip ir neišsivystė.
Grįžus iš ligoninės laukė dar vienas nemalonumas – bronchitas. Vaistų neskyrė, nes žolelės gali sukelti persileidimą, o cheminių neleido… Visą mėnesį gulėjau lovoje kosėdama ir su besisukančia galva. Buvau tokia laiminga, kad turėjau vyresnįjį sūnų, nes be jo nežinau, kaip būčiau ištvėrusi. Nors buvo dar gana mažas (6 metų), bet ryte paruošdavo man pusryčius, atnešdavo į lovą kartu su kava. O pietus šiaip ne taip jau aš pagamindavau. Dovydas buvo mano didžiausias ramstis ir padėjėjas – toks jis ir iki šiol (šypsosi).
O Aistė „kankino“ visą nėštumą – susitraukinėjantis pilvas, skausmai, gresiantis persileidimas, kraujavimas, begalė echoskopinių tyrimų, kassavaitiniai apsilankymai pas pas moterų gydytoją… O kur dar mokslai ir rūpestis vyresniuoju sūnumi… Laiko ilsėtis ir gailėti savęs tikrai nebuvo.
Visą vargą vainikavo žinia, kad panelė sėdi ir verstis visai nesiruošia. Labai bijojau cezario pjūvio…
Bet jo neprireikė?
Neprireikė. Vieno eilinio skubaus apsilankymo klinikose metu gydytoja pradėjo pasakoti, kad vaisių galima apversti, t. y. „įstatyti“ į tinkamą padėtį. Skambėjo bauginamai, bet labai domino galimybė nedaryti cezario pjūvio operacijos… Konsultavausi su savo gydytoja, skaičiau atsiliepimus, literatūrą apie šią procedūrą ir galiausiai nutariau nuvažiuoti pasikalbėti su šios srities specialistu. Galvojau: tik paklausiu, ir viskas.
Gydytojas apžiūrėjo, įvertino vaisiaus būklę, vandenų kiekį ir sako: „Verčiam“. Man net kvėpuoti sunku pasidarė, išsigandau, klausiu: „Negi dabar?“ O gydytojas ramiai: „Ko gi dar laukti?“ Jau buvo 37 savaitė, nuramino, kad nepavykus apversti iškart priimtų gimdymą, ir tai nesukeltų niekam grėsmės. Paprašė, kad seselė atneštų nuskausminamųjų, nes kabinete jų jau nebebuvo. Ji taip ilgai nešė, kad man pradėjo darytis visai baisu. Gydytojas nusprendė nebelaukti ir versti be jokių vaistų. Buvo gana skausminga, bet tikai ne taip, kad negalėčiau kentėti. 10–15 min., ir procedūra baigta. Viskas įvyko tikrai greitai ir sklandžiai.
Taigi tąkart gimdyti neteko… Gal dukrytė visgi pagailėjo mamos ir gimė nesukeldama didelių rūpesčių?
Oi ne (juokiasi). Gimdymo pradžia, kaip ir visas nėštumas, buvo su nuotykiais. Nuvažiavau ryte pas gydytoją į eilinį vizitą – turėjo žiūrėti echoskopu. Dovydas ir vėl norėjo pasimatyti su sese, tad atvykome kartu. Gydytoja nusprendė, kad reiktų apžiūrėti ir ant kėdės. O tada išgirdau, kad duoda man 2 valandas parvežti vaiką namo, susirinkti daiktus ir grįžti gimdyti. Važiuoju namo, skambinu Dariui, kad jau gimdysiu, kad reikia vežti mane į ligoninę, o jis negali išeiti iš seminaro. Klausia, ar dar galiu palaukti. Žinoma, galiu laukti! Su sūnumi ramiai pavalgėm pietus, susiruošiau ir pajutau, kad laukti visgi nebegaliu…
Atvažiavus į ligoninę gydytoja lengviau atsipūtė. Išleisdama ji nenorėjo gąsdinti, kad, jei laiku negrįšiu, viskas galėjo baigtis labai blogai, nes vaikas „neįsistatęs“, galėjo ir virkštelė iškristi…
Gimdymo pradžia atrodė panaši į pirmąjį – vandenys nebėgo, teko įsikišti gydytojai. O tada ir prasidėjo visos „linksmybės“… Iš pradžioje skausmas atrodė gana pakenčiamas, vaistų ir kitokių nuskausminamųjų atsisakiau. Po 5 minučių jau variau Darių ieškoti gydytojos, nes norėjau tik vemti ir miegoti (aš visada taip reaguoju į skausmą). Supratau, kad skausmas visgi darosi nepakeliamas ir kad pamynusi visus įsitikinimus noriu vaistų. Tačiau atėjus gydytojai jau buvo per vėlu – teko kentėti…
O kentėti buvo ką – vaikas neįsistatęs, gimdymas iš labai aukštai, tad gydytojai per sąrėmius reikėjo kišti rankas ir pačiai įstatinėti vaiką. Šitą skausmą sunku perteikti žodžiais, bet pagalvojus ir dabar nupurto šiurpas.
Atrodo, viskas vyko labai greitai. 12 val. gydytoja liepė važiuot rinktis daiktų, 16 val. grįžau į gimdymo namus, o 19.02 val. gimė Aistė.
Ko labiausiai bijojote?
Tuo metu bijojau tik skausmo, vis prašiau gydytojos, kad ištrauktų rankas, padėtų stumti… Buvau labai pavargusi nuo to skausmo. O visa kita negąsdino.
Ar tarėtės iš anksto su gydytoja?
Nesitarėm, tiesiog pasisekė gimdyti per jos pamainą. Lygiai kaip ir sūnaus atveju. Abu vaikai gimė pas tą pačią gydytoją ir visai nesitarus. Visas personalas buvo tikrai dėmesingas. Priežiūra gera, rūpesčio daug. Gydytoja buvo visus informavimusi apie mano nėštumą, vaisiaus vertimą ir pan., todėl gimdyme dalyvavo daug personalo. Ir po gimdymo visi labai rūpinosi.
Jei galėtumėte, ką pakeistumėte ar ką darytumėte kitaip, kalbant apie gimdymą ir jo procesą?
Galbūt būčiau labiau reikalavusi padėti stumti vaiką ir greičiau kirpti, kai jaučiau, kad vaikas nelenda. Kai gydytoja tą suprato, jau buvo praėję daug laiko. Žinoma, tai turėjo matyti akušerė. Atsimenu, kaip gydytoja akušerei piktai pasakė, kad arba tuojau pat kerpa, arba gydytoja padarys tai pati. Akušerė dar ginčijosi, bet galiausiai gydytojos paklausė… O mergytė gimė su smarkiai apsivyniojusia virkštele – reikėjo purtyti, masažuoti, kad pradėtų kvėpuoti. Tai dar vienas baisus momentas, kai pasimiršta visas skausmas ir tik žiūri, kad vaikui viskas būtų gerai.
Kai mergytė jau atsigavo ir ją man paguldė ant krūtinės, pagalvojau: viskas, dabar bus ramu. Bet tada reikėjo siūti, ką kirpo… Reikėjo ištverti dar vieną didžiulį skausmą… Nuskausminamieji nepadėjo, norėjosi šokinėti, o visi rėkia, kad gulėčiau ramiai, nes pamesiu vaiką. Aš liepiu patraukti mažylę, bet manęs neklauso, nes kitaip nebūčiau išgulėjusi…
Iki šio gimdymo tikrai nežinojau, kas yra skausmas. Kojos lūžis atrodo kaip menkas įbrėžimas prieš visa tai…
Ar gimdyme dalyvavo vyras? Ar padėjo – jautėtės saugiau, geriau?
Tarėmės, kad pabus tik priešgimdyminėj palatoj. Abu nenorėjom, kad jis dalyvautų gimdyme: vyras bijo kraujo, net mažiausių įbrėžimų, o man nesinorėjo papildomai jaudintis, be to, jis nerimavo, kad gali trukdyti… Bet viskas susiklostė taip, kad prabuvo kartu didžiąją dalį gimdymo, padėjo ištverti visą skausmą, kol gydytoja įstatinėjo mergytę. Išėjo tik tada, kai atėjo laikas stumti. Ir gerai, nes tik gimusi ir nekvėpuojanti mergytė jam būtų sukėlusi didelį skausmą ir nerimą, būtų pradėjęs stresuoti, sunkiai valdytų jausmus. Džiaugiuosi, kad jis padėjo ištverti skausmą ir kartu suprato, kada jau laikas išeiti.
Na, o po visų vargų gal jau pagaliau ramiai mėgavotės motinyste?
Toli gražu. Po gimdymo prasidėjo iš karto prasidėjo kiti vargai – mergytė nevalgė. Nemokėjo apžioti spenelio, tad jau pirmąją naktį nukramtė iki kraujų. Be to, ir gimusi gyveno tokiu pat ritmu kaip pilve – visą dieną miegodavo, o 23 valandą pabusdavo ir pradėdavo reikalauti dėmesio. Pirmą naktį net apsiverkiau… Tik 22 val. mane perkėlė į palatą, visi išėjo, galėjau miegoti. Užsnūdau ir netrukus pabudau nuo keisto garso – mažiukė čiulpė pirštukus. Tai buvo taip gražu, bet kartu ir riedėjo ašaros, nes aš taip norėjau miegoti… Pienelio ji negėrė, miegot nemiegojo. Palatoj buvau viena. Kai dukrytė pagaliau užmigo, aš jau neturėjau jėgų net miegoti…
Tačiau po pirmos savaitės reikalai pradėjo gerėti, tik pienelio taip ir neišmoko gerti – kai jai buvo 4 mėnesiai, gydytoja liepė nutraukti tuos „žaidimus“, nes svoris ne tik neaugo, bet ir krito.
Kaip mergaitė auga dabar?
Ji labai jautri, reikalaujanti daug dėmesio. Visai kaip ir nėštumo metu jai reikia daug šilumos (juokiasi). Nuo pat gimimo beveik nebendrauja su kitais žmonėmis, tik su savo šeima. Iki metų net su tėčiu pasilikti nelabai norėdavo – beveik visą laiką verkdavo.
Situacija kiek pasitaisė nuo 1,5 metukų, bet darželio taip ir nelanko. Bandė, tačiau atsirado psichologinių bėdų, naktinių košmarų…
Esate vaikų darželio auklėtoja, dabar įkūrėte savo vaikų užimtumo dienos centrą… Ar tai padeda auginant savo vaikus? O gal, atvirkščiai, su savais tampa sudėtingiau, nes per daug žinių turit?
Manau, žinios man padeda – auginti vaikus lengviau. Šia tema nepaliaujamai domiuosi – man ji atrodo neišsemiama. Tik mano vaikams sunku, nes jiems keliu daug reikalavimų, moku iš jų gauti tai, ko reikia, – tvarkos, pagarbos, draugiškumo ir t. t. atžvilgiu. Problemų kyla toje srityje, kurios neišmanau, tai – paauglystė (juokiasi).
Kaip manote, ar gimdymo eiga, savijauta per gimdymą ir pan. turi įtakos vaiko raidai, charakteriui, tam tikroms savybėms? Kaip būtent?
Manau, tikrai turi reikšmės. Dažnai pagalvoju, kad sunkus nėštumas, skausmingas gimdymas, sunkios pirmosios dienos lėmė, kad mažoji yra labai prisirišusi, ji vis ieško artumo su manimi. Negaliu nuo jos atsitraukti. Dabar stengiamės kiek įmanoma daugiau išmokti gyventi ir po vieną. Šią vasarą netgi buvo išvykusi atostogauti be manęs – tik su tėčiu. Tai jau – pasiekimas mums visiems (šypsosi). Manau, ir tai, kad turėjo būti dvynukai, o ji gimė viena, suteikia dukrytei nesaugumo jausmą.
