Artėjančiai Motinos dienai skirtas gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Rašykite mums el.p. [email protected] ir kiekvieną mėnesį įdomiausios istorijos autorei padovanosime po dovanėlę.
Vaidutės gimdymo istorija
Pirmasis nėštumas buvo labai lengvas, nejaučiau jokios gimdymo baimės. Galvojau, kad pagimdo visos, pagimdysiu ir aš.
Atėjus nustatytam gimdymo terminui, Princesė ramiai sau buvo pilvelyje ir niekur neskubėjo.
Tik po poros dienų prasidėjo įvairūs skausmai. Juos jausdama pravaikščiojau visą dieną, tik vėlai vakare vyras nuvežė į gimdymo namus. Iš savo namų išėjau džiugiai nusiteikusi, tikėjausi, kad greitai į juos grįšime jau su mažyle glėbyje.
Gimdymo namuose pasakė, kad tai tik paruošiamieji sąrėmiai, bet paliko nakčiai ligoninėje sakydami, kad bet kada gali prasidėti gimdymas. Po truputį ėmiau jausti baimę, nes tie paruošiamieji sąrėmiai buvo gana stiprūs, neleido net prigulti. Galėjau tik vaikščioti, kol neužeidavo skausmas, todėl vis galvojau, o kokie bus tikrieji sąrėmiai?
Ryte dar glosčiau pilvą ir sakiau dukrytei, kad greitai susitiksime. Po valandos jos širdelė sustojo plakusi dėl užsimezgusio virkštelės mazgo…
Gimdymo net nenoriu prisiminti… Jį skatino, tad skausmas buvo beprotiškas. Pasaulis Ją išvydo, tik Ji neišvydo pasaulio… Dabar Ji – gražiausias mūsų angelas!
Žinau, kad mano istorija yra ne pati gražiausia, bet būna ir taip. Bet čia dar ne viskas.
Dabar mano glėbyje snaudžia 9 mėnesių nuostabus Princas. Šis nėštumas buvo sunkus psichologiškai, jaučiau didžiulę baimę iki tol, kol jį išvydau.
Nėštumo metu reikėjo daug dirbti su savimi, kad išlaikyčiau bent kažkokią ramybę, juk puikiai suvokiau, kad mažylis viską jaučia.
Artėjo gimdymo terminas, mažylis sau patenkintas gyveno pilvelyje ir niekaip nenorėjo pasirodyti. Kol vieną labai ankstų rytą prabudau nuo skausmo. Pagalvojusi, ar tai ne paruošiamieji sąrėmiai, nuėjau po dušu, susitvarkiau vonios kambarį. Skausmas nenurimo, atsiguliau, pradėjau skaičiuoti sąrėmių laiką.
Po kelių valandų pažadinau vyrą. Jis, aišku, irgi sunerimęs. O aš dar pajuokavau, kad į kirpyklą galėtų nuvažiuoti, laiko turim. Aišku, jis greitai čiupo daiktus ir išvežė mane į ligoninę.
Gimdykloje dar kalbėjome ir juokavome. Kai atėjo gydytojas, pajuokavau, kad noriu gimdyti kuo greičiau. Jis nusijuokė ir pasakė, kad tuoj pažiūrėsiąs, kaip čia greitai viskas bus. Pats nustebo, kai paaiškėjo, jog gimdos kaklelis atsivėręs jau 9 cm.
Nuleidus vaisiaus vandenis, skausmas buvo didelis, bet taisyklingai kvėpuojant – pakenčiamas.
Po valandos gimė mūsų Princas, jo verkimas buvo kažkas nuostabaus, visa įtampa pagaliau atslūgo. Ir pagaliau namo mes grįžome su mažyliu glėbyje namo.
Štai kokie skirtingi būna tie gimdymai…
Gyvenime būna visko, bet nereikia pasiduoti, svarbu visada turėti vilties.
